Gabrielius Liaudanskas-Svaras: savanorystė – gero žmogaus bruožas

„Pirmą kartą teisme? Liudysite? Kaip jaučiatės? Ar žinote, kaip elgtis teismo posėdyje? O gal ieškote posėdžių salės?“ – klausia jau beveik pusmetį nukentėjusiaisiais ir liudytojais Lietuvos teismuose besirūpinantys geri žmonės. Taip savanorius vadina Gabrielius Liaudanskas-Svaras, sutikęs įkvėpti pirmuosius žingsnius teismuose žengiančius savanorius ir žurnalui TEISMAI.LT papasakoti apie savanorystę, pagalbos žmogui svarbą, gyvenimą, moralę ir tikrąsias vertybes.

– Ar Tau yra tekę savanoriauti? Kas Tau yra savanorystė?

– Savanorystė yra viskas, ką gyvenime veiki neatlygintinai. Prie savanoriškos veiklos galėčiau priskirti ir tai, kad esu kraujo, kaulų čiulpų, organų donorystės savanoris. Galima sakyti, kad įvairiose srityse savanoriauju jau dvidešimt metų.

Viskas, ką daro savanoriai, yra svarbu. Kiekvienas darbas, kurį dirba savanoriai, turi būti kieno nors padarytas. Kitaip savanorystės iš viso nebūtų.

– Kokie žmonės renkasi savanorystę? Kodėl verta savanoriauti?

– Savanorystę renkasi geri žmonės. Kam vardyti žiniasklaidos taip mėgstamus nuvalkiotus epitetus, skambias savybes? Savanoriai – geri žmonės. Blogi žmonės savanoriauti neina, jie nenori padėti kitiems. Savanorystė – gero žmogaus bruožas.

Tarp gerų žmonių mezgasi šaunios draugystės, formuojasi tvirti socialiniai įgūdžiai, savanorių bendruomenės. Net ir patys sunkiausi darbai būryje lengvesni: savanoriai visada vieni kitiems padeda. Būdamas savanoriu pamatai pasaulį, susiduri su situacijomis, su kuriomis kitu atveju galbūt ir nesusidurtum, jų tiesiog nepastebėtum. Iš šių patirčių gali formuoti savo vertybinį stuburą ir būsimus pasirinkimus.

Didžioji dalis nelaimingų žmonių yra pasipūtę, susireikšminę, visa išmanantys. Savanoriai išmoksta, kaip tokiais netapti. Jie išmoksta paprastumo, kuris jiems visą gyvenimą ir visose situacijose padeda būti arčiau žmonių, su jais sutarti, spręsti problemas, konfliktus.
Savanoris nėra atstumiantis, nekuria konfliktų. Jis yra patikimas žmogus, šalia kurio norisi būti, su kuriuo jautiesi ramus.

– Kartais sakoma, kad savanorystė yra žmonių išnaudojimas už dyką. Ar įžvelgi savanorystės minusų, kodėl savanoriauti galbūt neverta?

– Neigiamų savanorystės bruožų dar neradau. Na, nebent kas nors galėtų pasakyti, kad savanoriai negauna pinigų. Tačiau tai, ką jie gauna, bendra visų gerų darbų kitiems, naujų gerų pažinčių, mokymų ir panašių dalykų suma – tai kur kas daugiau negu pinigai, kurie už jų veiklą galėtų būti sumokėti.

Ypač jaunam žmogui verta paragauti savanorio duonos, nes taip jis ne tik auga dvasiškai, bet ir patiria be galo smagių dalykų. Štai savanoriaudamas festivalyje ne tik jautiesi reikalingas, daug dirbi, bet ir gali vaikščioti po užkulisius, pabendrauti su atlikėjais, paspausti jiems rankas, nusifotografuoti. Savanoris festivalyje gauna daugiau negu žmogus, nusipirkęs bilietą.

– Savanorystė siejama su visuomeniškumu, pilietiškumu, patriotiškumu. Ar, Tavo nuomone, tai yra tikrosios vertybės, kurias reikia skatinti, ugdyti?

– Mes labai mėgstame kalbėti apie visuomeniškumą, pilietiškumą, patriotiškumą, tačiau pamirštame pamatines vertybes, nuo vaikystės skiepijamas tėvų pasikalbėjimais, mamos skaitomomis pasakomis. Mes pamirštame gerumą, nuoširdumą, draugiškumą, idealizmą, altruizmą, pastangas gyventi ne į save, o nuo savęs – juk būtent tai suformuoja žmogų.

Žinoma, mes negalime daryti visko absoliučiai gerai: būname ir liūdni, ir pikti. Bet kurios nors savybės juk dominuoja. Mumyse gyvena du vilkai – geras ir blogas. Laimi tas, kurį maitini geriau: nors ėdesio duodi abiem, daugiau gaunantis užauga didesnis. Tikrosiomis vertybėmis maitinamas žmogus ir būna pilietiškas, jo pasaulėžiūra neleidžia jam būti kitokiam. Taigi pilietiškumo ar kitų išvardytų dalykų ugdyti nereikia: su tikromis vertybėmis užaugęs, prie jų prisilietęs, su jomis susidūręs žmogus pats tą supranta. Nors jis taip pat būna ir liūdnas, ir piktas, ir nusivylęs, galbūt jame gyvena dalis neapykantos, toks žmogus turi daugiau gebėjimų su tuo tvarkytis. Jo pasaulėžiūra yra platesnė, jis turi didesnę galimybę suvokti, kad viskas yra laikina, kad viskas gali būti ir kitaip.

