Ar skaičiai nemeluoja? Kokią įtaką mūsų suvokimui bei teismų ir teisėsaugos institucijų darbui turi ši aplinka? Kaip nepasimesti kasdien plūstančios informacijos sraute?
Atsakymų į svarbius klausimus, palietusius ir visuomenės požiūrį bei lūkesčius, šįkart ieškome drauge su Vilniaus universiteto sociologijos profesoriumi, kriminologu Aleksandru Dobryninu.
– Socialinės medijos šiandien jau yra tapusios daugelio žmonių gyvenimo dalimi. Štai feisbuko laikai šiandien yra viena populiariausių priemonių žmonėms išreikšti savo požiūrį, simpatiją ar antipatiją, juos skaičiuodami neretai kalbame ir apie atskirų institucijų veiklos efektyvumą. Kokią įtaką, Jūsų manymu, tokia aplinka daro mūsų suvokimui? Ar laikų skaičius tikrai parodo, kaip efektyviai institucijos veikia?
– Socialinės medijos, feisbukas, laikai – tai šiuolaikinio gyvenimo dalis ir jei daugiau nei milijardas žmonių mano, kad tai jiems tinka ir yra reikalinga, su tuo reikia susitaikyti. Vis dėlto svarbu suprasti, kad dėdamas laiką žmogus žymi informacijos turinio ir formos patrauklumą. Kalbant apie įvairių institucijų komunikaciją, dažnai daroma klaida, kai patrauklumas imamas tapatinti su jų darbo efektyvumu, o tai ne visuomet sutampa.
Pavyzdžiui, teismo sprendimas man gali nepatikti, tačiau jis yra teisingas. Pagrindinė teismų funkcija yra ne gerai ar teisingai atrodyti, o tokiems ir būti. Teisingumas – tai sudėtingas dalykas, jo suvokimas reikalauja tam tikros koncentracijos bei išmanymo ir negali būti matuojamas mechaniniu laikinimu. Čia ir kyla didžiausias iššūkis – kaip, neignoruojant šiuolaikinių komunikacinių tendencijų visuomenėje, kalbėtis su jos nariais apie teisingumą ir jį vykdančias institucijas, puikiai žinant, kad šių institucijų profesionalus ir atsakingas darbas negali būti pamatuotas jokiais laikais.
– Naršant internete šiandien galima rasti daugybę įvairių visuomenės nuomonės apklausų rezultatų. Štai vien tyrimų dėl visuomenės pasitikėjimo teismais kasmet randame po tris skirtingus rezultatus. Ar statistika rodo realią situaciją? Kaip nepasimesti įvairių apklausų gausoje ir kuo vadovautis norint gauti objektyvią informaciją?
– Mano manymu, ši informacija skirta ne tiek paprastam žmogui, kiek pačiai institucijai, jos vadovams. Mano patarimas – institucijai pirmiausia įsigilinti į gautus duomenis ir tinkamai juos panaudoti savo darbui gerinti, vidiniams pokyčiams, tik vėliau visuomenei aiškinti, kas yra gerai arba blogai kalbant apie tų apklausų rezultatus. Deja, šiandien dažnai matau, kad daroma priešingai.
Britų ministrui pirmininkui Benjaminui Disraeliui priskiriamas posakis, kad yra trys melo rūšys: melas, bjaurus melas ir statistika. Beje, garsiajame televizijos seriale „Yes, Prime Minister“ vienas iš filmo herojų, įtakingas vyriausybės narys seras Humphrey‘us puikiai demonstruoja, kaip per socialines apklausas („statistiką“) galima manipuliuoti respondentų nuomone. Užtenka parinkti „tinkamus“ klausimus ir tas pats respondentas gali, tarkime, pasisakyti už privalomąją karo tarnybą, kaip efektyvų būdą jaunuomenei disciplinuoti ir užkirsti kelią galimam jaunų žmonių nusikalstamam elgesiui, arba, atvirkščiai, pasisakyti prieš visuotinę karo tarnybą, kadangi ji, viena vertus, didina karo riziką, kita vertus, būtų amoralu ginkluoti žmones prieš jų valią.
