– Nerami širdis – toks įspūdis susidaro matant Jus TV ekrane, drąsiai imatės iššūkių ir keliate juos kitiems. Ar visada toks buvote? Koks esate asmeniniame gyvenime, šeimoje? Ar nepasiilgstate ramaus gyvenimo?
– Jūs mane labai tiksliai apibūdinote – neramios sielos. Tai gali būti ir malonus, ir šiek tiek negatyvus komplimentas. Kiekvienas gali susidaryti savo nuomonę. Aš jau nuo mokyklos laikų negalėjau nusėdėti vietoje ir žinojau, kad man nepakaks to standartinio sudėlioto gyvenimo, t. y. darbas, šeima, laisvalaikis.
Visada žinojau, kad imsiuosi kažkokių papildomų dalykų – ar darbų, ar veiklų, ar projektų. Maniau, kad tai tiesiog tas jaunatviškas maksimalizmas, būdingas tam tikram laiko tarpui, bręstant randama kitų prioritetų. Turbūt ir visi kiti, ir aš pats irgi įsivaizdavau, kad, na, ateis trisdešimt, keturiasdešimt metų ir jau tikrai turėsiu susitupėti, kad vis tiek ir tos energijos turėtų pradėti mažėti, ir ateis tas noras ant lovos pagulėti, televizorių dažniau pažiūrėti.
Ir jei kas nors man prieš kokius penkerius metus būtų pasakęs, kad atsidursiu tokioje situacijoje, kokioje esu dabar, sulaukęs 40-ies, ir iš principo pertvarkysiu savo požiūrį į darbą, diegsiu visiškai naujas priemones žiniasklaidoje, būčiau suabejojęs. Na, regis, šiuo atveju pasireiškia akumuliatoriaus efektas – kuo daugiau darai, tuo daugiau tave tai įkrauna.
Niekada neturėjau ramaus gyvenimo etapo. Jei žinočiau, kas tai yra, gal ir pasiilgčiau. Kartais, žiūrėdamas į savo bendraamžius, bendrakursius, kurie gyvena gerokai ramiau, pagalvoju, kad gal ir gerai būtų tai išbandyti. Vis dėlto greitai suvokiu, kad geriau daryti tai, kas kiekvienam labiausiai patinka, – tai turbūt yra svarbiausias dalykas. Jeigu tau patinka tai, ką tu darai, tuomet ir tos energijos natūraliai atsiranda.
– Jūsų profesija įpareigoja daug bendrauti su įvairiais žmonėmis, kiekvienas jų turi savo būdą komunikuoti, reikšti mintis. Jūsų auditorija, su kuria bendraujate, matyt, dažniausiai nėra lengva. Su kokiais žmonėmis bendrauti Jums lengva ir gera? O su kokiais įdomu?
– Na, mano profesija tokia, kad neturiu sunkumų bendrauti su bet kokiais žmonėmis. Vis dėlto įdomiausia bendrauti su žmonėmis, kurie labai serga už kokį nors dalyką. Galbūt turi hobį, dėl kurio yra pametę galvą, galbūt politinę mintį, kuri jiems yra labai svarbi, ir panašiai.
Man labai įdomu bendrauti su žmogumi, kuris kažkuo dega, nors nebūtinai turiu su juo sutikti, jo nuomonė gali būti netgi priešinga mano paties įsitikinimui, ypač jeigu tai tam tikri politiniai, visuomeniniai dalykai. Jei žmogus yra aktyvus, bando įtikinti, užkrėsti savo idėja, nesvarbu, yra veganas, lenktynininkas arba kažkas kitas, jo klausydamasis pasisemiu energijos. O susitikęs su žmonėmis, kurie to neturi, pavyzdžiui, lyg ir skaito knygas, bet nelabai gali papasakoti, kuri mėgstamiausia, ir pan., suprantu, kad tas bendravimas gali būti labai trumpas.
– Neabejoju, jog yra tekę bendrauti ir su teisininkais. Galbūt esate pastebėję, kuo šios profesijos žmonės išsiskiria kaip pašnekovai?
