TEISMAI.LT redakcija paprašė teisėją V. Milių pasidalyti prisiminimais ne tik apie Lietuvos apeliacinio teismo kūrimą, vadovavimą jam, bet ir apie savo gyvenimą, svajones, planus.

– Atsakingumas, darbštumas. Meilė darbui, žmogui… Iš kur visa tai?

– Planavau gyvenimą sieti su jūreivyste, laivyba, bet viskas pasisuko kitaip (šypsosi). Mano tėveliai buvo paprasti žmonės, dzūkai. Tėvas – sielininkas, sunkiai dirbo. Tai reta specialybė. Eidavau ir aš vasaromis jam padėti, rąstus tampiau. Mama buvo miško darbininkė.


Senelis sulaukė 101-erių. Tais laikais, balanos gadynėj, gimęs 1852 m., jis tris kartus buvo Amerikoj – padirbėti važiuodavo. Ten gyveno mano dėdė. Bet tėvynės ilgesys pargindavo senelį namo. Tarsi per rūką dar pamenu, kaip atsiklaupęs kapodavo žagarus. Darbštūs buvo žmonės. Dėdė, kuris Amerikoje ir liko gyventi, atsiųsdavo laikraščių. Man labai patikdavo juos skaityti, daug įdomių pasaulio naujienų, istorinių dalykų ten buvo parašyta, ir apie Lietuvą rašė. Labai jų laukdavau. Kartais laikraščius gaudavom kažkokius iškarpytus. Daug skaitydavau ir knygų, rimtų knygų. Trejus metus tarnavau armijos laivyne, labai norėjau ir toliau dirbti šioje srityje, bet, matyt, tėvų suformuota pasaulėžiūra ir apsiskaitymas nurungė.

– Pirmasis pastatėte ant bėgių Lietuvos apeliacinio teismo traukinį, kuris sėkmingai juda iki šiol. Kokie buvo pirmieji Apeliacinio teismo metai? Kokie buvo iššūkiai?



– Noriai dirbau pirmininku, tapti Lietuvos apeliacinio teismo pirmininku buvo netikėtas pasiūlymas. Tuo metu priimta nauja Konstitucija, o paskirtas naujas teisingumo ministras Jonas Prapiestis prisiėmė visą atsakomybę. Apeliaciniam procesui buvo svarbūs ir 1994 m. priimti Baudžiamojo ir Civilinio proceso kodeksų pakeitimai, kurie pakoregavo teismų kompetenciją. Taigi, analizavau, kokia bus teismo kompetencija, ką mes darysime. Reikėjo formuoti teisėjų korpusą. Bet tai nebuvo sunku, nes tuo metu vyko ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) reorganizacija, iš jo pas mus dirbti atėjo patyrę teisėjai profesionalai. Iš pradžių mūsų tebuvo 17. Kol įsivažiavome, pamenu, pusantro mėnesio neturėjom teisinio darbo, laukėme pirmųjų bylų.



Didžiausias mano galvos skausmas buvo patalpos. Guldavau ir keldavausi su mintimis apie tai, kur dirbs žmonės. Ir ministro, ir tuomečio Prezidento Algirdo Brazausko nuostata buvo ta, kad visas šis pastatas būtų skirtas teismams. Deja, įvyko kaip įvyko: pastate įsikūrė daugiau institucijų. Tik labai gaila, kad iki šių dienų ir Apeliaciniam, ir ypač Vilniaus apygardos teismams opiausias klausimas – kur įkurdinti visus darbuotojus.



Rūpinausi ir visais materialiais dalykais. Kanclerio nebuvo, teko pačiam pasirašyti visus dokumentus. Vyko remontas, todėl mus labai griežtai tikrindavo Valstybės kontrolė. Net patikrindavo, kiek dažų sluoksnių užtepta… Įsirengėm.



Vykdant reformą buvo svarbu sklandžiai pereiti prie naujos teismų sistemos. Reikėjo išspręsti, kur įkurdinti aukštesnės instancijos teismus, surinkti reikiamą teisėjų skaičių. Prezidento dekretu nustatyta, kad Apeliaciniame teisme turi dirbti 25, Vilniaus apygardos teisme – 40, Kauno – 35, o Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio teismuose – po 20 teisėjų. Taigi aukštesnei instancijai reikėjo 160 teisėjų. Apylinkių teismuose tuo metu dirbo 200. Teko smarkiai nuskriausti apylinkių teismus.

