Vaiko teisių apsaugos sistemos reforma ir reglamentuotas privalomas psichologo dalyvavimas nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausoje paspartino apylinkių teismų psichologų komandos formavimą. Kai kuriuose teismuose dėl esamo poreikio dirbdami ir po du jie dar intensyviau teikia būtiną psichologinę pagalbą apklausiamiems vaikams. Visgi profesinėje kasdienybėje iššūkiai dėl apklausiamų vaikų pažeidžiamumo ir šiandien neišvengiami, tad teismų psichologų veiklos dalis, susijusi su netraumuojančių metodikų taikymu nepilnamečius ir jų artimuosius ruošiant apklausoms bei jas vykdant, yra labai svarbi.

Su TEISMAI.LT skaitytojais savo profesine patirtimi šiame kontekste pasidalyti ir penkmečio praktiką aptarti paprašėme Klaipėdos apygardos teisme ir šio teismo veiklos teritorijoje dirbančią teismo psichologę Aušrą Augaitienę.

– Kaip vertinate per penkmetį įgytą teismo psichologės patirtį?

– Per penkerius darbo teismų sistemoje metus tikrai daug kas pasikeitė. Galiu tik didžiuotis pasiektais rezultatais, pagausėjusia teismo psichologų komanda, pasikeitusiu teisininkų požiūriu, atsiradusiais Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimais nepilnamečių apklausų srityje, įgyta asmenine patirtimi ir kompetencijomis. Vis dėlto mokytis, tobulėti, prisitaikyti prie vykstančių pokyčių, vykdyti kokybiškas apklausas, manau, reikia nuolat.

Prisimindama šio darbo pradžią galiu pasakyti, kad buvo labai sunku, – patys turėjome daugiau klausimų nei atsakymų, tad kiekvienas būtinas apklausti vaikas reiškė iššūkį. Reikėjo apsišarvuoti kantrybe laukiant į Lietuvos teismų psichologų komandą buriamų naujų kolegų, užsitarnauti teisininkų pasitikėjimą ir pripažinimą. Iš pradžių ikiteisminio tyrimo pareigūnai, teisėjai gana skeptiškai reagavo į psichologo dalyvavimą teisiniame procese, netikėjo, kad psichologas gali gebėti apklausti vaiką baudžiamojoje byloje, tikriausiai planavo mums patikėti labiau guodėjo, ramintojo ar servetėlių ir vandens tiekėjo vaidmenį.

Pasakysiu atvirai, dėl mūsų, pirmųjų apygardų teismuose pradėjusių dirbti psichologų, užsispyrimo, įdirbio ir tikėjimo, padedant kuratoriams, mokytojams ir ekspertams, pavyko pasiekti, kad bendradarbiaujant teismų psichologams ir teisininkams būtų užtikrinama apklausiamų nepilnamečių vaikų apsauga nuo jų psichiką traumuojančių pasekmių.

– Kokiomis savo veiklos įžvalgomis galėtumėte pasidalyti?

– Apibendrindama penkerių metų patirtį įžvelgčiau šiuos mūsų kokybiškai profesinei veiklai reikšmingus aspektus:

• keičiasi teisininkų (prokurorų, teisėjų, kitų ikiteisminio tyrimo pareigūnų) požiūris – iš atsargios, skeptiškos, teismo psichologu nepasitikinčios išankstinės nuomonės pereinama prie iniciatyvų mokytis naujų tarptautinių vaikų apklausos metodikų, dirbti komandoje;

• atsiranda intensyvus bendradarbiavimas – teisininkai nebevengia kreiptis į psichologą ne tik prireikus pagalbos apklausiant vaikus, bet ir konsultuojasi, analizuoja ir drauge ieško tinkamiausių būdų, kaip elgtis sunkiais atvejais, pavyzdžiui, kai vaikai tampa nusikaltimo aukomis ar įtariamaisiais, kaltinamaisiais;

• formuojasi bendra metodika ir praktika – per šį laikotarpį pavyko išmokti ir pradėti taikyti bendrą nepilnamečių apklausų metodiką teismuose, kuri apsaugo nepilnamečius nuo antrinio traumavimo, padeda užtikrinti, kad būtų užduodami tinkami klausimai, gaunami patikimi parodymai;

