Pokalbio metu Justinas net kelis kartus pakartojo, kad visi jo pasiekimai nėra kažkas stebuklingo ar netikėto – visus juos lėmė sunkus ir nuoseklus darbas.

– Justinai, Jūs buvote pripažintas geriausiai egzaminus išlaikiusiu Kauno Jėzuitų gimnazijos laidos atstovu, pasirinkote teisės studijas. Kas lėmė šį pasirinkimą? Ar niekada dėl to nesigailėjote?

– Devintoje klasėje planavau studijuoti mediciną – daug dėmesio skyriau gamtos mokslams. Tačiau šį mano norą numalšino pragmatiškos priežastys. Ėmiau galvoti, kad medicinos studijos yra pernelyg ilgos. Suprasdamas, kad ir duonai reikės prasimanyti, pradėjau dairytis greitesnio kelio amatui įgyti. Mokykloje patiko ir sekėsi socialiniai dalykai, be to, buvau aktyvus savanorystės veiklose. Todėl ėmiau galvoti, kad reikėtų rinktis socialinių mokslų studijas.

Jau prieš pat pasirinkdamas studijų kryptį dar dvejojau, ar studijuoti politikos mokslus (VU TSPMI), ar teisę. Apsispręsti padėjo viena mergina, kuri studijavo politikos mokslus ketvirtame kurse ir tuo metu dar nežinojo, ką veiks baigusi studijas. Todėl norėdamas konkretumo pasirinkau studijuoti teisę Vilniaus universitete.

Kitas dalykas, paskatinęs rinktis būtent teisės studijas, buvo tai, kad iki pat rugsėjo 1-osios šventės Teisės fakultete niekada nebuvau bendravęs su teisininku. Tad turėjau savitą teisininko įvaizdį: teisininkas man visada atrodė žmogus, gebantis išspręsti sudėtingus klausimus ir įnešti tam tikros tvarkos, kad procesai sklandžiai judėtų į priekį.

Teisininko profesija man asocijavosi su Robino Hudo, tvarkdario įvaizdžiu. Noras prisidėti prie teisingumo formavimo ir paskatino rinktis šį kelią.

Pamenu, kaip kartą, dar mokydamasis trečiame kurse, vakare pro savo kabineto kontoroje langą stebėjau Mažvydo biblioteką. Mintyse svarsčiau, kas būtų, jei būčiau pasirinkęs mediko kelią. Būčiau trečio kurso studentas, galbūt dirbčiau kokiu sanitaru operacinėje. Dabar mano kelias kitas, žengiu juo pirmyn. Tikiu, kad pasirinkimas buvo teisingas.

– Vienas garsus psichologas, vedęs mokymus būsimiems teisėjams, yra pasakęs, kad teisininkai yra bene labiausiai nusivylę savo profesija žmonės, kadangi dirbti ateina turėdami iliuziją išgelbėti pasaulį nuo neteisybės, tačiau retai šį tikslą pasiekia. Ar Jūs nenusivylėte pradėjęs dirbti? Ar vis dar manote, kad teisininkas yra Robinas Hudas?

– Iš tiesų, nenusivyliau. Sunkiai dirbant, turint atitinkamą žinių bagažą, kompetencijų, galima išspręsti ne vieną iš pirmo žvilgsnio sunkiai išsprendžiamą klausimą. Net ir artimame rate padėjęs išspręsti kažkokią, atrodo, neišsprendžiamą problemą jau gali padėti patikėti tam žmogui, kad teisingumą galima pasiekti.

Net ir tą statistikoje bei apklausose stebimą nusivylimą teismais, teisingumu apskritai galima sušvelninti. Tas nusivylimas susideda iš daugelio individualių atvejų. Ir jei gebėsi bent vieną atvejį pataisyti, žmogui, susidūrusiam su neteisybe, grąžinsi gerą nuomonę, pozityvų mąstymą, tai jau yra labai daug. Negalima prisiimti atsakomybės už visas problemas, tačiau galima įdėti maksimalias pastangas toje situacijoje, kurioje asmeniškai dalyvauji.

Kita vertus, svarbu realistiškai ir objektyviai vertinti save ir savo galimybes. Vos tik baigus studijas ir gavus diplomą naivu tikėtis, kad tuoj visas problemas išspręsi. Tam reikia nemažai darbo ir pastangų.

– Vienas geriausių VU studentų, studijos Londone ir galiausiai Harvardo universitete (JAV). Kokios asmeninės savybės ir vertybės Jums padeda taip sėkmingai judėti į priekį?