Šiandien telieka padėkoti apylinkių teismų pirmininkams, kad gebėjo puikiai organizuoti apylinkių darbą. Tik trūko teisėjų. Rasti kandidatus nebuvo lengva: atlyginimai maži, reikalavimai dideli, egzaminai sunkūs. Egzaminų komisija, kuriai aš vadovavau, buvo griežta. Per palyginti trumpą laiką į naujas pareigas buvo paskirta apie 200 pretendentų. Dauguma jų dabar LAT, LVAT teisėjai, gyvenimiškos ir darbo patirties sėmęsi ir Apeliaciniame, ir Vilniaus apygardos teismuose.

– 

Ar prisimenate pirmąsias bylas Apeliaciniame teisme?



– Pirmais metais civilinių bylų buvo išnagrinėta gal tik 70, baudžiamųjų – apie 200. Aš ir pats, kad neprarasčiau kvalifikacijos, nagrinėdavau ir civilines, ir baudžiamąsias bylas. Buvau dirbantis pirmininkas, turėjau ir nemažai visuomeninių pareigų. Bylos Lietuvos apeliaciniame teisme yra labai sudėtingos, ypač dabar.

Anksčiau dažnai teismo sprendimas apsiribodavo trumpais, tiksliais, lakoniškais argumentais, o šiandien atsakoma į visus proceso šalių keliamus klausimus, sprendžiamos teisės taikymo problemos: tam anksčiau nebuvo teikiama tiek dėmesio, o dabar privaloma atsižvelgti ne tik į suformuotą LAT, bet ir į tarptautinių teismų praktiką. Lietuvoje piliečiai aktyviai naudojasi apeliacijos teise.

Pastaraisiais metais darbo krūviai teismuose, ypač nagrinėjant civilines bylas, tapo sunkiai pakeliami, prie to prisidėjo ir ekonominės finansinės krizės padariniai. Labai sveikintini Civilinio proceso kodekso pakeitimai, kurių pagrindinis tikslas – proceso supaprastinimas ir pagreitinimas. Visiškai pasiteisino rašytinio proceso galimybės.



Verta prisiminti, kad nuo 1996 m. iki 1999 m. Lietuvos apeliacinis teismas vykdė ir dalį LAT funkcijų, kadangi LAT teko labai didelis krūvis. Iki 2001 m. Apeliacinis teismas vykdė ir aukščiausios grandies teismo funkcijas administracinių bylų teismų sistemoje. Būtent Lietuvos apeliacinio teismo administracinių bylų skyrius tapo pagrindu įkuriant Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.




– Sklinda legendos apie puikų Jūsų vadovavimo stilių, žmogiškąsias savybes, darbo koordinavimą, organizavimą. Durys žmonėms visada buvo atviros, kaip ir Jūsų širdis. Iš kur turėjote tų vadovui reikalingų kompetencijų? Kokia Jūsų, kaip teismo pirmininko, darbo specifika?



– Pirmiausia – pagarba žmogui. Vadovas turi rūpintis darbuotojais. Geras mikroklimatas yra vadovo pareiga. Stengiausi neparodyti, kad kažkas blogai. Kelsi balsą – parodysi silpnumą. Nuoširdumu daugiau pasieksi. Svarbu nepamiršti žmogaus: bėdai ištikus, skirdavome pašalpas, skatindavome, ragindavome kelti kvalifikaciją. 



Buvo jaunas kolektyvas. Aš pats buvau 45-erių metų. Pamenu, kadangi mokėjau prancūzų kalbą, išvykau į komandiruotę Prancūzijoje. Jaudinausi, kelionė buvo sudėtinga. Atėjau pas šios šalies Apeliacinio teismo pirmininką, o šis, tokio amžiaus kaip aš dabar, nustebęs klausia, kiek man metų. Išgirdęs sako: „Net jei ir Garbės legiono ordinu būtum apdovanotas, pas mus galėtum dirbti pačioj žemiausioj instancijoje, geriausiu atveju kokiu pavaduotoju.“ Atsakiau, kad mūsų valstybė labai jauna, todėl ir vadovai jauni.

– 

Koks šiandienos teisėjo portretas? Ar domitės Lietuvos apeliacinio teismo gyvenimu?

