Moterys, apie kurias norisi papasakoti, mano kitaip ir joms ši profesija – pati įdomiausia, pati įvairiausia ir pati kūrybiškiausia. Susipažinkite: Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžių sekretorės Vida Verikienė, Tatjana Baškir ir Dalia Kalantienė.

Vida

Kiekvienoje įstaigoje dirba žmonių, kurie ilgainiui tampa jos vizitine kortele. Viena iš tokių Vilniaus apygardos administraciniame teisme – Vida Verikienė. „Gerai ten, kur mūsų nėra, – sako teismo posėdžių sekretore jau 22 metus dirbanti ir įžvelgianti šiame darbe nemažai romantikos Vida. – Čia nėra rutinos. Kasdien nauji veidai, nauji ginčai, naujos istorijos“. Pas ją, kaip pas didžiausią patirtį šiame teisme turinčią posėdžių sekretorę, dažnai užsuka pasikonsultuoti ne tik teismo naujokai.

Pirmoji Vidos darbovietė teismų sistemoje buvo Vilniaus apygardos teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius. Iki šiol prisimena pirmąją bylą, kurioje sėdėjo dar kaip mokinė. Tai buvo prievartautojo byla, o kitą dieną – nužudymo byla. Buvo ir baisu, ir nejauku, ir abejonės ėmė kamuoti: ar nenukris ausys, kasdien girdėdamos tokias baisybes? Bet netrukus ji buvo perkelta į to paties teismo Civilinių bylų skyrių.

Vida Verikienė
Foto: TEISMAI.LT

Pateko į puikų, draugišką kolektyvą, dirbo su teisėjais, kurių vardus ir šiandien taria su didžiule pagarba – Stasiu Gudynu, Zita Smirnoviene. Po šešerių metų darbo šiame teisme Vidą, jau kaip patyrusią sekretorę, pakvietė dirbti į neseniai įsikūrusį Vilniaus apygardos administracinį teismą. Surizikavo. Ir štai dirba čia jau 16 metų.

Vida gerai prisimena klausimą priimant į darbą: ar rašai greitai ir įskaitomai? Dabar tokių klausimų priimdami į darbą sekretores niekas nebeuždavinėja, nes nebeliko rašytinių protokolų, viskas fiksuojama kompiuteriu.

„Ar labai pasikeitė sekretoriaus darbas per tuos du dešimtmečius?“ – klausiu Vidos.

„Žinoma! Pirmiausia, nebereikia per posėdį protokoluoti, o paskui iki išnaktų viską šifruoti. Visa tai dabar atlieka garso įrašymo įranga, tau tereikia prižiūrėti, kad viskas gerai veiktų. Darbų tikrai nesumažėjo, bet jie kitokie, daugiau susiję su informacinėmis technologijomis, kūrybiškesni. Nesumažėjo ir atsakomybė, nes posėdžių sekretorė yra dešinioji teisėjo ranka. Ne laiku išsiųsi šaukimą ar sprendimą, užregistruosi gaunamą raštą – gali susilaukti didelių bėdų.“

Vida džiaugiasi, kad per visą darbo biografiją niekada niekas nėra pasiskundęs dėl jos darbo, kad kažką ne taip ar ne laiku padarė – vien pagyrimai ir paskatinimai. Ir priešų Vida neturi, nes su kiekvienu žmogumi randa bendrą kalbą ir niekas teisme jos nėra matęs suirzusios ar piktos.

Nors jau turėjo vieną, kolegijos, diplomą, prieš dvejus metus Vida tapo M. Romerio universiteto Teisės fakulteto bakalaure. Ne tik ji pati, bet ir bendradarbės tuo labai džiaugėsi. Taigi, viską gali suspėti, jei turi tikslą ir noro jo siekti. Pasirodo, įmanoma ir darbui, ir studijoms, ir šeimai surasti laiko, ir egzaminus išlaikyti ne prasčiau už jaunuolius! Tačiau keisti savo darbo profilio ji neketina.

„Geriau būti gera sekretore, negu prasta teisėjo padėjėja“, – juokauja Vida, kurią daugelis teisme laiko kantrybės, kruopštumo ir geranoriškumo įsikūnijimu.

Išgirdusi mano klausimą apie profesiją ir pašaukimą, Vida nedvejoja: „Žinoma, tai pašaukimas. Juk nėra Lietuvoje universiteto, kuris ruoštų teismo posėdžių sekretorius. Šio darbo niekas nemoko ir ne visiems jis tinka. Vienintelis universitetas – praktinis darbas. Per tiek metų teisme ne vieną mačiau: ateina, keletą mėnesių ar net metų bando prisitaikyti, pamilti šį darbą, na, nepavyksta, nors tu ką, ne prie širdies.“ O jai šis darbas – tiesiog atradimas. Vida neįsivaizduoja savęs niekur kitur dirbančios ir net į teismo bylos susiuvimą žiūri ne kaip į mechaninį, o kaip į kūrybinį procesą. Argi tai ne pašaukimas?

