Per 25 nepriklausomybės metus Lietuvos teismai tapo atviri ir atskaitingi žmonėms, visuomenė aktyviai dalyvauja formuojant teisėjų korpusą, informacija apie bylas ir teismų darbą prieinama visiems, kas tik jos nori, teisėjai vis dažniau eina į viešumą ir paprasta kalba aiškina, kodėl priimtas vienas ar kitas teismo sprendimas. Ukrainoje situacija kitokia. Nors siekiant teismų atvirumo ir skaidrumo žengtas ne vienas žingsnis, apčiuopiamų rezultatų dar nedaug.
Apie tai, kodėl pokyčiai Ukrainos teisingumo sistemoje vyksta lėtai, pasakoja jau trečius metus prie teisingumo reformos Ukrainoje prisidedantis teisininkas Dovydas Vitkauskas.
– Vadovaujate vienam iš didžiausių Europos Sąjungos remiamų projektų, skirtų teismams ir teisėsaugos institucijoms Ukrainoje reformuoti. Ko konkrečiai siekiama įgyvendinant projektą „Parama teisingumo sektoriaus reformai“?
– Mūsų projektas apima visą teisingumo sektorių – prokuratūrą, naują antikorupcijos policiją (sutrumpintai vadinama NABU), kitas baudžiamojo tyrimo institucijas, teismų sistemą, advokatūrą, teisingumo ministeriją, teisinės pagalbos priemones. Į reformas Ukrainoje žvelgiame strategiškai ir pačius ukrainiečius kviečiame taip dirbti – reformuoti ne atskiras institucijas, o visą sektorių. Kaip ir visi projektai, turime detalų veiksmų planą. Šiuo metu jį esame priderinę prie Ukrainos teisingumo sektoriaus reformos strategijos ir veiksmų plano, kurį, beje, taip pat padėjome parengti Ukrainos institucijoms. Deja, iki šiol ne visos institucijos jį patvirtino kaip neginčijamą politiką, kurios reikia laikytis. To priežastys paprastos – strateginio požiūrio ir planavimo trūkumas, taip pat įprotis daryti viską tam kartui.
Ukrainos institucijose iki šiol nėra aiškaus strateginio planavimo, nėra tai darančių skyrių, šiam darbui priimtų žmonių. Požiūris į planavimą skeptiškas, lemtas sovietinės patirties, į tai žvelgiama kaip į bereikšmį formalų dalyką.
Iki šiol čia reformos nėra susietos su biudžetu – reformą kuriantys organai nemąsto apie finansines pasekmes. Taigi vienas pagrindinių mūsų projekto tikslų – stiprinti strateginį planavimą Ukrainos teisingumo sektoriuje ir reformas įgyvendinti sistemiškai. Jau pasiekėme ir aiškių rezultatų – pirmą kartą šalies istorijoje Ukrainai padėjome sukurti koordinavimo mechanizmą, kuris vadinamas Teisingumo reformų taryba. Tai patariamoji Prezidento administracijai priklausanti grupė, sudaryta iš privačiajam ir viešajam sektoriui atstovaujančių svarbių asmenų.
Taryboje reguliariai aptariami reformų įgyvendinimo klausimai, įstatymų iniciatyvos. Kiti apčiuopiami rezultatai – pagalba kuriant probacijos tarnybą, antikorupcijos policiją, privatizuojant sprendimų vykdymo (antstolių) sistemą, taškiniai pasikeitimai prokuratūroje ir teismuose. Pavyzdžiui, teisėjų vertinimas, atskaitingumo skatinimas, skaidrumo ir atskaitomybės didinimas.
– Lietuva nuolat ieško būdų teismų sistemos efektyvumui ir kokybei didinti, ruošiasi teismų reformai, diskutuoja apie tarėjus teismuose ir mokosi iš senosios demokratijos valstybių. Kodėl būtent Lietuva, o ne kuri kita senosios Europos šalis padeda Ukrainai eiti teisingumo sistemos reformų keliu?
Anglų kalbos žinios Ukrainos valstybinėse institucijose nėra labai geros, ypač teisingumo sektoriuje. Be to, lietuviai yra gana aktyvūs konsultacinėje srityje. Lietuvoje yra daug žmonių, kurie yra savo srities ekspertai, turi didelę viešojo sektoriaus valdymo patirtį.
Manau, labai svarbu, kad projekte turime ir viešojo valdymo konsultantų, ir įvairiausių sričių profesionalų. Tai padeda Ukrainai perduoti patį geriausią patyrimą.
– Ukrainiečiai turi savitą kultūrą ir mentalitetą, tad kaip priimami Lietuvos teikiami pasiūlymai ir patarimai?
