Būtent meilė savo profesijai, darbštumas ir gal šiek tiek vaikystės svajonės Mariui Griškoniui padėjo pasiekti tai, kad jau penkioliktus metus jis dirba vienoje garsiausių JAV Niujorko valstijos advokatų kontorų, išsikovojęs joje partnerio vardą. Nepaisant to, Marius nepamiršta ir Lietuvos, skirdamas gimtinei dėmesį ir rūpindamasis jaunųjų lietuvių išsilavinimu.
Apie karjeros pokyčius, kultūrinius skirtumus ir pagalbą Lietuvos provincijos mokykloms kalbėjomės su advokatu M. Griškoniu.
– Mariau, esate vilnietis, sostinėje baigėte vidurinę mokyklą, universitete įgijote teisininko specialybę. Kaip susiklostė, kad atsidūrėte JAV? Ar tai visada buvo Jūsų tikslas?
– Vaikystėje man labai patiko Marko Tveno „Tomo Sojerio nuotykiai“ ir kitos knygos apie Laukinius Vakarus, tad JAV negalėjo netraukti. Tačiau niekada neturėjau tikslo išvykti gyventi į JAV.
Baigiant studijas Vilniaus universiteto Teisės fakultete (VU TF) mane domino teisės studijos JAV, tą pavyko pasiekti gavus stipendiją. O po studijų grįžau į Lietuvą, pradėjau advokato praktiką ir grįžti į JAV neplanavau. Tačiau po kelerių metų taip jau susiklostė, kad atsirado galimybė atvykti į Niujorką pasipraktikuoti tarptautinėje advokatų kontoroje „White & Case“. Darbas su tarptautiniais energetikos ir infrastruktūros projektais man labai patiko, todėl kontorai pasiūlius nuolatinį darbą nutariau likti. Dabar jau 14 metų dirbu toje pačioje kontoroje.
– Esate, ko gero, daugiausia pasiekęs lietuvis teisininkas, praktikuojantis JAV. Kokių savybių reikia teisininkui norint įsitvirtinti JAV rinkoje ir tapti vienos didžiausių teisininkų kontoros partneriu?
– JAV ir be manęs yra daug puikių lietuvių teisininkų. Jeigu trumpai, tai pirmiausia reikia labai mylėti teisininko darbą, labai daug dirbti ir atsirasti reikiamu laiku reikiamoje vietoje.
– Studijavote ir JAV. Gal jau studijų metu buvo akivaizdu, kad JAV teisininkai rengiami kitaip nei Lietuvoje? Ar labai skiriasi studijos Lietuvoje ir JAV?
– Studijos skyrėsi. Aš studijavau Ajovos universiteto Teisės koledže (University of Iowa College of Law), dalyvavimas paskaitose buvo privalomas ir mokytis reikėjo viso semestro metu, o ne tik per sesiją. Dažniausiai paskaitos vyko Sokrato metodu – paskaitai reikėjo pasiruošti, o jos metu buvo aptarinėjama perskaityta medžiaga. Svarbiau buvo ne išmokti atmintinai įstatymus, o mokėti juos pritaikyti konkrečioje situacijoje.
Studijos VU TF mane puikiai parengė Niujorko advokatūros egzaminui, nes jam reikėjo visus dalykus išmokti atmintinai. Rengdamasis Niujorko advokatūros egzaminui džiaugiausi baigęs VU TF, nes puikiai žinojau, kaip reikia per trumpą laiką išmokti didelius kiekius medžiagos atmintinai!
– Praktikuojančiu advokatu dirbote Lietuvoje ir JAV. Kokius įžvelgtumėte teisininkų darbo kultūros skirtumus šiose valstybėse? Kokia buvo Jūsų darbo JAV pradžia – ar greitai pavyko perprasti kultūros skirtumus?