• didėja teismų psichologų komanda – į teismo psichologo pareigas buvau priimta pirma, po kurio laiko komandą sudarė jau 5 apygardų teismų psichologai – tiek, kiek šalyje yra bendrosios kompetencijos apygardų teismų. Dabar esame 15 psichologų komanda visos Lietuvos teismuose;

• plečiasi teismo psichologo funkcijų spektras – mūsų pagalba reikalinga ne tik apklausose, bet ir atsakingai atsižvelgiama į kiekvieną konkrečios bylos atvejį – pagal poreikį ir kompetencijos ribas raštu bei žodžiu teikiame išvadas, nuomones, rekomendacijas visų kategorijų bylose.

– Kaip galėtumėte apibūdinti vaikus, su kuriais susiduriate sunkių nusikaltimų tyrimų akivaizdoje?

– Apygardų teismų psichologų, taigi ir mano, veiklos specializacija tokia, kad mes išimtinai susiduriame su vaikais, nukentėjusiais nuo ypač sunkių smurtinių nusikaltimų, fizinių sužalojimų, seksualinės prievartos, įtrauktais į prostituciją, pornografiją bei kitaip išnaudojamais. Pastebėjau, kad dažniausiai nukenčia pažeidžiamiausi vaikai, t. y. turintys protinę negalią, tam tikrų emocijų, elgesio, kitų psichikos sutrikimų, ypač jauno amžiaus vaikai, vaikai iš nepilnų, nedarnių šeimų, tie, kurie juos supančioje aplinkoje yra patys silpniausi, negali apsiginti, ribotai suvokia nusikalstamo elgesio pobūdį. Ypač apmaudu ir gaila, jog tokie vaikai dažniausiai būna nukentėję nuo savo artimos aplinkos, jiems gerai pažįstamų žmonių: tėvų, patėvių, dėdžių, kaimynų, kitų pažįstamų. Būdami tokie maži, jie į apklausas atvyksta jau ne kartą išgyvenę įvairaus pobūdžio prievartą, susidūrę su jų psichiką žalojančiu elgesiu. Apklausose paaiškėja, kad prieš vaikus naudojamas emocinis, psichologinis smurtas, taikomos fizinės bausmės, dažnai – ir seksualinė prievarta.

Aušra Augaitienė
Vaikai apklausose elgiasi lyg sužeisti laukiniai žvėreliai – bijo žmonių, naujos aplinkos, o jų vidiniame pasaulyje vyrauja vien baimė, skausmas, chaosas, stiprios negatyvios emocijos.
Ryški ir labai liūdna tendencija, kad daugėja ypač stipriai sužalotų, sutrikdytų, apleistų ir skriaudžiamų vaikų, išgyvenusių ilgalaikes traumines patirtis. Dažnai sutikus tokį vaiką kyla klausimas, kur iki šiol buvo juos supantys suaugusieji, ką mažamečiai ir nepilnamečiai iki šiol veikia smurtinėje aplinkoje. Tokie vaikai apklausose elgiasi lyg sužeisti laukiniai žvėreliai – bijo žmonių, naujos aplinkos, o jų vidiniame pasaulyje vyrauja vien baimė, skausmas, chaosas, stiprios negatyvios emocijos.

Kita tendencija ta, kad labai jaunėja skriaudžiamų vaikų amžius. Į apklausas atvedama net ne po vieną vaiką, o broliai ir seserys, kurių amžius prasideda nuo 2–3 metukų. Šie vaikai labai apleisti, jų raida sutrikdyta, elgesys ir emocijos chaotiški, kalba dažnai neaiški, neišsivysčiusi. Jų žinios apie save ir aplinką ribotos, pavyzdžiui, ne visi gali pasakyti savo pavardę, amžių, kitus esminius dalykus. Akivaizdu, jog su jais buvo minimaliai bendraujama. Kad šie vaikai būtų tinkamai apklausiami, teismų psichologams dar iki apklausos tenka su jais praleisti nemažai laiko, užmegzti ryšį, padėti prisijaukinti naują aplinką. Pasijutę saugesni, nurimę, pasitikėdami psichologu jie būna pasiruošę teisinei procedūrai. Kaip apklausti tokį vaiką – nelengva užduotis, dažnai tenka improvizuoti, apklausos metodus pritaikyti konkrečiam specialiųjų poreikių vaikui. Kad ir koks sudėtingas tai iššūkis, visgi išeičių iš sunkiausių, netikėčiausių situacijų ieškojimas ir suteikia šiam darbui prasmę.