Tatjana

Kaip atrodo teismas iš vidaus, Tatjana Baškir sužinojo dar vaikystėje. Trakų rajono apylinkės teisme dirbo jos teta, pas kurią kartais užsukdavo drauge su mama. Net kalėdiniuose vakarėliuose kartu su teismo darbuotojų vaikučiais šokdavo ir dainuodavo. Teta savo vaikų neturėjo, mažąją Tatjaną mylėjo kaip dukrą ir apie savo darbą jai pasakodavo su meile ir entuziazmu.

Tad prieš 24 metus, baigusi vidurinę, Tatjana ir pati nuėjo dirbti į teismą. Dirbo ir mokėsi. Baigė Kauno verslo kolegijoje teisės studijas, taip pat studijavo M. Romerio universitete. Bet didžiausia motyvacija čia dirbti buvo žmonės, kurie jai iki dabar yra išlikę kaip žmogiškumo, sąžiningumo, atsidavimo savo darbui pavyzdžiai.

Tatjana Baškir
Foto: TEISMAI.LT

Tai – tuometis Trakų apylinkės teismo pirmininkas Jonas Kryževičius, savo autoritetu suformavęs jos požiūrį į darbą, atsakomybės jausmą, kiti teisėjai, ir, žinoma, teta, kuri teismo raštinės vedėja dirbo visą savo gyvenimą, 40 metų toje pačioje vietoje, dirbo su meile ir atsidavimu. Net mirė prie savo darbo stalo, staiga...

Tatjana iki šiol prisimena visas savo pirmojo savarankiškai protokoluojamo posėdžio bylos detales. O kiek paskui naktų nemiegota, ašarų išlieta, niekaip negalint pamiršti dieną prieš tavo akis vykusių dramų posėdžių salėje. Tai ir buvo sunkiausia – susitarti su savo jausmais, kad jie pasiliktų tarp teismo sienų, neišsprūstų drauge su tavimi pro duris į virtuvę ar miegamąjį.

„Nors svajojau tapti tardytoja, nesigailiu, kad ja nedirbu, aš tikrai neapsirikau pasirinkdama profesiją, – sako Tatjana. – Nors sūnus, kuriam jau 21-eri, kartais man krimsteli dėl to, kad dirbu toje pačioje darbo vietoje, kad užsisėdėjau, kad nenoriu nieko keisti, bet aš nepykstu. Mėgstu savo darbą, einu į jį šypsodamasi, grįžtu nors ir pavargusi, bet su dar platesne šypsena, rami ir laiminga. Esu labai pastovus žmogus ir man patinka dirbti darbą, kurį žinau kaip penkis pirštus, o teisėjo nurodymus galiu ir be žodžių girdėti.“

Tatjana Vilniaus apygardos administraciniame teisme jau dirba 10 metų. Jos akimis žiūrint, posėdžių sekretorės darbas dabar visiškai kitoks nei prieš du dešimtmečius, kai visos posėdžių sekretorės tik pasvajodavo apie tuos laikus, kai nebeliks popierinių ranka rašytų protokolų. Dabar posėdžių sekretorė – jau nebe stenografuotoja, bet teisėjo asistentė, jo rankos ir akys vienu metu. Reikalavimai ir atsakomybė – labai dideli.

Turi prižiūrėti, kad visi bylos dokumentai, šaukimai būtų laiku išsiųsti, gauti, preciziškai suregistruoti, kad posėdis vyktų įstatymo nustatyta tvarka. Bet Tatjanai patinka dirbti su žmonėmis, bendrauti, padėti kitiems, todėl jai šis darbas prie širdies ir net į nedidelį atlyginimą žiūri filosofiškai: ne viskas šiame pasaulyje matuojama pinigais.

Paklausta apie laisvalaikį, Tatjana tik nusišypso: nelabai jo ir turinti. Kai gyveno Lazdynuose, savanoriaudavo gyvūnų prieglaudoje „Tautmilės prieglaudėlė“. Po darbo lėkdavo ten ir dalydavo savo meilę ir rūpestį kitų išmestiems gyvūnams: vesdavo šunis pasivaikščioti, virdavo jiems košę, prausdavo, šukuodavo. Dabar moteris gyvena už miesto nuosavame name ir turi savo mini prieglaudą – yra priglaudusi iš „Lesės“ ir kitų gyvūnų prieglaudų parsivežtus keturis katinus ir du šunis, tad yra ką veikti su tokia kompanija...