– Taip, iš tiesų yra keli bruožai. Nors nesu bendravęs su dešimtimis tūkstančių teisininkų, tačiau galiu pasakyti, jog pirmiausia jie yra labai pavaldūs logikai ir visur ieško loginio paaiškinimo, loginės grandinės, jiems labai svarbu matyti įvairių įvykių priežastis ir pasekmes. Kalbindamas žmones, bendraudamas su jais truputėlį formaliau, pastebėjau, kad teisininkai ir mokslininkai – tai dviejų profesijų atstovai, kuriems labai reikia mokytis kalbėti su paprastais žmonėmis.
Mes net turime tokį terminą „paauglių kalba“ – žmonės, matyt, įsivaizduoja, kad ir kiti yra jų lygmens, jie automatiškai suponuoja, kad aš esu labai gerai susipažinęs su teisės aktais, kodeksais ir t. t. Lygiai taip pat kalba ir mokslininkai, kai jų paprašau paaiškinti, ką jie daro. Jie paaiškina taip, kad iš viso nieko nebesuprantu. Tada prašau paaiškinti paprasčiau, jie bando, tačiau jiems tai gana sudėtinga. Kita vertus, pastebimas ir tarsi nenoras nusileisti iš tokio aukšto profesinio lygio ir pabandyti kalbėti kiek įmanoma paprasčiau.
Reikia pripažinti, kad Vakarų pasaulyje norint būti ekspertu, viešuoju kalbėtoju, kviečiamu į žiniasklaidą, tam tikras televizijos laidas, ir kurti kapitalą ne tik savo bendruomenei, bet ir už jos ribų, būtinas viešojo kalbėjimo įgūdis. Jo daugeliui Lietuvos teisininkų reikėtų pasimokyti. Tai nėra talentas, na, išskyrus mažumą žmonių, kurie tai geba daryti nuo gimimo. Manau, kad tai yra įgūdis, kurio tikrai galima išmokti viešojo kalbėjimo, bendravimo kursuose. Mano nuomone, jis būtų naudingas visiems, o ypač teisininkams, mokslininkams, tiksliųjų mokslų atstovams.
Manau, kad Nacionalinės teismų administracijos rengiami bendri su žiniasklaida projektai, kai žurnalistai keičiasi vaidmenimis su teisininkais, yra puikios ir reikalingos iniciatyvos. Tikrai sutinku, kad šioje vietoje nereikia nusiprimityvinti, nes būtent to daug kas baiminasi, tačiau svarbu pripažinti, kad tavo žinios ir patirtis turi būti suprantami kuo didesniam žmonių ratui.
– Norėdamas plačiai skleisti žinią, turi būti įdomus masei. Savo laidas kuriate plačiajai auditorijai. Kaip galėtumėte apibūdinti tipinį šios laidos žiūrovą, savo auditoriją? Kokie jos lūkesčiai valstybės atžvilgiu? Kokią pagrindinę žinią savo turiniu siekiate jai perduoti?
– Atėjus į visiškai naują erdvę, o „YouTube“ mums ir visam pasauliui vis dar yra nauja erdvė, ypač lyginant su tradicine žiniasklaida, visada labai įdomu sužinoti, koks yra tos laidos žiūrovas. Esame atlikę nemažai tyrimų, todėl galiu apibendrinti: sąlyginai jaunas 23–25 metų žiūrovas, išsilavinęs, gaunantis neblogas pajamas; didžioji jų dalis gyvena didmiesčiuose.
Įdomu tai, kad antra pagal dydį žiūrovų grupė yra užsienio lietuviai, kuriems mūsų laida yra tarsi savotiškas kaleidoskopas to, kas vyksta Lietuvoje. Taip pat dar reikėtų pridurti, kad mūsų žiūrovams įdomūs politiniai procesai, jie nepakantus korupcijai. Daugelis jų supranta, kad dalis ir regioninės, ir nacionalinės žiniasklaidos yra ta švelnesnė korupcijos forma – tai atsiskleidžia tiek bendraujant su verslu, tiek analizuojant ES švietimo projektus.
Kitas dalykas, kurį norėčiau pabrėžti, yra tai, kad, matyt, keičiasi pats naujienų vartojimas, vis daugiau žmonių nebeturi laiko ir noro vartyti 50 straipsnių, kol ras juos dominantį, arba laukti televizijos žinių ir gauti tokią labai subalansuotą neutralią informaciją. Žmonės nori kartu ir informacijos, ir pramogos, todėl pasaulyje vis populiaresnė tampa satyra – žanras, į kurį visa tai sutelpa. Lietuvoje šiuo metu jis ypač populiarus. Tai ir yra mūsų pagrindinis sėkmės faktorius, nes neturėdami jokio nuolatinio finansavimo išsilaikėme jau 1,5 metų.