Aušra Augaitienė
Vaikai vis dažniau išnaudojami, skriaudžiami ne tiesiogiai, o per atstumą, nuotoliniu būdu, per socialinius tinklus, pavyzdžiui, „Facebook‘ą“.
Dar pastebiu, kaip keičiasi nusikaltimų prieš vaikus pobūdis, specifika. Vaikai vis dažniau išnaudojami, skriaudžiami ne tiesiogiai, o per atstumą, nuotoliniu būdu, per socialinius tinklus, pavyzdžiui, „Facebook‘ą“. Jais pasinaudoja tariami nauji draugai ir draugės, kurių nusikalstamos veikos braižas dažnai panašus: virtualiai susidraugaujama su vaiku, įgyjamas jo pasitikėjimas, pradedama susirašinėti vis intymesnėmis temomis, prašoma atsiųsti ir siunčiamos vienas kitam įvairaus pornografinio turinio nuotraukos. Dėl jų vaikai imami šantažuoti, verčiami slapta atlikti tam tikras užduotis, nepadorius veiksmus, visa tai filmuoti, siųsti „draugui“, o kartais net ir susitikti. Vaikai, kurie dažnai realiame gyvenime jaučiasi vieniši, nelaimingi, dažnai neturintys artimų draugų ar jais besirūpinančių suaugusiųjų, ieško meilės, dėmesio, palaikymo virtualiajame pasaulyje, lengviau pasiduoda tokių apsimetėlių įtakai, vykdo tam tikrus paliepimus, užduotis dėl patiriamų stiprių baimės, gėdos jausmų, kad tik jų nuotraukos nebūtų paviešintos socialinėje erdvėje, ir taip yra priverstinai išnaudojami.

– Ar įmanoma tokiems vaikams padėti, sugrąžinti jiems šviesią vaikystę ar palengvinti paauglystę?

– Dauguma tokių vaikų, laiku gavę reikalingą įvairių specialistų kompleksinę pagalbą, palaikomi savo artimųjų, pasveiksta. Kiti vaikai, deja, toliau per gyvenimą keliauja perimdami aukos arba išmokto bejėgiškumo, prisitaikymo prie žalojančio elgesio vaidmenį. Dar kiti, kad ir kaip būtų gaila, patys pradeda smurtauti prieš mažesnius, silpnesnius. Tokį delinkventinį jų elgesį galima paaiškinti posakiu „Kaip jaučiuosi, ką išgyvenu, taip ir elgiuosi“.

Aušra Augaitienė
Kiekvieno į mūsų globą patekusio vaiko istorija ir patirtis jam yra pati stipriausia, jautriausia, autentiškiausia. O mes, kad ir kokie jautrūs, empatiški būtume, turime išlikti profesionalūs, mokėti atsiriboti nuo vaikų trauminių patirčių, skausmo. Vis dėlto net ir profesionalumas bei patirtis nepadeda ilgai pamiršti itin stipriai nukentėjusių vaikų, jų išgyvenimų.

Visai neseniai teko susidurti su įvairią patėvio prievartą patyrusio ir kitų artimų šeimos narių nuo pat ankstyvos vaikystės žalojamo paauglio apklausa. Tuo vaiku niekas iš suaugusiųjų netikėjo. Galiausiai paauglystėje jis pats įstengė pasipriešinti, paskambinti pagalbos telefonu, taip sustabdydamas ilgametį prievartos ciklą. Buvo sunku klausytis dešimtmetį trukusios prievartos detalių, išgyvenimų, ypač sukrėtė po apklausos parodytos paauglio rankos, ant kurių buvo matyti ir senų, ir šviežių savęs žalojimo randų. Tai buvo tarsi skaudžiausių vaiko patirčių, vidinio skausmo žemėlapis. Jis rodė ir pasakojo apie kiekvieną randą, kokią prievartą, įvykius tuo metu išgyveno. O patys paskutiniai, ryškiausi randai buvo padaryti ne tuomet, kai patyrė žiaurią seksualinę ir fizinę patėvio prievartą, bet tada, kai apie tai išdrįso pasakyti juo nepatikėjusioms, atvirkščiai – jį pasmerkusioms ir atstūmusioms, mamai ir močiutei.