– Studijuoti į Vilnių atvykau iš Kauno, sostinėje neturėjau jokių giminių ar artimųjų, kurie padėtų man čia įsikurti. Todėl klausimų buvo daug – kaip susimokėti už būsto nuomą, kaip prasimanyti pinigų pragyvenimui. Taip atėjo labai aiškus supratimas, kad aš esu atsakingas už savo gyvenimą ir turiu padėti sau pamatus, įsikurti. Tokiu atveju man beliko įdėti daug darbo ir pastangų mokantis. Jau nuo mokyklos laikų supratau, kad išsilavinimas man turi duoti žinių, gebėjimų, gerą įrankį, kurį galėčiau naudoti praktiniame darbe. Mačiau, kad universitete galima gauti stipendiją, dėl kurios aš ir dirbau, stengiausi.

Stengtis įkvėpė dar ir dėstytojas A. Taminskas, 2008 m. pasakydamas, kad teisininkų yra per daug, o gerų teisininkų trūksta. Tai man taip pat parodė, ką daryti – arba būti geru teisininku, arba negaišti laiko universiteto suole. Studijų metu man pavyko sukaupti daug gerų žinių ir gerai pasirodyti. Vis dėlto pats įvertinimas nebuvo mano pagrindinis tikslas. Tikslas buvo įgyti žinių, o jų įgijus pavyko pasiekti ir gerų įvertinimų.

Kalbėdamas apie vertybes pamenu, kaip profesorius E. Šileikis paskutinėje savo paskaitoje, perskaitęs teisės aktą apie vorus nariuotakojus, palinkėjo mums, studentams, nebūti vienas kitam vorais, o būti vienas kitam kurso draugais. Toks palinkėjimas atitiko ir mano vertybes, kadangi studijų metu man buvo labai svarbu su kurso draugais bendrauti draugiškai, šiltai, pagarbiai.

Tai, kad man pavyko būti geru studentu, labai tikiuosi, buvo pasiekta per draugišką, kolegišką judėjimą pirmyn, o ne per lipimą vienas kitam per galvas. Ir advokatų kontoroje, kur darbuojuosi, turime bendrą nuostatą, kad visa komanda turime būti kaip greitaeigis traukinys, kartu judantis į vieną tikslą.

– Kokios buvo studijos Harvardo universitete? Kas labiausiai iš ten praleistų metų Jums įstrigo?

– Studijos Harvardo universitete iš tiesų labai skyrėsi nuo studijų Vilniaus universitete. Pavyzdžiui, Lietuvos universitetuose įprasta, kad srautinių paskaitų metu diskusija nevyksta, kalba vien tik dėstytojai, o studentai konspektuoja. Harvardo universitete net ir srautinių paskaitų metu dėstytojas ne dėsto savo medžiagą, o diskutuoja su studentais, pakalbindamas kiekvieną iš atėjusių. Tai reiškia, kad į paskaitą eidami studentai turi būti pasirengę ir gebėti diskutuoti, analizuoti problemas.

Kitas dalykas, Lietuvoje studijų programos yra ganėtinai griežtai suformuotos. Harvardo universitete iš viso yra apie 400 dalykų ir pats studentas renkasi, kuriuos iš jų studijuoti. Tokia programos sudarymo tvarka lemia tai, kad paskaitose susiduria vis kita, labai skirtingos patirties, įvairiapusiška bendruomenė. Tai labai praturtina, leidžia studentams mokytis vieniems iš kitų, įgyti patirties.

Justinas Jarusevicius
Foto: Bendrovės archyvas

Kartu su manimi studijavo ne tik ką tik bakalauro studijas baigę studentai, bet ir daug patirties jau turintys specialistai, pavyzdžiui, dvejus ar trejus metus dirbę milijardines investicijas valdančiuose investicijų fonduose, arba teisėjo ar valstybės tarnautojo praktikos užsienio valstybėse sukaupę mokslo draugai. Tokie bendrakursiai, pasidaliję savo patirtimi, labai praturtina studijas ir leidžia įgyti gilesnių praktinių žinių. Be to, tokiu būdu įgytas žinias galima lengviau pritaikyti praktikoje.