– Aš įžvelgiu daugiau panašumų nei skirtumų. Aišku, skiriasi teisinės normos, sutarčių praktika, rinka, projektai, tačiau teisinis darbas tiek Lietuvoje, tiek JAV iš esmės yra toks pats. Man nebuvo jokių sunkumų perprasti skirtumus. Gal tik vienas dalykas – darbo kultūra ir laikas Niujorke bei Europoje šiek tiek skiriasi. Niujorke tenka dirbti gerokai daugiau tiek savaitgaliais, tiek atostogų metu. Vis dėlto jaunesnė teisininkų karta (millennials) ir Niujorke bando keisti nusistovėjusią tvarką.
– Lietuviai apie JAV teisininkus įspūdį yra susidarę daugiausia iš rodomų filmų, serialų, pavyzdžiui, „Kostiumuotieji“ („Suits“). Ar jie atspindi realybę?
– Turiu prisipažinti, kad pirmą kartą apie šį serialą išgirdau iš didelės Lietuvos advokatų kontoros partnerio, tuomet kelias serijas pažiūrėjau, bet nesusidomėjau. Mano nuomone, geriausiai JAV teisininkų kasdienybę atspindi Džono Grišemo romanai. Jų prisiskaitęs paauglystėje kiek pasvajodavau apie darbą didelėje Niujorko advokatų kontoroje.
– Jūsų kontoros tinklalapyje teigiama, kad dirbate ne tik su amerikiečiais teisininkais ir verslininkais, bet ir su kitų valstybių atstovais, ko gero, ir labai egzotiškų. Gal pamenate kokį įdomų nutikimą, kurį lėmė būtent kultūros skirtumai?
– Pikantiškiausia istorija yra apie mano pro bono bylą pirmaisiais darbo metais. Nors mano praktika yra energetikos ir infrastruktūros srityje, pro bono pagrindais apsiėmiau atstovauti imigrantui iš vienos Afrikos šalies. Jis turėjo žaliąją kortą ir norėjo atsivežti savo šeimą į Niujorką. Tačiau du jo vaikai buvo gimę tais pačiais metais ir tą pačią dieną (!) nuo dviejų skirtingų žmonų. Nors toje šalyje legalu turėti iki keturių žmonų, tai natūraliai sukėlė JAV imigracinių tarnybų įtarumą. Vis tik bylą laimėjome, nes kraujo tyrimai patvirtino, kad tai buvo mano kliento vaikai.
– Mariau, esate ir lietuviškas mokyklas remiančio „Tautos namų“ labdaros fondo vadovas. Papasakokite apie fondo veiklą. Kodėl matote prasmę remti būtent mokyklas?
– Tautos fondas vienija apie 500 aktyvių narių, jo turtą sudaro apie 4 mln. JAV dolerių. Kiekvienais metais mes išdalijame apie 150 000 dolerių paramos. Rytinėje Amerikos pakrantėje veikianti labdaros organizacija teikia paramą lietuviškoms mokykloms Rytų Lietuvoje, taip pat Lenkijoje, Karaliaučiaus krašte ir Baltarusijoje.
Mano abu seneliai iš tėčio pusės daug metų dirbo mokytojais Krikštonių vidurinėje mokykloje (Lazdijų r.). Šios mokyklos jau nebelikę nuo 2009 m. Dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus ji buvo prijungta prie Seirijų gimnazijos.
Kiekvieną kartą nuvykęs į Krikštonis ir pamatęs lentelę, primenančią, kad čia anksčiau stovėjo vidurinė mokykla, susimąstau apie švietimo būklę Lietuvos provincijoje. Vaikystės atsiminimai ir Tautos fondo veiklos aktualumas šiandieninėje Lietuvoje yra viena iš priežasčių, kodėl susidomėjau Tautos fondo veikla.
Tačiau ne mažiau mane įkvepia žmonės, kurie rėmė, remia ar dalyvauja Tautos fondo veikloje. Jų dosnumas, energija, idėjos, projektai ir nepaliaujamas noras aktyviai prisidėti prie demokratinės ir pilietinės visuomenės Lietuvoje plėtojimo yra išties ypatingas.
– Ko galėtumėte palinkėti mūsų teisėjams ir teisininkams, kad jie pelnytų pripažinimą ir sėkmingai konkuruotų tarptautinėje veikloje?
– Mylėti savo darbą ir nebijoti pasižvalgyti už horizonto.