– Pakalbėkime apie teisingumą, kurio kas dieną savo darbe siekia teismai. Ar, Tavo nuomone, įmanoma pasiekti visuotinį teisingumą?

– Teisingumas, kaip ir tiesa, yra subjektyvus: kiekvienas šiuos dalykus supranta savaip. Tavo pasaulėžiūra, vidinis stuburas, vertybės, neišvengiama kitų žmonių įtaka tavo nuomonei – visa tai formuoja ir teisingumo suvokimą. Teisingumas, jo suvokimas tampa vidine savybe, kuri lemia kiekvieno žmogaus veiksmus. Kai kurie žmonės žudo teisingumo vardan, taigi lygybės ženklo tarp žmogiškumo ir teisingumo dėti negalima. Kita vertus, jei žmogus yra žmogiškas, jo teisingumo jausmas neperžengia kito žmogaus teisingumo ribų.

– Psichologai teigia, kad žmogaus teisingumo pojūtis priklauso ne tik nuo paties teismo sprendimo, bet ir nuo to, kaip jam tas sprendimas paaiškinamas, kaip žmogus jaučiasi teisme. Koks, Tavo nuomone, vaidmuo tenka savanoriams, tiesiantiems pagalbos ranką bylininkams?

– Savanorių teismuose idėja labai gera. Prasminga bet kokia savanorystė, bet kokia pagalba žmogui, kuris yra nukentėjęs, ir tokių veiklų turėtų būti kiek įmanoma daugiau.

Savanorystė teisme neabejotinai neša ir atneš naudos. Dažniausiai liudytojai ir nukentėjusieji su teismu susiduria pirmą ir vienintelį kartą gyvenime, jie kamuojami streso, baimių, blogų prisiminimų apie matytą ar patirtą įvykį, todėl jiems tiesiog reikia žmogaus, kuris pabūtų kartu. Juk kiekvienam iš mūsų ramiau ir geriau šalia turėti ką nors, kas gali išklausyti, patarti ar tiesiog pabūti.

Nežinomybėje po vieną mes silpnesni, mus baimė lengviau palaužia. Būdami kartu stiprėjame – išsklaidžius nežinomybę išsisklaido ir baimė.

– Kaip, Tavo akimis, teismai pasikeitė per nepriklausomos Lietuvos laikotarpį?

– Kiek tenka pastebėti, teismai, kaip ir visa mūsų visuomenė, sparčiai vakarėja. Vakarėjimas paremtas žmogiškumu, tad galima sakyti, kad visi mes žmogiškėjame. Nors įvairūs pokyčiai teismams veikiausiai sukelia problemų, tačiau visus pakeitimus galima sveikinti, nes žmonėms jie atneša neabejotinos naudos.

– Ko palinkėtum teismams ir teismų savanoriams?

– Labai nemėgstu palinkėjimų (šypsosi). Norėčiau, kad savanorystės misija kaip vakarėjimo apraiška teismuose prigytų, augtų ir gyvuotų, kad niekas jos neatmestų kaip nereikalingos. Svarbu, kad jaunieji psichologai, teisininkai, taip anksti susidūrę su teismais, visą gyvenimą išliktų tokie žmogiški, neatbuktų ir nepradėtų žmonių matyti tik kaip nuasmenintų vardų, pavardžių, gimimo datų, parodymų ir kodeksų straipsnių kratinių. Svarbu suvokti, kad kiekvienas žmogus turi savo gyvenimą, kad kiekvienas įvykis teisme, teismo sprendimas ar teisme patirta emocija daro įtaką to žmogaus asmeniniam gyvenimui, jo aplinkai, o nuraminimas ir pagalba teisme turi kur kas didesnį poveikį, nei galima įsivaizduoti.

Gabrielius Liaudanskas-Svaras: išmokau pripažinti suklydęs

Įvairiems žmonėms esu įvairus žmogus. Vieniems esu tėtis, vyras, kitiems – muzikantas, „G&G Sindikato“ narys, tretiems – dėstytojas, ketvirtiems – sportininkas. Man patinka muzika, ledo ritulys, patinka būti tėčiu, bendrauti su žmonėmis, rengti diskusijas, Žinių radijo studijoje kalbinti pašnekovus, piešti – visa tai susiję, visa tai mane formuoja tiek dvasiškai, tiek materialiai. Vienoje veikloje įgyta patirtis įsilieja į kitą, visos veiklos susijungia į vieną ratą, į visumą, kuria vėliau dalijuosi su kitais žmonėmis.