Mes šnekame labai atvirai, neturime jokių autoritetų, jokių baimių, kartais galbūt perspaudžiame lazdą, būna ir taip. Tad stengiamės įvertinti, ką padarėme negerai. Būna, kad ir atsiprašome. Turbūt tas laisvumas, ta drąsa kalbėti ir imponuoja mūsų žiūrovui.
– Aktyviai komunikuojate socialiniuose tinkluose, kur dažnai negailite kritikos visuomenės veikėjams. Pasigirsta nuomonių, kad tokia komunikacija skaldo visuomenę. Teigiama, kad žmonės klysta ir tai normalu, todėl niekas neturi teisės spręsti apie jų teisumą ar paklydimus. Kaip vertinate tokį požiūrį?
– Žinote, kiekvienas atvejis yra individualus. Klaidų visi darome. Įsivaizduokime, kad žmogus padarė klaidą dėl nežinojimo ar panašiai. Jis atsiprašo, kad perlenkė lazdą, tą ir mes patys stengiamės daryti. Šiuo atveju būtų sunku suprasti kažkokių linčo teismų, raganų medžioklių ir panašių dalykų paiešką.
Mūsų visuomenė, kaip ir kiekvienoje demokratinėje valstybėje, greitai užsiplieskia, bet greitai ir atsileidžia. Tačiau jeigu tu meluoji, išsisukinėji, jeigu elgiesi piktybiškai, tada neverta tikėtis, kad tave lengvai nuims nuo kabliuko. Ir jei anksčiau tai buvo labiau politikų, kurie visada buvo viešojoje erdvėje, gyvenimo dalis, tai dabar tai tampa kiekvieno iš mūsų dalimi, nes visi tampame viešais asmenimis.
Tai, ką tu penktadienį galbūt išgėręs ne vieną taurę vyno parašei feisbuke, tampa tavo viešosios informacijos sklaida. Ir tai yra labai didžiulis bendravimo, komunikacijos paradigmos pasikeitimas. Ne veltui reikia mokytis tą suprasti. Dažnai kritikai sako: tai ką, mums reikia mokytis nuslėpti savo nuomonę kaip Sovietų Sąjungoje?
Visiškai ne, atvirkščiai, socialiniai tinklai leidžia mums laisvai reikšti savo nuomonę. Vis dėlto reikia suvokti, jog ir kiti turi teisę į nuomonę, todėl kyla visuomeniniai debatai. Ar tie debatai skaldo visuomenę? Viena vertus, taip, bet atkreipkime dėmesį, kiek pasaulyje yra nesusiskaldžiusių visuomenių? Labai nedaug, ir aš nežinau, ar mes norime nesusiskaldžiusiose visuomenėse gyventi. Pagrindinis demokratijos variklis – rinkimai – turbūt yra pats didžiausias šalies skaldytojas.
Ir JAV skyla į dvi dalis kas ketverius metus, ar tai būtų B. Obama prieš Dž. Makeiną, ar H. Clinton prieš D. Trumpą. Šalis skyla: debatai, diskusijos, pykčiai, o po to ieškoma sąlyčio taškų. Tai nuolatinis procesas – skaldymas ir klijavimas. Ir šiandien mes galime būti susiskaldę, sakyti, kad ne, jau šitam tai aš rankos niekada nepaduosiu, tačiau po kokio nors pilietinio veiksmo, būdingo ir vienam, ir kitam žmogui, gali išaiškėti, kad, nepaisant visiškai skirtingų nuomonių vienu klausimu, kitoje srityje požiūriai visiškai sutampa, esame vienoje valtyje. Kol tie klausimai yra tokie kertiniai, mūsų pilietiškumui, valstybingumui ir demokratijai, manau, tai yra tik gerai.
– Pervargusi, susiskaldžiusi, nesolidari visuomenė, kuriai trūksta pasitikėjimo, supratimo, užuojautos, – dažnai tokiais žodžiais šiandien apibūdinama Lietuvos visuomenė. O kokią Lietuvą matote Jūs? Kokias vertybes mes puoselėjame, o ko vis dar trūksta?