Žinoma, toks manipuliavimas yra tik meninė fikcija ir profesionaliose sociologinėse apklausose tokie triukai kategoriškai draudžiami. Bet vis dėlto turime suprasti, kad vertindami kokį nors socialinį reiškinį ir interpretuodami vertinimo rezultatus turime sau aiškiai atsakyti, kaip buvo vertinama ir kaip vertinimo būdas galėjo daryti įtaką gautų rezultatų patikimumui bei jų interpretavimui.
Mes turime ne tik siekti, jog klausimai neprovokuotų atsakymų, kurie tenkina tyrimo užsakovą, bet ir užtikrinti, kad jie būtų vienodai suprantami, relevantiški apklausos tikslams, atsižvelgtų į kultūrinį kontekstą ir pan. Taip pat labai svarbu detaliai žinoti, kaip formuojama tiriamoji imtis arba kaip vykdoma pati apklausa. Jeigu tyrėjai griežtai nesilaikys sociologinių tyrimų reikalavimų, jų tyrimų rezultatų ne tik nepublikuos moksliniai žurnalai, bet ir jie patys rizikuoja prarasti reputaciją politikų, praktikų ir plačios visuomenės akyse.
Vis dėlto matydami skirtingus įvairių apklausų rezultatus neskubėkime kaltinti tyrėjų dėl jų užsiangažavimo arba neprofesionalumo. Iš pradžių įsigilinkime į tyrimų metodikas ir tik po to spręskime, kodėl vertinant iš pirmo žvilgsnio panašius fenomenus gaunami skirtingi rezultatai ir jų interpretacijos. Todėl ir pabrėžiu, jog apklausų rezultatus pirmiausia turi analizuoti ir vertinti profesionalai, kurie gali ir turi paaiškinti praktikams ir visuomenės nariams, ką mes iš tikrųjų matome pro socialinių apklausų optiką. Savo ruožtu tokia informacija gali rimtai praversti nustatant efektyvius institucijos komunikacinius ryšius su savo auditorijomis, kurios nėra vienalytės ir su kuriomis reikia bendrauti atsižvelgiant į jų socialinę, demografinę, kultūrinę ir profesinę specifiką.
– Įvairių visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, pasitikėjimas teismais šalyje nuosekliai auga. Nepaisant visų pastangų (didelis dėmesys komunikacijai, pagalbos priemonės liudytojams ir nukentėjusiesiems, stipriai plėtojama socialinės atsakomybės sritis ir t. t.), vis dar esame viena iš žemiausius reitingus turinčių institucijų šalyje. Jūsų nuomone, kas tam gali turėti didžiausios įtakos?
– Kalbėdami apie pasitikėjimą pirmiausia, manau, turėtume žinoti, kad tai, ką mes plačiąja prasme vadiname pasitikėjimu, reikėtų skirstyti mažiausiai į dvi sąvokas – pasitikėjimą ir patikimumą. Pirmu atveju kalbame apie pasitikėjimą rizikos prasme, pavyzdžiui, ar žmogus neapgaus, ar galėčiau jam paskolinti pinigų ir pan. Antru atveju labiau akcentuojame sisteminį funkcionalumą, pavyzdžiui, ar žmogus tinkamai atlieka savo pareigas, ar institucija tinkamai funkcionuoja.
Pažymėtina, kad mūsų pasitikėjimo ir patikimumo vertinimas priklauso ne tik nuo mūsų asmeninės patirties, bet ir nuo kitų mums reikšmingų ir svarbių šaltinių: draugų, šeimos narių, kolegų, medijų.
Paprastai žvelgdami į teismus mes negalvojame apie rizikas, nevertiname jų kaip personų, kurios gali apgauti. Mums svarbiau tai, ar teismai yra patikimi, ar jie profesionaliai atlieka savo darbą, ar jie vykdo teisingumą, ar teisėjų kvalifikacija pakankamai gera. Tačiau jei man praneša, kad teisėjas yra korumpuotas, t. y. jis „privatizavo“ viešąjį interesą vykdyti teisingumą, gali atsirasti ir kitas – rizikos – vertinimas.