Harvardo universitete studijuoja labai motyvuoti žmonės, suprantantys, kad mokslas yra didžiulė investicija. Įkvepia ir tai, kad tą patį fakultetą yra baigęs JAV prezidentas B. Obama, šeši iš devynių JAV Aukščiausiojo teismo teisėjų. Harvardo universitete studijavo ir vienas garsiausių JAV Aukščiausiojo teismo teisėjų a. a. A. Scalia. Įdomi aplinkybė, kad man teko garbė gyventi tame pačiame bendrabučio aukšte, kaip ir teisėjui A. Scalia.

Kita vertus, vienas nutikimas parodė ir tai, kad įtampos taip pat būta. Kartą grįžęs po paskaitų studentų bendrabutyje išgirdau verkiančią studentę. Kai paklausiau, kas atsitiko, ji ėmė tvirtinti, kad sugedo kompiuteris, o būtina po kelių valandų išsiųsti rašto darbą. Problemą padėjau išspręsti pasiūlydamas savo kompiuterį. Tačiau akivaizdu, kad mergina buvo labai įsitempusi dėl tokios situacijos.

– Justinai, kas paskatino po studijų Harvardo universitete, kur, atrodo, Jums vėrėsi plačios karjeros galimybės, grįžti dirbti ir gyventi į Lietuvą?

– Jau išvažiuodamas studijuoti turėjau planą sugrįžti. Tuo metu jau buvau susižadėjęs, tarėmės, kad grįšiu į Lietuvą. Taip pat esu labai dėkingas advokatų kontorai, kuri vertina mano žinias ir darbą. Tai man buvo svarbu apsisprendžiant grįžti gyventi į Lietuvą. Iš tiesų, užsienyje finansine prasme galima uždirbti daugiau, bet yra kiti dalykai, kuriuos gauni tik Lietuvoje.

Kiek kainuoja pas mamą šeštadienio rytą per pusryčius suvalgyti blynų su uogiene? Patys blynai gal ir mažai verti, bet aplinka kainuoja labai daug, verta tūkstančių. Tokia prabanga, kur prie stalo susėdi su artimaisiais, gali mėgautis tik Lietuvoje.

Branginu ryšį su mama, broliais, kitais artimaisiais, todėl man miela būti Lietuvoje. Taip pat man gera žinoti, kad tai yra mano šalis, mano valstybė. Štai ir pas jus šįryt į pokalbį eidamas jaučiau, kad einu savo Gedimino prospektu, kuris man yra mielas. Turiu savininkiškumo jausmą ir buvimas savame krašte nuteikia teigiamai. Kita vertus, nereikia labai kritiškai žvelgti į tuos žmones, kurie nusprendžia pakelti sparnus. Tik reikia galvoti, ką kiekvienas asmeniškai galime padaryti, kad žmonės apsispręstų grįžti ir pasilikti gyventi Lietuvoje arba išlaikytų artimus santykius su Lietuva.

– Ar prisimenate savo pirmą susidūrimą su Lietuvos teismais? Koks jis buvo ir kokį įspūdį paliko?

– Pamenu pirmąjį teismo posėdį, kuriame dalyvavau kaip atstovas. Tuo metu dar nebuvau advokato padėjėjas, bet galiojusios Civilinio proceso kodekso nuostatos man leido dalyvauti procese ir atstovauti klientui kartu su advokatu. Taigi kartu su advokatu R. Audzevičiumi atstovavome Jėzuitų provincijai, kuri kreipėsi į mane, Jėzuitų gimnazijos absolventą, pagalbos. Pamenu, dieną prieš teismo posėdį aš universitete gyniausi savo magistrinį darbą.

Iš karto po gynimosi pradėjau rengtis kitą rytą turėjusiam vykti teismo posėdžiui. Kadangi tai buvo pirmas teismo posėdis, kai atstovavau teisme, o byla didelės apimties, jaučiau didelę atsakomybę, pasirengimas užtruko iki kitos dienos ryto. Taip nemigęs nuėjau į savo pirmąjį teismo posėdį. Šią bylą nagrinėjo teisėja O. Gasiulytė, kuri man paliko labai inteligentiškos, pagarbiai su proceso dalyviais bendraujančios teisėjos įspūdį. Toks įspūdis apie Lietuvos teismus man ir išliko – teigiamas.

– Domitės technologijų, naujovių įtaka teisinei sistemai. Kaip manote, su kokiais didžiausiais iššūkiais šioje srityje susiduria Lietuvos teismų sistema ir kokių turi privalumų?

– Mano nuomone, Lietuvos teismų aukštas profesionalumo lygis ir judama į priekį.