– Lietuva – tai yra visiškai normalus, įprastas, sveikas politinis ir visuomeninis paauglys, kuriam 27-eri metai. Tai visiška paauglystė. Jis dar neturi patirties, daro klaidų, maištauja, bet kartu yra energingas, aktyvus, smalsus. Žinote, kai Lietuvoje mes dažnai skundžiamės, kad čia ir tas blogai, ir anas blogai, manau, verta pakeliauti. Pastaruoju metu daug keliauju ir tai padeda pamatyti, kad turime daug pranašumų.
Aš nekalbu apie Baltarusiją, Rusiją, minty turiu kitas Europos Sąjungos šalis. Neseniai man teko bendrauti su lietuvių bendruomene ir Didžiojoje Britanijoje. Jie turi turbūt kokių dvylika priežasčių, kodėl Anglijoje gyventi geriau, vis dėlto jie lygiai taip pat lengvai gali pateikti ir dvylika priežasčių, kodėl geriau yra Lietuvoje.
– Emigracija vienų įvardijama kaip dramatiška problema, kiti ramina, kad tai pasauliniai procesai, siūlo kalbėti apie globalią Lietuvą ir laisvo žmonių judėjimo teikiamus privalumus. Kurią pusę palaikote Jūs?
Mano nuomone, tai absoliučiai neišvengiamas procesas. Kalbos apie tai, kad ją reikia sustabdyti ir pan., dabar tėra populistiniai kliedesiai. Pagrindinis darbas – bent šiek tiek iki protingos ribos sumažinti neigiamą išvažiuojančių ir atvažiuojančių žmonių balansą. Tai pavyko padaryti estams.
Reikia susidėlioti strategiją, kaip mes bendrausime su užsienio lietuviais, tais žmonėmis, kurie išvažiavo gyventi į užsienį, tačiau vis tiek yra lietuviai – ką jiems pasiūlysime ir ką galėsime iš jų gauti – ar tai būtų finansai, know-how, ar dar kažkas. Tad mano požiūris daugiau orientuotas į taikymąsi ir vienijimąsi, nes šios dvi grupės Lietuvoje dabar apsipykusios, tapusios kažkokių sąskaitų, politinių nuoskaudų įkaitėmis. Tai žaizda, kurią galima užgydyti.
– Pastaruoju metu Lietuvoje vis drąsiau ima skleistis patriotiškumą skatinančios iniciatyvos. Laisvės TV „Mūsų mažos pergalės“ – vienas tokių projektų, kai bandoma į dienos šviesą ištraukti ir parodyti tai, kas Lietuvoje yra gero. Ar gražių istorijų poreikis tikrai egzistuoja? Ką tai byloja apie mūsų visuomenę? Ar žmonės linkę dalytis, pasidžiaugti savo gerais darbais – juk sakoma, kad geri darbai daromi tyliai?
– Aš pabrėžčiau ne tik mūsų „Mažas pergales“, bet ir kitą mūsų laidą „Ačiū, mokytojau“, kurioje mokytojo profesiją atskleidžiame kaip labai svarbią, formuojančią nežinomas asmenybes. Žmonės linkę džiaugtis, dalytis, mėgsta dėmesį.
Problema kita – tokio poreikio nėra. Jeigu mūsų kanalas būtų orientuotas tik į komercinius rodiklius, peržiūras, tokių laidų nerodytume, nes jos neatsiperka, jos mums kainuoja pernelyg brangiai. Gražias ir geras istorijas apie žmones, kurie dirba, kuria valstybei, moko, dalijasi, žiūri maždaug dvylika kartų mažiau žmonių nei mūsų pasišaipymus iš politikų. Gražių, gerų naujienų poreikis visada yra mažesnis.
Vis dėlto mes esame visuomeninis kanalas, todėl žmonės, kurie mus remia, iš mūsų šito tikisi, ir šios laidos yra neliečiamos. Mes žinome, kad jos niekada nebus tokios žiūrimos kaip kitos mūsų laidos, tačiau jos atspindi mūsų požiūrį į visuomeninius dalykus.