Aš nerizikuočiau tokiam teisėjui patikėdamas spręsti teisingumo klausimus, nes jis gali apgauti.
Taigi vertinant pasitikėjimą labai svarbu, kaip respondentai apskritai supranta pasitikėjimą, ką jiems reiškia teiginys „pasitikėti teismais“? Sociologiniai tyrimai, kuriuos mano kolegos ir aš atlikome analizuodami korupcijos fenomeną visuomenėje, rodo, jog egzistuoja stiprus ryšys tarp pasitikėjimo valstybinėmis institucijomis ir jų korumpuotumo vertinimo. Teismai – ne išimtis. Kitaip tariant, respondentams svarbu ne tai, kad teismai gerai funkcionuoja, juose dirba profesionalai, kurie teikia, kaip jūs sakote, įvairiapusę pagalbą ir pan., o tai, kad institucija gali juos apgauti. Jie bijo, kad teisingumas jų atžvilgiu gali būti, tarkime, nupirktas ar kaip nors kitaip pamintas, pažeistas.
Kodėl taip yra, sudėtingas klausimas, į kurį, ko gero, nėra vienareikšmio atsakymo. Vieni galės kaltinti sovietinę praeitį su jos specifine teisinio servilizmo kultūra, kai teisingumas tarnavo politiniams ir ideologiniams tikslams. Kiti nurodys rezonansinius teismų sprendimus, kurie, jų manymu, demoralizavo visuomenę ir pasėjo abejones dėl to, kaip vykdomas teisingumas. Dar kiti įžiūrės masinių medijų įtaką, kai informacija apie teismus atrenkama ir skleidžiama pagal komercinį principą „gera naujiena – bloga naujiena“.
Svarbu kitas dalykas: teisingumo vykdymas bendruomenės nariams yra labai jautri sritis, nes be teisingumo nėra ir pačios bendruomenės. Į teisingumo nevykdymą labai jautriai reaguojama, nes žmonėms rūpi ne abstraktūs ir formalūs teisminiai ginčai, o pačios bendruomenės egzistavimo klausimai. Ir čia galioja mums visiems žinoma taisyklė, jog pasitikėjimą sunku kurti, bet labai lengva prarasti.
Žvelgdamas iš šiandienos perspektyvos matau, jog teisėjo profesija yra nepelnytai praradusi savo prestižą. Dažnai palyginu JAV ir Lietuvos teisėjo paveikslą. Pamenu, kai daugiau nei prieš 25 metus pirmą kartą lankiausi JAV ir mano kolegos mane nuvežė į Baltimorę, pirmas dalykas, kurį jie man parodė kaip didžiausią pasididžiavimo objektą, buvo namas, kuriame gyveno miesto vyriausiasis teisėjas.
Amerikiečiams tai tarsi šventa vieta, nes čia gyveno bendruomenės narys, vykdantis teisingumą. Tada aš supratau, kokia iš tiesų turi būti teisėjo vieta ir kiek jis turi būti gerbiamas ir patikimas visuomenėje. Labai norėčiau išvysti kažką panašaus ir Lietuvoje.
– Su teismais šiandien susiduria tik 8 proc. šalies gyventojų. Galima daryti prielaidą, kad likusieji 92 proc. informacijos gauna ir požiūrį susiformuoja kitais būdais, vienas jų – žiniasklaida. Kokį vaidmenį, Jūsų nuomone, žmonių suvokimui Lietuvoje turi medijos?
– Taip, žmonių, kurie bylinėjasi, skaičius yra labai mažas, todėl ir tiesioginę patirtį turinčių asmenų nuomonė bendrame teismų pasitikėjimo vertinime nėra didelė. Žiniasklaidos, tiksliau, masinių medijų darbe svarbi ne tik pati informacijos sklaida, bet ir jos rinkimo bei apdorojimo principai.
Žurnalistinės publikacijos ir reportažai padeda atkreipti visuomenės dėmesį į jai svarbius dalykus. Visgi sakyti, kad įvairios publikacijos daro tiesioginę įtaką problemų suvokimui, būtų nevisai teisinga – taip, jos atkreipia dėmesį, formuoja darbotvarkę, tačiau mūsų socialinių problemų žinojimas ir jų vertinimas turi sudėtingesnę struktūrą ir nepriklauso vien nuo masinių medijų skleidžiamo turinio.