Kiekvienas žmogus į savo laimės paieškas turi leistis pradėdamas nuo savęs: ne tik linkčioti galva pritardamas demotyvacijoms feisbuke, bet ir veikti, kaupti patirtį ir ja su kitais dalytis.

Viena didžiausių mano pergalių prieš save – išmokau keisti savo nuomonę, pripažinti suklydęs. To mane išmokė ne protingi dėdės, o mano vaikai. Žiūrėdamas į vaikus, kaip jie auga, keičiasi, kaip reaguoja į aplinką, į tai, ko kartais iš jų reikalauji pats nedarydamas, pamačiau, kad negalima iš kitų norėti to, ko pats jiems negali suteikti. Tik tai supratęs žmogus gali tobulėti, keistis.

Susipažinkime: mes – teismų savanoriai

Deimantė Jonušaitė, Panevėžio apygardos teismo savanorė, Mykolo Romerio universiteto teisės studijų ketvirtakursė

Mintis apie savanorystę man niekada nebuvo svetima, todėl atsitiktinai pamačiusi skelbimą, kviečiantį savanoriauti Panevėžio apygardos teisme, nieko nelaukiau: išsiunčiau motyvacinį laišką ir netrukus džiaugiausi sulaukusi skambučio.

Savanoriavimas man – didelis žingsnis pirmyn siekiant savo svajonės dirbti teisinį darbą. Tai labai gera praktika, galimybė ne tik iš arti matyti teismo darbą, bet ir pajusti, kokias emocijas išgyvena liudininkai, nukentėjusieji, jiems pagelbėti.

Savanoris, mano nuomone, yra tas tiltas tarp teismo ir liudininko, kuris padeda lengviau susiorientuoti teisme ir parodo, jog teismas nėra tokia gąsdinanti vieta, kokią įsivaizduoja mūsų visuomenė.

Benas Žukauskas, Vilniaus miesto apylinkės teismo savanoris, Vilniaus universiteto teisės ir socialinės politikos studentas

Neretai jauni žmonės renkasi savanorystę kaip būdą išmėginti įvairias veiklas. Tačiau mane visada žavėjo mintis, kad būdamas savanoriu galiu padėti kitiems ir jausti, jog esu naudingas.

Mano, kaip savanorio, kelias prasidėjo nuo 14 metų, kai mokyklos pavaduotoja, atsakinga už neformalųjį švietimą, pasiūlė išbandyti šią veiklą ir prisijungti prie miesto organizuojamos dviračių šventės. Man tai pasirodė įdomi idėja, tad nedvejodamas sutikau ir tikrai nesigailėjau.

Apie galimybę būti savanoriu teisme pirmą kartą sužinojau pamatęs skelbimą internete. Ilgai svarstyti apie šią galimybę neteko, nes man visada buvo įdomu sužinoti, kas slypi už didžiulių Temidės rūmų durų.

Monika Vasiliauskienė, Šiaulių apygardos teismo savanorė, Šiaurės Lietuvos kolegijos teisės studentė

Prie teismų savanorių prisijungiau ne tik norėdama įgyti naujų žinių, potyrių, įtvirtinti studijų metu sukauptas žinias, bet ir padėti žmonėms, kurie atvyksta į teismo posėdžius. Teismas jiems asocijuojasi su baimėmis, kelia nerimą, slegia nežinomybė, todėl manau, kad mūsų, savanorių, teikiama pagalba jiems tiesiog būtina. Gera ir prasminga padėti žmonėms pasijusti saugiems, suprastiems, suteikti reikiamos informacijos, kartais pasiūlyti stiklinę vandens, išklausyti, nuraminti.

Džiaugiuosi prisijungusi prie savanorių teismuose komandos ir tikiuosi, kad mūsų gretos tik didės.

Kornelija Danilevičiutė, Klaipėdos miesto apylinkės teismo savanorė, Socialinių mokslų kolegijos teisės studentė

Savanorystę pasirinkau, nes man tai – nepaprastas reiškinys: padėdamas kitam, padedi ir sau. Savanoriška veikla ne tik įprasmina turimas žinias, bet ir padeda keisti gyvenimą, permąstyti tikslus, pažinti save ir sudaryti pagrindą karjerai.

Savanoriauju, nes jaučiu atsakomybę padėti tiems, kuriems galiu būti kuo nors naudinga. Gebėjimas dalytis nėra vien veiksmai – tai ir gyvenimo būdas, kurį renkuosi.

Esu laiminga savanoriaudama teisme: čia laukia ne tik iššūkiai, išbandymai, bet ir daug neįkainojamų patirčių.

Registruokis pas teismo savanorį iš anksto!

Vilniaus miesto apylinkės teismas, tel. [phone];

Lietuvos apeliacinis teismas, tel. [phone];

Vilniaus apygardos teismas, tel. [phone];

Kauno apylinkės teismas, tel. [phone];

Klaipėdos miesto apylinkės teismas, tel. [phone];

Šiaulių apygardos teismas, tel. [phone];

Šiaulių apylinkės teismas, tel. [phone];

Panevėžio apygardos teismas, tel. [phone] arba tel. [phone];

Panevėžio miesto apylinkės teismas, tel. [phone].