„Kai ką reikia tvarkyti. Tačiau principas, kad užtikrinamas teismo sprendimo vykdymas, yra labai teisingas ir labai geras. Aš ir šiandien esu įsitikinęs, kad tai pati veiksmingiausia sistema ir geresnės pasaulis nesugalvojo ir nesugalvos“, - sako Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas perspėja, kad tuo atveju, jeigu politikai pasiduotų populistų spaudimui ir pradėtų rimtai svarstyti pasigirstančius siūlymus grąžinti valstybinius antstolius, būtų diskredituojama pati antstolių reforma ir teisingumo sistema.
„Norėdami užsitarnauti visuomenės pasitikėjimą, antstoliai turi daryti žingsnius, po kurių galbūt sumažės jų pajamų. Tačiau protingumo kriterijus turi būti išlaikytas, kad nenukentėtų išieškotojų interesai ir kad žmonės įprastų į teismo dokumentus nežiūrėti pro pirštus“, - įsitikinęs Julius Sabatauskas, gaunantis dešimtis pasipiktinusių skolininkų skundų.
Prof. V. Nekrošius: šiandien mes girdime tiktai skolininkų balsus
Mokslininko žodžiais, garsiausiais balsais privačių antstolių veiklą dabar pliekia skolininkai.
„Aš esu įsitikinęs, kad tai nebūtinai tie skolininkai, kurie neturi iš ko mokėti, o dažniau tie, kurie labai ramiai iki šiol 10 metų gyveno ir vargo nematė, nes antstolis nebuvo suinteresuotas dirbti ir nedirbo, arba dirbo nekaip, arba jį galima buvo nupirkti. Tada buvo gerai. Bet jeigu mes grįšime kelerius metus atgal, tai išgirsime kitus nepatenkintus balsus - kreditorių“, - primena prof. V. Nekrošius.
Anot jo, čia ir glūdi esminis klausimas - ar mes norime, kad skolos būtų mokamos, kad šalyje būtų normali civilinė apyvarta, ar laikomės principo, kad skolininkai yra vargšai, net ir tada, kai piktybiškai nenori mokėti skolų.
„Privatūs antstoliai didina kreditorių pasitikėjimą teisine sistema. Jie žino - jeigu paskolinau ir man negrąžins, tai kreipsiuos į teismą ir antstolis išieškos. Tai yra kur kas geriau, negu žinoti, kad gavus teismo sprendimą vis tiek nieko neįvyks. Jeigu šiandien antstoliams siunčiamų bylų mažėja, o autobusų parkuose jau stovi eilės skubančių susimokėti baudas, kol jų bylos nepersiųstos antstoliams, tai rodo sistemos efektyvumą“, - aiškina prof. V. Nekrošius.
Šiandien madingas kalbas apie tai, kaip masiškai antstoliai pažeidinėja žmogaus teises, V. Nekrošius vadina tiesiog demagogija. „Ne tik skolininkas, bet ir išieškotojas yra žmogus, ir jis taip pat turi teises. Ir šiuo atveju jis teisių turi daugiau, nes jisai prarado. O skolininkas įgijo, ir nenori grąžinti“, - pabrėžia V. Nekrošius.
Antstolių veiklą dabar juosiantys skandalų ratilai jam primena prieš dešimtmetį kilusį šurmulį dėl privačių notarų.
„Buvo lygiai tas pats. Manau, čia veikia suinteresuotos grupės, kurios specialiai kelia šituos klausimus, štai ir viskas. Kažkas iš to daro politiką, kažkas šiaip sau rėkauja, nes nenori skolų grąžinti, ir panašiai - surasti nepatenkintų Lietuvoj visada galima“, - sako V. Nekrošius.
Jis prognozuoja, kad anaiptol ne ideali antstolių sistema, panašiai kaip ir privačių notarų, per 5-6 metus po reformos pradžios nusišlifuos, sustiprės, ir iki Lietuvos tūkstantmečio minėjimo visi dabartiniai skandalai jau bus nurimę.
Tačiau mokslininkas apgailestauja, kad dabar antstoliai kritikuojami, skleidžiant tendencingą, vienakryptę informaciją.