Aušra Augaitienė
Vaikams pati sunkiausia patirtis yra nesulaukti pačių artimiausių žmonių pagalbos, tikėjimo.
Ši žiauri istorija dar kartą patvirtinta, kad vaikams pati sunkiausia patirtis yra nesulaukti pačių artimiausių žmonių pagalbos, tikėjimo. Juos žaloja ir traumuoja ne tik smurtinis elgesys, bet ir artimųjų vertinimai bei požiūris. Todėl su palengvėjimu išlydžiu savo darbe sutinkamus mažamečius ir nepilnamečius vaikus tada, kai matau, jog egzistuoja bent mažytė viltis, kad tas jaunas žmogus pasveiks, o prievarta bus sustabdyta.

– Kaip prakalbinate vaikus? Galbūt naudojate kokias nors taktikas, jei vaikas nenoriai pasakoja apie savo patirtis ar visiškai užsisklendžia?

– Greito kontakto užmezgimas su vaiku – visiems teismo psichologams būtinas gebėjimas ir bruožas. Mes privalome gebėti užmegzti kontaktą su bet kokio amžiaus, raidos lygio vaiku per ypač trumpą laiką. Man šis gebėjimas, matyt, įgimtas – nuo mažų dienų buvau apsupta kiemo vaikų, giminaičių, su manimi visi norėdavo žaisti, praleisti kuo daugiau laiko. Aš pati savo noru nuolat būdavau visų giminaičių, kaimynų vaikų aukle. Be galo myliu vaikus, jaučiu jų emocijas ir vidinį pasaulį, todėl šiame etape man labai didelių pastangų įdėti nereikia, viskas išeina tarsi savaime. Tiesiog reikia būti savimi, parodyti vaikui dėmesį, nuoširdų supratimą, priimti jį tokį, koks yra. Žinoma, būtina prisitaikyti prie kiekvieno amžiaus, interesų, asmeninių savybių, išsivystymo lygio. Dirbant su neįgaliais ar specialiųjų poreikių turinčiais vaikais dažnai tenka nusileisti iki to vaiko supratimo, bendravimo lygio.

Pagrindinė mano taisyklė užmezgant saugų kontaktą su vaiku iki apklausos – A. Maslow poreikių piramidės principo taikymas. Pirmiausia domiuosi vaiko baziniais fiziologiniais poreikiais. Gali būti, jog pokalbį pradedu nuo arbatos puodelio su bandele. Kai susidraugaujame, stengiuosi suteikti kuo daugiau saugumo jausmo atsakydama į visus rūpimus klausimus, paaiškindama apklausos tikslus ir procedūrą, parodydama, kurioje patalpoje apklausos metu vaikas bendraus su manimi, o kur dirbs teisėjas, kiti teisininkai. Visada stengiuosi parodyti ir tai, kur tuo metu bus įtariamasis, su kuriuo vaikai ypač bijo susitikti. Paaiškinu, kam vaikų apklausos kambaryje reikalingos kameros, ausinė, kad šios priemonės suteiks galimybę bendrauti nuotoliniu būdu su posėdžių salėje esančiais kitais proceso dalyviais. Tuomet kalbamės apie vaiko savijautą ir jausmus, galinčius sutrukdyti tinkamai liudyti apklausos metu. Užmezgant kontaktą apie nusikalstamą įvykį nekalbama, todėl visuomet stengiuosi kuo išsamiau išdėstyti, kaip galėsiu jam padėti apklausos metu, kad skaudžius trauminius įvykius vaikas galėtų papasakoti kaip įmanoma lengviau. Tik užmezgus saugų ir tinkamą kontaktą, įmanoma produktyvi vaiko apklausa, galima surunkti patikimus duomenis. Nėra saugaus kontakto su vaiku, nėra ir efektyvios apklausos, todėl ypač svarbi ir, sakyčiau, išorei nežinoma mūsų darbo dalis vyksta pasiruošimo apklausai stadijoje, kai stabilizuojamos vaiko emocijos, išsiaiškinami poreikiai, jausmai, paaiškinami pagrindiniai apklausos principai, taisyklės.