Tegul valdžia, valstybė, Europos Sąjunga daro makroprojektus, o mes turėsime savo mikroprojektus. Ir jei nors keli iš tų penkių tūkstančių šias laidas žiūrinčių žmonių nuspręs kažką daryti mūsų valstybei, jeigu iš susitikimų su dviem šimtais vaikų bent trys nuspręs daugiau skaityti knygų, bus geresni piliečiai ir pagalvos apie tolesnę ateitį Lietuvoje, savo tikslą jau būsime pasiekę. Mes nekeliame sau grandiozinių tikslų pakeisti valstybę, sukurti vaizdingą viziją, mes dirbame mikrolygmeniu ir esame tuo patenkinti.
– Kokį vaidmenį šiame kontekste atlieka valstybinės institucijos? Ar jos prisideda prie patriotiškumo skatinimo, ar, atvirkščiai, stabdo bet kokią motyvaciją ir norą judėti pirmyn?
– Prieš kokius penkerius ar šešerius metus būčiau pasakęs, kad nėra jokio makrolygmens, niekam neįdomu ir apskritai tas patriotizmas toks senamadiškas dalykas. Dabar situacija yra pasikeitusi, ir tai labai džiugina. Vis dėlto vis dar esama tik atskirų elementų: yra gerų iniciatyvų, yra projektinių veiklų, kurie baigiantis pinigams pasibaigia, yra bandymų sujungti šiuos elementus, pavyzdžiui, Prezidentės kampanija už saugią Lietuvą. Iš tokių geresnių bandymų galėčiau paminėti ir įvairias kariuomenės iniciatyvas. Tačiau to sujungimo vis dar šiek tiek trūksta.
Valstybė neatlieka skėčio funkcijos. Turėjau tokią naivią mintį, kad valstybės šimtmetis taps tuo katalizatoriumi, kuris padės sujungti visus elementus, bet kol kas sekasi sunkiai, gal bus geriau.
– Kokia Jūsų misija kuriant šias iniciatyvas, jas įgyvendinant?
– Mano galva, ateinanti karta yra išskirtinai svarbi Lietuvos valstybingumui, identiteto išlaikymui ir Lietuvai, kaip XXI a. valstybei. Mūsų, šiek tiek vyresnės kartos, misija – laidose, transliuojamose jaunajai kartai patraukliu būdu (13–17 metų jaunuoliai TV nebežiūri, žiūri „YouTube“), pateikti esminius dalykus, kurie vėliau padėtų jiems priimti geresnius sprendimus dėl savo ateities. Aš kalbu apie investicijas į save, mokymąsi, knygų skaitymą, apie kritinį mąstymą, dalyvavimą pilietiniuose protestuose, balsavimą rinkimuose ir t. t.
Pavyzdžiui, vienas mūsų svarbių tikslų buvo atvesti kuo daugiau jaunimo prie balsavimo urnų. Įsitikinome, kad tai įmanoma. Ir kai visa Europa skundžiasi, kad tai nevyksta, aš manau, jog mes galime turėti tokį išskirtinumą, jei dirbsime nuosekliai ties šiuo klausimu. Neabejoju, kad 2019–2020 m. turėsime vis daugiau ir daugiau pilietiškai aktyvaus jaunimo, ir tai yra vienas puikiausių vaistų mūsų demokratijai, kuri serga tomis paaugliškomis ligomis.
– Šiandien dažnai girdime, jog gyvename lūžių laikotarpiu: technologijos sparčiai keičia mūsų gyvenimą, keičiasi kartos, politikoje ryškėja nauji lyderiai, prognozuojantys efektyvumą, stiprėja bendruomenių įtaka ir t. t. Jūsų manymu, į ką šiandien reikėtų orientuotis kiekvienam žmogui, norinčiam sėkmingai gyventi ir išgyventi?
– Mano palinkėjimas būtų labai paprastas: pirmas dalykas – savęs ugdymas taip, kaip kiekvienam atrodo teisinga: vieniems tai knygų skaitymas, užsienio kalbos, kitiems IT įgūdžiai. Kitas dalykas – susirasti bendruomenę, nebūti vienam. Tai ypač svarbu regionams – susiraskite bendruomenę, jeigu jos nėra, įkurkite ją, nes per bendruomeniškumą mes judėsime mūsų išsvajotos skandinaviškos gyvenimo kokybės link.
Ten, kur stiprios bendruomenės, stipri ir klestinti valstybė. Ir tai vienas iš tų dalykų, kurį gali padaryti kiekvienas, nelaukdamas, kol ateis koks stebuklingas prezidentas, premjeras ar Seimo pirmininkas.