„Galbūt galima peržiūrėti įkainius. Aš taip pat manau, kad antstolis visais atvejais turi informuoti skolininką ir paraginti geranoriškai susimokėti, nesvarbu, maža ar didelė bauda. Bet tai yra pataisomi, techniniai dalykai. O kai šiandien pradedama demonstruoti antstolius kaip kažkokias siurbėles, vos ne tautos priešus, kai sakoma, kad, nepažabojus antstolių, Lietuva sugrius - aš tokių dalykų nesuprantu. O dar kai tą sako žmonės, kurie neturi nieko bendra su teismų sistema ir su civiliniu procesu, tai jau visai liūdna“, - teigia V. Nekrošius.
Sutirštinta antstolių sistemos kritika profesoriui labiau primena viešųjų ryšių akciją, negu realios situacijos vertinimą. „Nejaugi per vieną dieną visi antstoliai tapo chamais? Aš taip nemanau“, - sako V. Nekrošius.
Profesorius neatmeta galimybės, kad kai kurios politizuotos grupės įsivaizduoja, jog sukėlus šituos vėjus, vėl būtų galima grįžti prie valstybinės antstolių sistemos, ir vėl viskas būtų „valio“. Bet tai būtų keista praktika, nes valstybinių antstolių sistemas reformuoja dauguma pokomunistinių šalių. Iš Lietuvos kaimynių valstybės antstoliai šiandien veikia tik Baltarusijoje.
„Ir estai, ir latviai perėjo prie privačios sistemos, kaip mes, taip dirba prancūzai, belgai, olandai, graikai, portugalai. Iš esmės visas pokomunistinis blokas dabar labai aktyviai pereina į privačių antstolių lygmenį, ir tai pasiteisina“,- teigia V. Nekrošius.
Vienas iš Antstolių įstatymo projekto rengėjų sako nematąs didelių klaidų ir esminių problemų, kurios būtų užkoduotos pačiame įstatyme.
Anot V. Nekrošiaus, „įstatyme nustatytas bendras principas - kad sprendimo vykdymas privačioje byloje yra ne visos visuomenės rūpestis ir kad ne mes turime atlyginti Jono Jonaičio išlaidas teisme bei antstolių kontoroje, jeigu jam kažkas negrąžino skolos. Tuo turi pasirūpinti pats Jonas Jonaitis, o sėkmės atveju bylinėjimosi ir sprendimo vykdymo išlaidas jis atgaus iš skolininko.“
Tai bendras principas ir nieko čia naujo nėra. Įstatyme nustatyta antstolių savivaldos sistema, jų santykis su Teisingumo ministerija, jų veiklos kontrolės principai, priduria mokslininkas.
Tačiau V. Nekrošius linkęs grįžti prie diskusijos apie teisėjų galias kontroliuoti sprendimų vykdymo procesą. Jo požiūriu, būtų gerai, jeigu kur kas didesnę dalį vykdymo veiksmų reikėtų tvirtinti pas teisėją, jeigu teisėjas priimtų procesinį sprendimą, skelbti varžytines ar neskelbti.
„Bet tam reikia daryti rimtas investicijas į teismų sistemą ir skirti vadinamuosius vykdymo teisėjus, kaip, pavyzdžiui, yra Vokietijoje ir kitose valstybėse. Tokie teisėjai užsiimtų tiktai vykdymo bylomis, jiems būtų priskirta po tris ar penkis antstolius ir su šiais antstoliais jie nuolat dirbtų”, - teigia V.Nekrošius.
Profesorius sako manąs, kad tokia sistema būtų geresnė sąžiningumo garantijų prasme, nes jai esant antstoliai negalėtų pasiduoti pagundai greičiau, negu leidžia procedūros, išieškoti skolas ir nedarytų kitų pažeidimų.
Kartu V. Nekrošius pabrėžia, kad šį trūkumą reikia laikyti pereinamojo laikotarpio problema, o laikui bėgant, teismams vis dėlto bus perduota didesnės apimties antstolių veiklos kontrolė.
„O visas kitas triukšmas - dėl įkainių. Įkainiai pateikiami kaip pagrindinė problema. Aišku, apie tai galima ir reikia kalbėti, galbūt kai kuriuos įkainius reikia sumažinti, o kitus gal reikės ir padidinti. Bet tai techniniai reikalai ir įkainių pagrįstumą bus galima svarstyti gavus dabar atliekamo tarptautinio audito išvadas“, - sako V. Nekrošius.
