Kadangi daugiausia darbuotojų į Lietuvą atvyksta iš Ukrainos ir Baltarusijos, nuspręsta kitaip reguliuoti migracijos srautus:

1) Įstatymu nustatytos palankesnės sąlygos imigruoti į Lietuvą Australijos, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Pietų Korėjos Respublikos, Naujosios Zelandijos piliečiams, kurie ketina dirbti ar užsiimti kita teisėta veikla (įskaitant individualią veiklą). Tokiems asmenims nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. leidimų dirbti Lietuvoje apskritai nereikės, jie galės atvykti į Lietuvą su šeimos nariais, naudotis neįgaliųjų socialinės integracijos sistema. Palyginimui: statybose dirbantys ukrainiečiai šeimos narių atsivežti apskritai negali, o nors kiekvienas legaliai įdarbintas užsienietis neša mokesčius į Lietuvos biudžetą, tačiau nacionalinę vizą D turintys migrantai neturi teisės gauti PSDF lėšomis kompensuojamų sveikatos priežiūros paslaugų. Susirgus jie moka iš savo kišenės;

2) Ukrainiečių ir baltarusių įdarbinimo tvarka Lietuvoje bus sudėtingesnė – įvedamos kvotos, kurias administruos Migracijos departamentas. Kvotos bus įvestos ne visiems darbuotojams, o tik toms profesijoms, kurių atstovų labiausiai trūksta Lietuvoje (šiai dienai Lietuvoje masiškai trūksta tolimųjų reisų vairuotojų, suvirintojų, betonuotojų, elektrikų ir kitų darbininkiškų profesijų atstovų). Išnaudojus paskelbtą kvotą Lietuvos rinka užsidarys ir toliau įdarbinti tolimųjų reisų vairuotoją ar betonuotoją iš užsienio bus galima tik bendra tvarka: gavus leidimus dirbti, nacionalines D vizas / leidimus laikinai gyventi. Taigi, kvotų įvedimas labiausiai pasijaus pramonės, statybų ir paslaugų sektoriuose. Šiems verslo sektoriams siūloma persiorientuoti ir įdarbinti statybininkais, tolimųjų reisų vairuotojais JAV ar Japonijos piliečius, vietoj baltarusių ir ukrainiečių. Klausimas: ar amerikietis norės dirbti statybose?

Viešai skelbiama, kad kvotų įvedimas ir migracijos reforma padės kovoti su „pigia ir nekvalifikuota darbo jėga iš trečiųjų šalių“, tačiau Lietuvos teisės aktai ir be to numato, kad nekvalifikuotų darbuotojų Lietuvoje įdarbinti apskritai negalima, t.y. kiekvienas ukrainietis ar baltarusis turi turėti atitinkamą kvalifikaciją ir ne trumpesnę kaip 1 metų per paskutinius 2 metus darbo patirtį. Tuo labiau, užsieniečio atlyginimas negali būti mažesnis negu Lietuvos Respublikos piliečio atlyginimas toje pareigose toje įmonėje, o jeigu įmonėje tokių darbuotojų-lietuvių nėra, užsieniečiui griežtai reikia mokėti ne mažesnį kaip Lietuvos statistikos departamento paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje.

Ne paslaptis, kad verslui nėra lengva įdarbinti užsieniečius Lietuvoje: leidimai gaunami kelis mėnesius, reikia mokėti rinkliavas Užimtumo tarnybai, Migracijos departamentui, mokėti už dokumentų vertimą, apostilizavimą, neretai tenka laukti eilėse, samdytis teisininkus, kad nereikėtų kelis kartus perrašinėti dokumentus. Ar verslininkai samdytų ukrainiečius, jeigu Lietuvoje darbo jėgos netrūktų?

Lietuvos darbdaviai neretai naudojasi nelegaliomis užsieniečių atvežimo schemomis: juk legalūs būdai užtrunka! Paplitusios komandiruotės iš Lenkijos, Ukrainos, užsieniečių įdarbinimas per tarpininkus, ukrainiečių įdarbinimas su biometriniais pasais be leidimų. Kas laimi tokiais atvejais? Lenkija, nes ten mokami mokesčiai; tarpininkai, nes iš to uždirba. Iškyla klausimas: ar įvedus kvotas nebus bandoma dar labiau apeiti įstatymą įdarbinant ukrainiečius per Lenkiją ir tarpininkus?

Statistikai: kvotų sistemą taiko tik kelios ES šalys – Estija, Vengrija, Italija, Slovėnija ir Austrija, kitose valstybėse kvotų nėra.