Labai didelis laimėjimas yra eteismai.lt sistema. Tai didelis proceso pagreitinimas, padedantis išvengti daug techninio darbo. Kai tik pradėjau dirbti advokatų kontoroje, mano pagrindinis darbas buvo parengti advokatui bylą taip, kad ji būti analogiška bylai, esančiai teisme (sudėlioti procesinius dokumentus, juos sunumeruoti ir pan.). Tai būtina norint daryti tikslias nuorodas į bylos medžiagą procesiniuose dokumentuose ar teikiant paaiškinimus žodžiu. Tai pareikalaudavo daug laiko ir darbo išteklių.

Dabar tą patį darbą galima padaryti vienu mygtuko paspaudimu elektroninėje sistemoje. Tai didelis patogumas.

Be to, ši sistema leidžia nebūti prisirišusiam prie pašto, o tai labai trukdė mobilumui. Šiuo metu tenka dalyvauti procese, kur ilgamete praktika pagarbos užsitarnavęs advokatas pasakoja, kad jo jauni kolegos netiki, jog jis, išvažiavęs žvejoti į užsienį, pateikė teismui ieškinį kliento vardu. Apskritai procesas darosi daug lankstesnis. Štai neseniai teko dalyvauti byloje, kai žmogus buvo apklausiamas naudojantis programine įranga, nuotoliniu būdu.

Nors gyvenimas teismuose nuo į priekį sparčiai žengiančių techninių galimybių atsilieka, tačiau naivu tikėtis, kad vos atsiradusi nauja technika iš karto bus diegiama valstybinėse institucijose. Kita vertus, išmanumas, nors ir mažais žingsneliais, tikrai atsiranda.

Mūsų laikų iššūkis yra alternatyvus ginčų sprendimas, kurį mes turime įsileisti. Dar prieš dešimtmetį taip nebuvo vertinama verslo etika, todėl labai intensyvus bylinėjamasis buvo įprasta praktika.

Pastaraisiais metais verslo subjektai supranta, kad nors ir kilo ginčas, tačiau su oponentu, organizacija, įmone reikės bendrauti ir toliau. Todėl ginčo sprendimas neturėtų būti gyvenimo dvikova, priešingai, tik konkretaus konflikto išsprendimas. Siekiant išlaikyti gerą emocinį konfliktuojančių šalių santykį, reikėtų ieškoti būdų jį spręsti draugiškai, taikiai. Šalys turi aiškiai suvokti, kokį konkretų konfliktą nori išspręsti, ir judėti į priekį.

Teko dalyvauti teismo atliktoje mediacijoje ir susidarė įspūdis, kad kartais trūksta žinių, gebėjimų padėti šalims išspręsti ginčą taikiai. Ir vien gerų norų čia nepakanka. Todėl erdvė, kurioje galima tobulėti, yra mediatorių parengimas. Esu baigęs Harvardo universiteto mediacijos mokymus, medijavau ginčus dėl nedidelių sumų Masačusetso teismuose.

Pamačiau, kaip rimtai į mediaciją žvelgiama šioje valstybėje.

Pavyzdžiui, po mediacijos sesijos kiti kolegos iš mediacijos programos skambindavo šalims, prašydavo jų atgalinio ryšio: įvertinti, ar šalys jautėsi suprastos, išklausytos ir pan.

Be abejo, iššūkis yra ir teismų darbo krūvis, kuris iš tiesų yra per didelis, ypač pirmosios instancijos teismuose.

– Ko palinkėtumėte teismų bendruomenei ir sau?

– Teismų bendruomenei norėčiau palinkėti kantrybės, kad didelis darbo krūvis neužgožtų teigiamo entuziazmo. Taip pat norėčiau palinkėti ir nuolatinio tobulėjimo. Teisėjų, teisėjų padėjėjų, teismo posėdžių sekretorių darbas yra labai sunkus ir atsakingas. Linkiu jį dirbant neprarasti noro tobulėti, kad pagreitis, kuris yra prisiimtas tiek diegiant elektronines naujoves, tiek per kasdienį teisėjų lankstumą, atvirumą visuomenei, neišblėstų.

Taip visa teisinė aplinka taps skaidresnė ir atviresnė visuomenei. Na, o sau linkiu darbštumo, nesustoti, judėti į priekį. Greta intensyvaus praktinio darbo šiuo metu esu ir doktorantas, tad pagrindinis tikslas susijęs su studijų baigimu.