Siekiant užmegzti saugų kontaktą su apklausiamu vaiku, labai reikšmingas yra tikėjimas juo net ir tada, kai įvykiai skeptiškai vertinami kitų suaugusiųjų, teisininkų, mokyklos darbuotojų („šitas tai jau melagis“, „matyt, pats norėjo“, „ieškojo nuotykių“). Savo pavyzdžiu vaikams būtina rodyti, kaip svarbu sakyti tiesą, patiems suaugusiesiems nemeluoti vaikams. Dažnai iš vaikus atlydėjusių suaugusiųjų girdžiu: „pasikalbėkit atvirai, jūsų niekas negirdės, nematys“, „čia nėra kamerų“ ir pan. Tuomet visiems paaiškinu, kad teisme būtina sakyti tiesą, nes tik tada teisininkai galės nustatyti netinkamo elgesio su vaiku faktą, priimti teisingus sprendimus ir sustabdyti silpnųjų skriaudikus.

Per mano darbo apygardos teisme praktiką pasitaikė, laimei, nedidelis skaičius, atvejų, kai ne visada apklausų metu vaikai sakė tiesą, tačiau tai paaiškėdavo tik vėliau. Bet kokia vaiko išsakyta mintis nėra atsitiktinė – ji visuomet kyla iš tų problemų, su kuriomis susiduria pats apklausiamasis. Tai dažnai tampa svarbia informacija visų kitų surinktų faktų ir įrodymų kontekste.

Pasitaikė atvejų, tiesa, išties nedaug, kai visai nepavykdavo vaikų prakalbinti. Dažniausiai tai nulemdavo tam tikri vaikų sveikatos sutrikimai, ligos (pavyzdžiui, autizmas, kalbos supratimo ar raiškos neišsivystymas, kt.) ar ypač stiprus suaugusiųjų, aplinkinių padarytas poveikis, kai vaikai tiesiog labai bijo kalbėti.

– Koks tėvų (globėjų, kitų įstatyminių atstovų) vaidmuo ruošiant nepilnamečius apklausoms ar jau jas atliekant?

– Svarbiausia tėvų užduotis – nemeluoti vaikui, jo neapgaudinėti einant pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ar į teismą. Nereikia vaikui sakyti, jog eina pas psichologą pažaisti ar piešti gėlyčių. Ne kartą patyriau atvejus, kai taip tėvų „paruoštas“ vaikas teisme dar labiau išsigąsta, užsisklendžia ir nenori kalbėtis. Būtina paaiškinti vaikui, jog pagrindinis tikslas, kodėl čia jis vedamas, yra pasikalbėti, papasakoti teisybę apie jam nutikusius blogus įvykius. Jei tėvams trūksta informacijos apie vaikų paruošimą apklausai, jie visuomet gali susisiekti su teismo psichologu, kuris vykdys vaiko apklausą, ir su juo pasikonsultuoti, taip pat pasinaudoti specialistų parengta informaciją apie tinkamą vaiko paruošimą teisinei procedūrai.

Dar išskirčiau savo praktikoje sutinkamą tėvų grupę, kurie atlydėję į apklausą vaiką patys yra labai sutrikę, pasimetę, stipriai išgyvenantys. Tokius tėvus dažnai tenka bent trumpam atriboti nuo vaiko, jaučiančio įtampą ir atsakomybę ne tik už tai, kas jam nutiko, bet ir už tai, ar stipriai nuliūs, išgyvens tėtis ir (ar) mama, kiti artimieji. Tokie vaikai, matydami ypač atvirus artimųjų išgyvenimus, dažnai ribotai atsiskleidžia apklausos metu, šitaip saugodami ne tik save, bet ir artimuosius. Todėl gana dažnai prieš apklausą skiriu laiko ir vaiko artimiesiems, natūraliai išgyvenantiems negatyvias emocijas ir nežinantiems, kaip tinkamai su šia patirtimi susidoroti.