Esminis dalykas, anot V. Nekrošiaus, turi būti visų suvokimas, kad reikia laiku grąžinti skolas: „Jeigu nesinori daugiau mokėti antstoliams, tai reikia grąžinti skolą, ir nereikės nieko mokėti - viskas labai paprasta. Tačiau kai kurie žmonės, užuot susimokėję, kelia isteriją per visą Lietuvą - štai, kaip blogai, mes nesumokėjom skolos, o dabar iš mūsų triskart daugiau reikalauja!“
V. Nekrošius sutinka, kad antstolių kasdienybėje yra daug etikos problemų, nes psichologiškai sunkiam darbui su skolininkais daugelis jų dar nėra tinkamai parengti.
„Mes turėtume, suvokti, kad antstolis dirba ne su kažkokiu mielaširdingų mergelių ordinu. Tai yra žmonės, kurie nenori mokėti, jie dažnai sukelia krizines situacijas, apšaukdami antstolius „gyvuliais“ ir panašiai. Tačiau tai nereiškia, kad antstolis gali būti nemandagus ir skolininkui prieš nosį užtrenkinėti duris“, - sako V. Nekrošius.
Jis mini keletą būdų antstolių etikos problemoms spręsti. Vienas - specialūs psichologinio bendravimo kursai, prieš pradedant dirbti antstolių kontoroje. Antrasis - drausmės bylos, kurias antstoliams gali kelti ir teisingumo ministras, ir Antstolių rūmų prezidiumas.
„Šia teise reikia labai aktyviai naudotis ir bausti antstolius už neetiškus poelgius, o jeigu nepadeda - mesti lauk iš antstolių. Tai labai veiksmingos priemonės“, - pabrėžia V. Nekrošius.
Kartu jis priduria, kad antstolių bendravimo kultūra yra visos Lietuvos kultūros dalis. Prof. V. Nekrošiui priimtina istorijos profesoriaus Edvardo Gudavičiaus mintis apie korupciją: “Paklausiam savęs, kiek Lietuvos žmonių, jeigu būtų galimybė paimti, nepaimtų kyšio“. Antstoliai - tos pačios visuomenės atspindys. Tobulės visuomenė - tobulės ir antstoliai, įsitikinęs V. Nekrošius.
Parlamentaras J. Sabatauskas: nenorėčiau pats dirbti tokio darbo
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas prisipažįsta, kad pats nenorėtų dirbti antstolio darbo - perdaug gerai žino, koks jis nelengvas.
„Čia kaip su vairuotoju. Jeigu įvyks avarija, beveik visada rasime už ką jį apkaltinti, nes jis vairuoja padidinto pavojingumo įrenginį – automobilį - kuriuo gali sužaloti žmogų. Su antstoliais tas pats. Bet kam, kas valdo tam tikrą ginklą, suteikiama ne tik pareiga, bet ir atsakomybė. Antstolių atsakomybė dėl galimos materialinės žalos yra apdrausta ir gali būti atlyginama. Tačiau tai žalai, kurią antstolių sistema patiria dėl nepalankios visuomenės nuomonės, atlyginti prireiks daug laiko“,- pabrėžia J. Sabatauskas.
Parlamentaras sutinka, kad, įgyvendinant antstolių reformą, Lietuvoje buvo pakartota visų reformų blogoji praktika - visuomenė permainoms nebuvo paruošta.
„Antstolių įstatymas priimtas 2002 metų gegužę, o kai kurie poįstatyminiai aktai buvo priimti prieš pat įstatymo įsigaliojimą. Pavyzdžiui, ta pati Sprendimų vykdymo instrukcija - patvirtinta gruodžio 31 dieną, o nuo 2003 metų sausio 1-osios jau įsigaliojo. Tai iš tikrųjų bloga praktika“, - pripažįsta J. Sabatauskas.
Anot politiko, visais atvejais, kai vykdomos didelei visuomenės daliai svarbios reformos, teisės aktų paketą reikėtų priimti vienu metu ar bent su mažesnėmis pauzėmis. Įstatymas, po mėnesio ar dviejų - poįstatyminiai aktai, kad žmonės, kurie bus reformos paliesti, galėtų su tais teisės aktais susipažinti ir bent jau morališkai pasiruošti.