Dalia

Druskininkietė Dalia Kalantienė pagal profesiją ekonomistė, baigė ekonomikos ir buhalterinės apskaitos studijas Vilniaus universitete, tačiau ekonomiste dirbo tik keletą metų, o teismo posėdžių sekretore Vilniaus apygardos administraciniame teisme – jau 16.

Dalia prisimena savo pirmąją darbo dieną šiame teisme, tuomet dar tik besikuriančiame. Į teismo posėdį drauge su teisėja Janina Bubliene, kurios sekretore buvo paskirta dirbti, ji ėjo net neįsivaizduodama, kas laukia...

Neįgudusiai rankai buvo tikras išbandymas suspėti užfiksuoti visa, kas buvo kalbama ir kas vyko posėdyje. Iš pradžių Dalia per posėdžius surašytus protokolus laikydavo tik juodraščiais ir po darbo juos nešdavosi namo perrašyti. Kadangi kompiuteris teisme buvo tik vienas ir tik svarbiausiems dokumentams surašyti bei išsiųsti, visi protokolai buvo rašomi ranka.

Dalia Kalantienė
Foto: TEISMAI.LT

Turėjo nemažai laiko nutekėti, kad Dalios protokolai sugultų į bylą neperrašyti. Moteris džiaugiasi, kad jai labai pasisekė ateiti dirbti į puikių žmonių kolektyvą, visi buvo labai geranoriški ir ji netruko pabaigti dar vieną universitetą – posėdžių sekretorės praktikės... Dalia stengėsi įsiminti visas iš teisėjos ar labiau patyrusių sekretorių išgirstas pastabas, juk draugiškai dalytis patirtimi buvo labai paprasta – visos sekretorės sėdėjo viename kabinete – teismo patalpos buvo vos keletas kabinetų.

Dabar jau Dalia gali patarinėti ir mokyti pradedančias posėdžių sekretores, nes savo darbą išmano taip gerai, kad dirba be jokios įtampos.

„Koks svarbus pradedant dirbti buvo kiekvienas patarimas ir padrąsinantis žodis, iki šiol prisimenu! Todėl ir pati stengiuosi pasakyti ką nors gero, padrąsinančio, kai pamatau teisme tik pradedančią koridoriais bėgioti merginą, – sako Dalia.

– Man sekėsi ir su teisėjais. Pirmoji teisėja, su kuria dirbau, Janina Bublienė, buvo man kaip mama – ir reikli, ir pakanti, ir paglostanti, ir pabaranti – nuoširdus, paprastas žmogus. Jai išėjus į pensiją, dirbau su teisėja Sigita Rudėnaite, kuri išeidama dirbti į aukštesnės instancijos teismą apie mane pasakė, kad esu tiesus ir teisingas žmogus. Ir tai man buvo aukščiausias įvertinimas ir paskatinimas“.

Štai jau 13 metų ji dirba teisėjo Broniaus Januškos posėdžių sekretore. Tai ilgiausiai teisme dirbantis teisėjo ir posėdžių sekretorės tandemas. Kaip sako Dalia, ji be žodžių supranta, ką teisėjas nori pasakyti, kokį pavedimą duoti.

Nors Dalia mokėsi toli nuo meno esančios specialybės – ekonomikos, o dirba labai solidžioje, į griežtus įstatymų rėmus įspraustoje institucijoje – teisme, viduje save laiko menininke ir vis pabando įsivaizduoti gyvenimą, jei būtų pasidavusi impulsui ir įstojusi į Dailės akademiją. Tačiau dabar nesigaili pasirinkusi kitą kelią, nes posėdžių sekretorės darbas jai labai patinka dėl dinamiškumo, galimybės nuolat būti ir bendrauti su žmonėmis, dėl to, kad čia gali realizuoti savo, kaip administratorės, sugebėjimus.

O savo meninius polėkius palieka laisvalaikiui. Jos draugės, sesers, sūnaus šeima žino, kur kreiptis, jei reikia patarimo kažką įsirengiant savo namuose, remontuojant, keičiant interjerą, modeliuojant naują suknelę. Dalia čia nepamainoma patarėja. Įgimtas stiliaus ir spalvų pojūtis, puiki intuicija ir drąsa eksperimentuojant pavertė jaukiais ir nepakartojamais namais ne tik jos pačios, bet ir artimųjų butus. Savo subtilia elegancija, sugebėjimu kasdien atrodyti nepriekaištingai Dalia išsiskiria ir teisme.

„Moteris turi atrodyti moteriškai“, – paslaptingai šypsosi ji, o jos rankose darbas, atrodo, virte verda.