– Ką turėtų žinoti tėvai, siekiantys neprarasti ryšio su vaikais ir apsaugoti nuo įvairių kriminalinio pobūdžio situacijų? Ir ką rekomenduotumėte įsiminti tėvams, jei į tokią apklausą visgi vaiką tektų atvesti?

Aušra Augaitienė
Be glaudaus ir saugaus ryšio užtikrinimo, tėvai savo vaikams turėtų būti ir tinkamas pavyzdys, autoritetas. Kai artimoje vaiko aplinkoje nėra žmogaus, kuriuo jis pasitiki, vaikas vis labiau orientuojasi į bendraamžius, kartu su jais ieško atsakymų į įvairius gyvenimo klausimus.
– Esminis dalykas – tvirtas, saugus ir glaudus vaiko ir jo tėvų, globėjų ryšys. Tai yra taip pat ir viena esminių sveikos vaiko raidos, asmenybės sąlygų. Pasitikėjimu grįstas kontaktas, nuoširdus tarpusavio bendravimas, gyvenimiškų problemų sprendimas drauge, pokalbiai prevencijos klausimais, atsižvelgiant į vaiko amžių (vaikų saugumas gyvenime, socialiniuose tinkluose, tinkami ir netinkami prisilietimai, „geros“ ar „blogos“ paslaptys ir pan.). Be glaudaus ir saugaus ryšio užtikrinimo, tėvai savo vaikams turėtų būti ir tinkamas pavyzdys, autoritetas. Kai artimoje vaiko aplinkoje nėra žmogaus, kuriuo jis pasitiki, vaikas vis labiau orientuojasi į bendraamžius, kartu su jais ieško atsakymų į įvairius gyvenimo klausimus. Turėdami menką gyvenimišką pavyzdį, pagal amžių, raidą besivystantį ribotą suvokimą dažnai jie patenka į įvairias traumuojančias situacijas, tampa lengvomis išnaudojimo aukomis. Tokie vaikai praranda gyvenimo skydą, kuris turėtų juos saugoti nuo žalojančio, smurtaujančio pasaulio. Štai todėl vaikams reikia saugaus, patikimo ryšio su mumis.

Realybė tokia, kad ne visi vaikai turi galimybę augti pilnoje šeimoje, todėl, mano supratimu, labai svarbu, jog vaikas turėtų bent vieną artimą suaugusįjį (tai galėtų būti seneliai, vyresnieji sesės / broliai, darželio, klasės auklėtoja ar kitas asmuo, kuriuo pasitikėtų), į kurį, esant sudėtingoms gyvenimo situacijoms, drąsiai kreiptųsi patarimo ar realios pagalbos.

Ypač mažo amžiaus vaikai dažnai nesusigaudo, koks suaugusiųjų elgesys yra netinkamas, žalojantis. Todėl tikrai ne visi vaikai gali pirmi prabilti apie su jais vykstantį nesuprantamą, netinkamą suaugusiųjų elgesį. Tada atsakomybė tenka mums, suaugusiesiems, vaikų artimiesiems. Mes turime pastebėti ir reaguoti į pasikeitusį vaikų elgesį, emocijas, būsenas. Pavyzdžiui, vaikai gali jausti kaltę, gėdą, būti sutrikę, išsigandę, gali pasireikšti įvairus seksualizuotas elgesys, psichosomatinės reakcijos, savęs žalojimas ir pan. Pastebėjus tokį besikeičiantį vaiko elgesį, būtina reaguoti, kalbėtis su juo ir ieškoti kvalifikuotos pagalbos.

Įvairios analizės rodo, kad maždaug apie 80 proc. nuo įvairaus pobūdžio smurto, žalojančio elgesio nukentėjusių vaikų buvo iš nepilnų, dezorganizuotų, socialinės rizikos šeimų, kuriose nebuvo tenkinami vaikų baziniai saugumo, meilės bendravimo poreikiai, nebuvo artimo ir saugaus kontakto su suaugusiuoju.

– Aušra, ką artėjančių švenčių proga palinkėtumėte savo kolegoms – teismų psichologams ir teisininkams bei visai teismų bendruomenei?