Mūsų vertinimui didžiausią įtaką turi tie, kurie yra šalia mūsų, su kuriais mes augame ir senstame. Žinoma, tarp jų gali būti ne tik mūsų tėvai, draugai arba mokytojai, bet ir žurnalistai arba įvairios medijos. Būtent ši artima aplinka, t.y. tie, su kuriais mes būname bei bręstame kartu, ir formuoja mūsų teisingumo jausmą, kuris paskui tampa teismų ir teisėsaugos institucijų vertinimo „matuokliu“.
– Ar įmanomas aukštas pasitikėjimas teismais, kai žmonės linkę nepasitikėti valstybe – pasitikėjimo Seimu ir Vyriausybe reitingai taip pat vieni žemiausių? O gal lietuviai apskritai yra linkę nepasitikėti kitais, gal tai kultūros bruožas?
– Nemanau, kad nepasitikėjimas kitais, kuris, žinoma, daro įtaką ir pasitikėjimui valstybinėmis institucijomis, yra kažkoks įgimtas ar kultūrinis lietuvių bruožas. Tai yra bendro politinio pasitikėjimo klausimas. Pasitikėjimas valstybe ir valstybinėmis institucijomis yra tas vertybinis kontekstas, kuris gali daryti nemenką įtaką institucijos vertinimui. Teismai yra tik viena iš valdžių, o užsienyje atlikti tyrimai rodo, jog pasitikėjimas teismais, teisėsaugos institucijomis koreliuoja su pasitikėjimu kitomis valstybinėmis institucijomis.
Galima sakyti, jog augantis pasitikėjimas teismais gali byloti ir apie didėjantį pasitikėjimą pačia valstybe. Žinoma, teigiamoms tendencijoms įtakos turi ir teismuose vykdomos vidinės pertvarkos, sistema tampa matomesnė, vykdoma aktyvi komunikacija, teismuose vis geriau kuriama pasitikėjimo atmosfera, leidžianti pamatyti, jog teisėjai, kaip ir mes, yra tos pačios bendruomenės nariai.
Ir jei po 27 Nepriklausomybės metų vis dar esame nepatenkinti savo teismais, tai toks vertinimas dar nereiškia, kad galime ignoruoti ir nematyti to milžiniško šuolio, kuris buvo padarytas formuojant Lietuvos demokratinę teismų sistemą. Istorinėje perspektyvoje mūsų demokratija vis dar jauna, to nereikia gėdytis ir dėl to neverta emigruoti, net jei ir manome, kad mūsų valstybinės institucijos, tarp jų ir teismai, dar nepasiekė vakarietiško brandumo lygio.
Tą sakydamas neturiu tikslo pateisinti status quo, veikiau noriu pakviesti blaiviai ir kantriai vertinti realybę, o kartu ir paraginti nestovėti vietoje bei tęsti pradėtus ambicingus darbus, kuriant visavertę demokratinę politinę bendruomenę ir jos garantą – teismus, vykdančius teisingumą.
KOMENTARAS
Dr. Mažvydas Jastramskis
Politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
Ekspertai, pastarąjį dešimtmetį tiriantys įvairius duomenis, pastebi, jog jų kiekis pasaulyje sparčiai didėja. Tiek socialiniuose tinkluose, tiek naujienų portaluose yra daugybė medžiagos reitingavimui. Skelbiami reitingai išties gali turėti įtakos žmonių nuomonei – jei kažkas pagal reitingus yra populiarus, žmonės tą objektą automatiškai gali vertinti teigiamai, jei ne – vertinimas bus kitoks. Politikoje šis reiškinys taip pat pastebimas – labiau palaikomos ir populiaresnės tos partijos, kurių reitingai aukštesni, nes žmonėms atrodo, kad jos yra konkurencingos, o tos, kurios yra žemiau, žmonių nepriimamos kaip rimtos alternatyvos.