Todėl Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas dabar pasisako už tai, kad būsimieji antstolių teisinės bazės pakeitimai būtų svarstomi visi iš karto, nors tai gali ir ilgiau užtrukti. Pasak J. Sabatausko, priimti pataisas priešokiais, po kiekvieno kritikų „amtelėjimo“, būtų nevalstybiška.
„Turėtų būti paketas. Teisingumo ministerijoje dirba Civilinio proceso kodekso (CPK) monitoringo grupė. Bus siūlomos ir kodekso pataisos, ne vien vykdomojo proceso“, - sako J. Sabatauskas.
Jo žodžiais, dabar jau tikrai reikia devynis kartus pamatuoti, o dešimtą rėžti, t. y. reikia pasverti, ar naujieji antstolių veiklos pakeitimai vėl nebus įvertinti, kaip pažeidžiantys žmogaus ar verslo teises.
Kaip teigia J. Sabatauskas, Seime gaunama ypač daug gyventojų skundų dėl turto varžytinių.
Todėl viena iš siūlomų CPK pataisų - nustatyti, kad skolininkas pats galėtų vykdyti savo areštuoto turto varžytines, jeigu iki jų sumoka dalį skolos.
Kitas siūlymas - įvesti privalomą iš varžytinių parduodamo turto vertinimą. J. Sabatausko požiūriu, gal tai ir būtų gerai, nes neliktų bereikalingų įtarinėjimų, kad antstoliai per pigiai parduoda turtą.
„Antstoliai patys pastebi, kad jau susiformavo tokia rinkos dalyvių grupė, kuri verčiasi varžytinių verslu: dalyvauja varžytinėse, superka tuos butus, arba vien iš dalyvavimo varžytinėse neteisėtai pasipelno. Antraip kurių galų sėdėti varžytinėse ir nekelti kainos?! Jeigu į varžytines ateina nuo kelių iki keliolikos dalyvių, ir tik vienas ar du pakelia kainą minimaliu dydžiu, o kiti nieko nedaro, tai kyla klausimas, ar pasyvieji nusamdyti to vieno, kuris perka turtą, ar specialiai dalyvauja varžytinėse ir patys išsireikalauja tam tikrą atlygį už tai, kad nekeltų kainos?“- svarsto J. Sabatauskas.
Parlamentaro teigimu, tokie pavyzdžiai patvirtina, kad dabartinė varžytinių organizavimo sistema ne visai tobula.
Kyla klausimų ir dėl varžytinių dalyvių mokamo užstato. Sumokėję 10 proc. parduodamo turto vertės, jo nenusipirkę varžytinių dalyviai dabar susigrąžina visą užstatą.
„Galbūt reikėtų grąžinti ne visą sumą, kad jie patirtų tam tikrų nuostolių? Bet tada gali pasigirsti būgštavimų, kad mes apskritai atbaidysim žmones nuo varžytinių“,- teigia J. Sabatauskas.
Dar vienas kai kurių specialistų siūlomas būdas - daryti varžytinių procesą tik rašytinį. Tada tik varžytinių valandą būtų atplėšiami vokai su siūlomomis kainomis, taip pat, kaip viešųjų pirkimų konkursuose.
„Bet būtent tokį rašytinį procesą kritikuoja Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI). Jo atstovai sako, kad tada nukenčia tas asmuo, kurio turtas išvaržomas - esą įprastose varžytinėse turtas galėtų būti parduodamas gerokai brangiau, ir jam liktų daugiau pinigų“, - primena J. Sabatauskas rugpjūčio pabaigoje paskelbtas tyrimo išvadas.
Savo ruožtu J. Sabatauskas ginčija ŽTSI siūlymą įvesti varžytinių stebėtojus arba kviestinius. „Eiti į gatvę ir kviesti, žmonės? Vargu ar bet kuris praeivis sutiks gaišti laiką varžytinėse. Atvirkščiai, gali būti, kad kviestinis bus atstovas tos pačios kompanijos, kuri užsiiminėja varžytinių verslu. O jei sudarytume kažkokius kviestinių sąrašus, jie gali tapti etatiniais varžytinių profesionalais. Nebent atsirastų nevyriausybinės organizacijos, kurių atstovai teisingumo dėlei sutiktų dalyvauti varžytinėse. Skeptiškai žiūriu į kviestinių idėją, tačiau pabandyti galima“,- teigia J. Sabatauskas.