– Svarbiausia tai, kad mes nesiekiame primesti vieno patarimo arba recepto. Pirmiausia bandome suprasti, kas lemia dabartinį neefektyvų Ukrainos teisingumo sistemos darbą, kokios to priežastys. Tai suvokus siūlomi keli receptai, jokiu būdu nebrukame kurio nors vieno.
Juk net ES nėra vienareikšmiško požiūrio, kaip organizuoti teisingumo sektorių. Visada labai plačiai žvelgiame, kadangi kiekviena institucija susijusi su daugybe kitų įstaigų. Automatiškai vienos institucijos patirtį išimti iš vienos šalies ir perkelti į kitą nėra veiksminga. Tai, kas veikia vienoje šalyje, nebūtinai suveiks kitoje. Dėl to stengiamės teikti labai sisteminius patarimus, paaiškinti, koks, mūsų nuomone, turi būti sprendimas, ir neprimetame vieno ar kito modelio. Pati šalis turi pasirinkti.
Lietuviai pasakoja apie savo patirtį, tačiau visada teikia ir lyginamąjį požiūrį – vienus elementus siūlo imti iš Lietuvos, kitus – iš kitų valstybių patirties.
– Ukrainoje teismais pasitiki labai maža gyventojų dalis, dažnai kalbama apie korupciją ir kol kas tokių kalbų nemažėja. Kodėl?
– Taip, korupcija yra viena dažniausių priežasčių, kodėl nepasitikima teismais Ukrainoje. Korupcijos istorijos dažnai netgi anekdotinės, bet jos tokios dažnos ir taip dažnai aprašomos spaudoje, kad kol kas paneigti ar panaikinti korupcijos prezumpciją labai sunku. Neseniai olandų atlikta gyventojų apklausa parodė, kad Ukrainoje teismais pasitiki tik 10–12 proc. apklaustųjų. Policijos reitingas šiek tiek didesnis.
Pažvelgę giliau į priežastis, kodėl taip yra, galime sakyti, kad Ukrainoje korupcija yra kultūrinis reiškinys, su kuriuo kovoti reikia įvairiais būdais ir metodais – baudžiamuoju, administraciniu, mokestiniu, drausminiu.
Pavyzdžiui, Ukrainos teismų sistemoje valdymas labai fragmentiškas, veikia daug institucijų, kurios atlieka vieną ar kitą funkciją, tačiau nėra nė vienos, kuri būtų atskaitinga visuomenei už visą teismų sistemą. Niekas nevertina, ko teismai siekia, kokią naudą atneša visuomenei, kokia jų veiklos kokybė. Sistemos fragmentacija tikrai neprisideda prie teismų, kaip stiprios ir patikimos valdžios, įvaizdžio formavimo. Esant tokiam susiskaldymui, kitų institucijų ir valdžių įtaka teisėjams gali būti nemaža.
Šiuo klausimu mes taip pat dirbame, siekdami sukurti aiškesnį ir efektyvesnį teismų sistemos valdymo mechanizmą, bet šie procesai labai sudėtingi ir reikalaujantys didelio įdirbio.
– Ukrainos teismuose jau beveik metus leidžiama filmuoti visus teismo posėdžius – nuo bylos nagrinėjimo pradžios iki sprendimo paskelbimo. Negana to, teisėjų vertinimo procedūros taip pat transliuojamos specialiuose ekranuose ir juos gali stebėti visi norintys. Tai priemonės, kuriomis siekiama parodyti visuomenei, kad teismai atsiveria. Kaip šias naujoves vertina teismo proceso šalys ir visuomenė?
– Šie projektai yra bandomieji, jais siekiama didinti teismų veiklos skaidrumą. Visuomenė tai vertina labai teigiamai. Teismo posėdžių filmavimas drausmina visas šalis, įskaitant ir teisėjus, padeda optimizuoti procesą, leidžia atsisakyti popierinių protokolų, dėl kurių turinio dažnai ginčijasi šalys.
Tačiau ir čia nėra sistemos – skaidrumą skatinančios priemonės taikomos siaurai ir apima ne visas teismų veiklos sritis, iki šiol likę daug neatsakytų klausimų visuomenei. Jeigu skaidrumo iniciatyvos būtų taikomos sistemingai, manau, rezultatų pasiektume greičiau.
Dar svarbu suvokti, kad, atvėrus teismo procesą visuomenei, išryškėjo daug negatyvo – pamatėme neišsilavinusias šalis, ne visada kompetentingą teisėją. Taigi teigiamiems vaisiams reikia daugiau laiko, turime išlaukti, kol teisėjų kompetencija pakils ir šalys bei teisėjai bus drausmingesni, galvos apie tai, ką ir kaip kalba. Nepamirškime, kad situaciją pakeitę konceptualūs sprendimai Lietuvoje buvo priimami prieš 20 metų ar daugiau, o Ukrainoje daromi tik dabar, todėl praeis tikrai nemažai laiko, kol situacija pagerės.