Štai prieš du metus tų žmonių, kurie pasitiki teismais, skaičius pirmą kartą per du dešimtmečius nebebuvo mažesnis nei tų, kurie nepasitiki, vadinasi, šis santykis susilygino. Ta tendencija išsilaikė ir šiais metais. Šiuo atveju aš ir siūlau pirmiausia žvelgti ne į tai, koks žmonių skaičius išreiškė pasitikėjimą, o atsižvelgti ir į papildomą informaciją – teigiamą ir neigiamą vertinimą. Akivaizdu, jog ilgalaikė perspektyva yra pozityvi, dabar svarbiausia ją tiesiog išlaikyti.
Taip pat kalbant apie tokio pobūdžio apklausas svarbu suprasti, jog jos pagrįstos išvadų statistika – kai remiantis mažesniu žmonių kiekiu daromos išvados apie visą šalį arba regioną, visada egzistuoja paklaida. Pavyzdžiui, kai mums sako, kad 31 proc. žmonių pasitiki teismais, tas skaičius yra tik apytikslis, t. y. apie 31 proc. Todėl kai žiniasklaidoje kiekvienas toks skaičius pateikiamas kaip faktas, tai nėra visai korektiška, nes realios informacijos apie tai, ar pasitikėjimas tikrai padidėjo ar sumažėjo, mes neturime.
Be to, šie visuomenės nuomonės apklausų rezultatai neatspindi dar vieno labai svarbaus dalyko – vertinant teismus ar prokuratūrą net apie 50 proc. žmonių apskritai pasisako nežinantys arba neturi nuomonės šiuo klausimu. Tai rodo, jog teigiančių, kad situacija yra gera arba bloga, ir neturinčių nuomonės žmonių yra maždaug po lygiai. Tad šiuo atveju turime visai kitą situaciją, nei, pavyzdžiui, kai tavimi tiki 30 proc., o nepasitiki 70 proc. žmonių.
Kalbant apie pasitikėjimą svarbūs du aspektai. Pirmas – kultūrinis visuomenės polinkis pasitikėti vieni kitais. Jei visuomenė į tai linkusi, toks istorinis, kultūrinis polinkis pasitikėti gali persiduoti tiek į politines, tiek teismų institucijas. O kultūriškai lietuviai pasitikėti vieni kitais yra linkę mažiau nei vidutiniškai Vakarų valstybėse. Kitas dėmuo – žmonių vertinimas, kaip institucijos dirba. Pavyzdžiui, kaip dirba valdžia, ar atlyginimas jai vadovaujant didėja, priklausomai nuo to kinta ir pasitikėjimas. Rinkimų kontekste labai įdomu stebėti, kaip žmonės balsuoja priklausomai nuo ekonomikos šalyje, kaip jie suvokia, ar gerovė gerėja ar prastėja. Čia aktualus teismų darbo aspektas, kaip matyti, šitame lygmenyje pasitikėjimas auga.
Ar pastebima žiniasklaidos įtaka pasitikėjimui institucijomis? Metodiškai žiniasklaidos poveikį labai sunku ištirti. Per tam tikrą laiką teigiamas arba neigiamas krūvis žinutėje gali turėti įtakos, ypač tokiems žmonėms, kurie neturi nuomonės. Visgi žmonės taip pat yra linkę tikrinti informaciją, ją vertinti pagal savo ar kitų žmonių patirtį. Todėl sakyti, kad žiniasklaidos vaidmuo čia turi lemiamą vaidmenį, negalima.
Teismų sistema yra viena iš pagrindinių kolonų, užtikrinančių demokratiją šalyje. Pats pasitikėjimas savaime nėra vertybė, jis turi rodyti teigiamus pokyčius, efektyvų sistemos veikimą. Nors vieno tą rodančio rodiklio nėra, tačiau, pavyzdžiui, pažvelgę į Pasaulio ekonomikos forumo reitingą, kuriuo matuojamas šalių teisinės sistemos nepriklausomumas, matome, jog iš 137 valstybių esame 56 vietoje. Tikrai yra kur pasitempti, tačiau manau, kad esame gerame kelyje ir tą tendenciją reikėtų išlaikyti ir toliau.