Anot parlamentaro, nagrinėdamas gaunamus skundus jis pastebėjo, kad fiksuoti kai kurių paslaugų dydžiai verčia antstolius rizikuoti tais atvejais, kai atsižvelgus į sunkią skolininko padėtį norisi parodyti žmoniškumą. Jeigu antstolis už tam tikras paslaugas iš skolininko paims mažiau, negu turėjo paimti, Mokesčių inspekcija tai gali traktuoti kaip instrukcijos pažeidimą ir įtarti, kad antstolis nuslėpė dalį pajamų. Nuo to skirtumo jam bus suskaičiuoti mokesčiai ir dar paskirta bauda. Kaip teigia J. Sabatauskas, šiuo požiūriu Sprendimų vykdymo instrukcija turėtų būti lankstesnė.
Seimo komiteto vadovo nuomone, šiandien antstoliams tenka dažnai atsakyti ir už nelabai korektiškų kreditorių veiksmus. Užuot perspėję skolininkus arba tiesiog nurašę kartais nė lito nesiekiančias skolas, kai kurios paslaugų teikimo bendrovės perdaug nesivargina ir dėl menkų sumų kreipiasi tiesiai į antstolius. Tada jau žmogui išauga dviženklė ar triženklė skola.
„Jeigu pašto išlaidos viršija litą, o skola už litą mažesnė, tai turbūt reikėtų laidoti tokią skolą ir neprasidėti su jos išieškojimu“, - sako J. Sabatauskas. Parlamentaro vertinimu, toks kreditorių elgesys liudija, kad jiems iš tiesų nelabai rūpi klientai, nors vienas iš privataus verslo principų yra gerbti savo klientą, nesvarbu, esamą, buvusį, ar būsimą.
Kita vertus, J. Sabatauskas linkęs pritarti reikalavimams, kad ir patys antstoliai primintų žmonėms galimybę geranoriškai susimokėti skolas. „Neskaniai kvepia pasipinigavimas dėl mažų skolų, ypač iš tų žmonių, kurie galbūt ir taip yra likimo nuskriausti“, - pabrėžia J. Sabatauskas.
Parlamentaro žodžiais, kiekvienas darbas turėtų būti dirbamas su tam tikra tolerancija. Tačiau jis sako suprantąs ir antstolius, kuriuos spaudžia terminai, vykdomųjų bylų gausa, būtinybė mokėti atlyginimus samdomiems darbuotojams, grąžinti bankams kontorų pirkimui paimtas paskolas, ir t. t.
J. Sabatausko požiūriu, visuomenė gerokai daugiau pasitikėtų antstoliais, jeigu būtų plačiau propaguojamos jų teikiamos papildomos paslaugos ir žmonės jomis aktyviau naudotųsi. Viena iš tokių paslaugų - faktinių aplinkybių konstatavimas.
Antstolių patvirtintas faktines aplinkybes teismai pripažįsta kaip neginčijamus įrodymus. Jie gali būti labai svarbūs turtiniuose ginčuose, pavyzdžiui, kai būsto savininkas nori iš nuomininko prisiteisti atlyginimą už sugadintą turtą. Jeigu tokio turto savininkas teismui pateiks pastato vaizdus, antstolio užfiksuotus ir patvirtintus prieš pasirašant nuomos sutartį, tai bus pagrindas priteisti jam piniginę kompensaciją perimant prastesnės vertės turtą.
„Pavyzdžiui, Prancūzijos praktika - ten teikiama didžioji dalis būtent tokių paslaugų. Ir iš to dabar antstoliai gyvena, nes tik apie 20 proc. jų darbo yra sprendimų vykdymas. Prancūzijoje itin reti atvejai, kai skolos išieškomos prievarta - tiesiog susiformavo toks mąstymas žmonių, kad skolas reikia grąžinti“,- lygina J. Sabatauskas.
Anot parlamentaro, ir lietuvių tautos išmintis sako - skola ne žaizda, neužgis. “Bet kažkodėl žmonės vis dar galvoja priešingai - kad gal kaip nors išsisuks. Atėjo laikas, kai jau ne kaip nors, kai viskas turi pasekmes, ir turtines, ir net tik turtines“, - apibendrina J. Sabatauskas.