Strasbūro teismas neleido, kad Lietuvos piliečiai mokėtų už institucijų klaidas

Byloje, kuri tęsėsi daugiau nei 15 metų, pagaliau padėtas taškas – Lietuvos valdžios institucijos pripažintos pažeidusios Europos žmogaus teisių konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį.

Dar 2017 m. vasario 15 dieną įsigaliojo Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (peticijos Nr. 49426/09), o Lietuvos Aukščiausias Teismas, siekdamas įgyvendinti EŽTT sprendimą ir ištaisyti padarytas klaidas, neskundžiama nutartimi atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą Lietuvoje.

Lietuvos piliečius, kurie nutarė savo teises ginti iki galo, reikia ir pasveikinti su teisingumo pergale, ir
pasidžiaugti jų ištverme: per ginčo laikotarpį pereitos visos įmanomos teisinės instancijos nacionaliniuose teismuose, areštuotos sąskaitos, antstolio išparduotas turtas, patirtos teisinės išlaidos ir pan. Ne kiekvienam užtenka kantrybės, daugelis pusiaukelėje tiesiog numoja ranka.

Trumpa bylos esmė. Pareiškėjams buvo atkurtos nuosavybės teisės ir suteikti sklypai, kuriuos pareiškėjai vėliau pardavė. Maždaug po metų prokuroras kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti Vilniaus apskrities administracijos viršininko sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, neteisėtais.

Teismai nustatė, kad Vilniaus apskrities administracijos viršininko sprendimai priimti pažeidžiant įstatymus. Jokia pareiškėjų kaltė dėl priimtų valdžios neteisėtų sprendimų nustatyta nebuvo. Kadangi apskrities viršininko įsakymai, kuriais atstatytos nuosavybės teisės ir suteikti sklypai, buvo pripažinti neteisėtais, prokurorai pareikalavo, kad pareiškėjai gražintų sklypus. Tačiau kadangi sklypai jau buvo parduoti ir todėl grąžinimas natūra nebeįmanomas, buvo pareikalauta pareiškėjų sumokėti valstybei sklypų rinkos vertę.

Sklypų rinkos vertė buvo nustatyta valdžios institucijų pasamdytų vertintojų ir buvo net maždaug 7 kartus didesnė, nei pareiškėjai gavo pardavę žemės sklypus privatiems, nesusijusiems asmenims. Negana to, nustatyta sklypo vertė buvo taip pat maždaug 7 kartus didesnė už Registrų centro nustatytą indeksuotą sklypų vertę. Kitaip sakant, pareiškėjai buvo priversti sumokėti valstybei 7 kartus daugiau, nei gavo pardavę žemės sklypus, todėl, kad Vilniaus apskrities administracija priėmė neteisėtus sprendimus.

Tokią situaciją EŽTT pripažino negalima ir pabrėžė, kad valdžios institucijų padarytų klaidų našta negali tekti vien tik pareiškėjams, kai pati valstybė nepatiria jokių nuostolių nepaisant to, kad valstybės institucijos pažeidė nacionalinę teisę.

Tai nei pirma, ir, tikiuosi, ne paskutinė byla, kurioje sėkmingai apginamos piliečių teisės prieš valstybės institucijas. Galima būtų sukritikuoti liūdnai pagarsėjusios NŽT veiksmus, prokurorų ir nacionalinių teismų sprendimus, stebėtis teisininkų išsilavinimo spragomis, pradėti ieškoti kaltų, tačiau, vargu, ar tai būtų konstruktyvu. Svarbu išmokti pamokas, o sprendžiant iš pranešimų spaudoje, jos yra labai aktualios: statinių griovimas Kuršių nerijoje, bandymai nutraukti „Žalgirio“ stadiono sklypo žemės nuomos sutartį Vilniuje, ginčai dėl statybų Palangoje ir t. t.

Pamoka Nr. 1. Už valdžios institucijų padarytas klaidas atsako pati valdžia ir tokių neteisėtų sprendimų jokia našta negali būti perkeliama piliečiams. Jei dėl neteisėtų valdžios institucijų sprendimų piliečiai dar ir patiria nuostolius, nuostoliai taip pat turi būti visiškai atlyginti. Aišku, galų gale, už valstybės institucijų klaidas atlyginama ne kuo kitu, o mokesčių mokėtojų pinigais. Todėl ar nevertėtų pagalvoti, kokias pasekmes mokesčių mokėtojams sukels skirtingi valstybinių institucijų požiūriai, kai, pvz., prokuroras Lietuvos Respublikos vardu reikalauja panaikinti sutartis, kurias sudarė kita valstybinė institucija, veikdama taip pat Lietuvos Respublikos vardu.

Pamoka Nr. 2. Lietuvos teismai savo sprendimuose nurodė, kad pareiškėjai turėjo žinoti, kad nuosavybės teisės jiems atkuriamos pažeidžiant įstatymus, nes „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“. Lietuvos teismai tarsi siūlo Lietuvos piliečiams nepasitikėti valdžios institucijomis ir preziumuoti, kad jos elgiasi neteisėtai. Įsivaizduokite, kaip turėtų atrodyti Lietuvos valstybė, jei būtų vadovaujamasi tokia, švelniai tariant, abejotina nuostata – kiekvieną kartą papildomai tirti, ar valdininko sprendimas teisėtas, ar ne, kiekvieną kartą suabejojus teisėtumu, sprendimą skųsti teismams? Kaip, matyt, ir daugelis teisininkų, taip ir EŽTT, su tokia Lietuvos teismų išvada nesutiko – Lietuvos piliečiai turi teisę tikėtis, kad valdžios institucijos atlieka viską, kad išvengtų klaidų taikant teisės aktus.

Pamoka Nr. 3. EŽTT teismas pamokė Lietuvos valdžios institucijas elgtis sąžiningai savo piliečių atžvilgiu. Šioje byloje valstybė reikalavo kompensacijos už parduotus sklypus ir rėmėsi vertintojų specialiai tam atliktu įvertinimu, kuris, kaip minėjau, buvo net 7 kartus didesnis nei nustatytas valstybinės įmonės Registrų centras. Tačiau bylose, kur valstybė turi pareigą sumokėti teisingą atlygį piliečiams už nacionalizuojamus sklypus, nacionalizuojamų sklypų vertę grindžia būtent, Registrų centro nustatytomis vertėmis, t. y. kaip šioje byloje, 7 kartus mažesnėmis vertėmis. Taigi, vienaip vertinama, kai reikia gauti, ir kitaip, kai reikia mokėti. Gal ir versliai, bet tikrai nesąžiningai.

Ir pabaigai, klausimas: ar neturėtų prokurorai ir teismai, gindami visuomenės interesą ir teisingumą, peržiūrėti ir tas ankstesnes valdžios institucijų praktikas, ir tuos ankstesnius Lietuvos teismų sprendimus, kurie buvo grindžiami EŽTT sukritikuotais argumentais? Gal tada atsirastų didesnis pasitikėjimas valdžios institucijomis?