– 

Teismai nušalinti nuo personalo pasirinkimo. Buvo laikas, kai darbuotojus rinkosi vadovai. Net istoriškai pažiūrėjus, tarkim, tai, kas dirbs teismuose tarpukario Lietuvoje, spręsdavo LAT.



Šiandien teisėjai susirūpinę dėl darbo krūvio. Kur matyta – dirbti ir šeštadienį, ir sekmadienį, darbo neštis namo. Tai koks tada tampa gyvenimas? Viską užgožia darbas. Turėtų būti taip: išeini iš teismo, užveri duris ir pamiršti darbą. Teisėjas turi būti aprūpintas techninėmis priemonėmis. Elektroninė byla – kol kas tik nervų gadinimas. Taip, teisėjo profesija itin sudėtinga. Man ir darbuotojų gaila. Motyvacijos mažai, nes atlyginimai maži, o krūviai dideli. Didžiausia pagarba teisėjų padėjėjams, raštinės ir kitiems darbuotojams, kurie atlieka milžinišką darbą, be kurio neįmanomas sklandus bylų nagrinėjimas. 



Apeliaciniame teisme liko širdis, rūpi, kaip sekasi. Kartais pažiūriu aktualijas, paskaitau, domiuosi. Vadovai geri ir kompetentingi, tad džiaugiuosi, kad teismas gerose rankose. 


– 
Ar per gyvenimą sulaukėte daug padėkų už rastą teisybę?

– 

Vienas parašė. Skundų negavau, ir tai jau gerai (šypteli).

– 

Ar lieka laiko sau?



– Šalia Merkinės – gimtoji sodyba, tad savaitgaliais mielai ten važiuoju. Tėvai seniai mirę, brolis žuvęs, tai atsakomybė už tėviškės palikimą tenka man. Nors per tiek metų ją pertvarkiau, bet medžiai, kiemas, kur prabėgo vaikystė, tie patys. Man tai labai brangu.



Skaitau. Labai patinka fantastinė literatūra, rusų klasika. Paskaitau ir prancūzų kalba. Turiu didelę biblioteką. 



14 metų dirbau Šilutėje, labai patiko tas vandeningas gražus kraštas, be to, Ventės rage daug nuoširdžių dzūkų gyvena. Vandenį mėgstu gal ir dėl to, kad netoli mano sodybos teka Nemunas, kur kartu su tėvu sėlius plukdydavome. 



Esu žvejys. Per atostogas važiuojame į Norvegiją pažvejoti. Patinka buriavimas. Esame su burine jachta iš Lisabonos iki Klaipėdos plaukę. Paplaukioju baseine, žiemą važiuoju slidinėti į Italiją arba Austriją, jei tik galimybės leidžia. Stengiuosi aktyviai gyventi.



Kai gerokai pažengi keliu į priekį, supranti, kad būtent laikas yra didžiausia gyvenimo vertybė, vienintelis dalykas, kurį reikia taupyti. 



– Ko palinkėtumėte teismų bendruomenei, 2018 m. sulauksiančiai teismų šimtmečio?

– 

Normalaus darbo krūvio. Aprūpinimo. Kad darbuotojai gautų padorius atlyginimus. 



Mano matymu, turėtų būti vienas Apeliacinis teismas visai Lietuvai. Teisėjų būtų netoli 100.

Bylos sudėtingos, tad galėtų būti po du padėjėjus, tada ir darbas eitųsi sparčiau.



Nepriklausomumas – siekis, ko norėtume. Viskas patikimose rankose. Tik galėtų būti daugiau tinkamų priemonių.

Vytas Milius
Foto: P.Beinaravičiaus nuotr.

Vyto Miliaus biografija

1980–1990 m. Šilutės rajono apylinkės teismo teisėjas, teismo pirmininkas.
1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas.
1992–1994 m. Druskininkų miesto apylinkės teismo pirmininkas.
1995–2010 m. Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas.
2010–2013 m. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas.
2013 m. iki dabar – Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas.
Nuo 2003 m. kelerius metus ėjo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Alumni draugijos pirmininko pareigas, buvo Europos teisės akademijos rėmėjų asociacijos narys.
2006–2009 m. buvo Lietuvos Respublikos teisėjų asociacijos pirmininkas.