Savo kolegoms norėčiau palinkėti jautraus požiūrio į kiekvieną vaiką. Nesvarbu, koks jo teisinis statusas procese – nukentėjusiojo, liudytojo ar kaltinamojo. Taip pat linkiu tokio pat jautraus požiūrio į bet kurį kitą socialiai pažeidžiamą asmenį, su kuriuo darbe susiduriame. Be to, mums būtinas maksimaliai produktyvus bendradarbiavimas.

O visiems teismų sistemos darbuotojams linkiu motyvacijos savo darbe, profesinio ir asmeninio gyvenimo balanso, geros fizinės, psichikos sveikatos, taip pat neperdegti, kas gali žmogiškai nutikti tokio pobūdžio darbe.

KOMENTARAI

Dr. Dovilė Murauskienė, Lietuvos apeliacinio teismo Teismų praktikos skyriaus vadovė, Mykolo Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir proceso instituto lektorė

Dovilė Murauskienė
Žvelgiant retrospektyviai galima drąsiai sakyti, kad psichologai kelią į teismus skynėsi ganėtinai sudėtingai. Nors idėja įsteigti psichologo etatą teisme pradėta svarstyti dar 2010 m., o Teisėjų taryba dėl tokio darbuotojo etato steigimo penkiuose apygardos teismuose pritarė 2011 m., vis dėlto lėšų teismų biudžetuose atsirado tik 2014 m. po dar vienų atgarsį visuomenėje sukėlusių įvykių. Įdirbis, kurį pavyko padaryti vos penkiems psichologams per pirmuosius metus, iš tiesų stulbinantis – keitėsi ne tik teisės aktų reikalavimai psichologų pozicijos stiprėjimo baudžiamajame procese linkme, bet ir, svarbiausia, teisininkų bendruomenės požiūris į šiuos specialistus. Nors iš pradžių skepticizmo buvo daugiau nei palaikymo, šiuo metu prokurorai, teisėjai bendrai sutaria – be psichologo sunkiai išsiverstų baudžiamajame procese, kuriame dalyvauja vaikai, o ypač – turintys specialiųjų poreikių, taip pat mažamečiai.

Psichologų dalyvavimas procese padeda ne tik patiems mažiausiems jo dalyviams, patekusiems į suaugusiesiems pritaikytą baudžiamąjį procesą, bet ir teisininkams, kurie, stengdamiesi prakalbinti, suprasti vaiko pasaulį, neretai jausdavosi it patekę į porceliano parduotuvę, kur viskas trapu, tačiau pažinti vidų būtina. Todėl šiuo metu klausimas, ar reikia pasitelkti psichologą tokiame procese, jau nekeliamas; problemų kelia vis augantis šių specialistų poreikis ir jų darbo krūvis. Tad galima drąsiai sakyti, kad psichologų atsiradimas baudžiamajame procese yra viena geriausių valstybės investicijų į Lietuvos teisinę sistemą per pastaruosius dešimt metų.

Dr. Ilona Laurinaitytė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docentė, Johns Hopkins universiteto (JAV) „Bloomberg“ visuomenės sveikatos mokyklos Psichikos sveikatos departamento vizituojanti asocijuota profesorė

Ilona Laurinaitytė
Jau keli dešimtmečiai vaikų apklausose dalyvaujantys psichologai yra pažangių pasaulio šalių teisminių procesų dalis. Dėl jų veiklos ne tik kokybiškiau apklausiami nepilnamečiai, bet ir sumažinamos antrinės traumos, kylančios dėl procesinių veiksmų specifikos, pasekmės. Prieš 15 metų savo disertacijoje rekomendavau mūsų šalyje taikyti tokią praktiką. Džiaugiuosi, kad praėjus kuriam laikui bei teismuose tiesiogiai susidūrus su tokių specializuotų psichologų poreikiu ši rekomendacija buvo įgyvendinta ir šiuo metu plėtojama toliau. Suprantama, dar yra daug specialistų – psichologų, teisininkų, vaiko teisių specialistų ir pan. – rengimo bei tarpinstitucinio bendradarbiavimo problemų, tačiau pirmi žingsniai sprendimų link jau padaryti. Belieka nesustoti.