– Kaip atrodo naujai paskirtojo Lietuvos generalinio prokuroro darbo diena?

– Šiuo etapu gyvenu Bendžamino Franklino posakiu „laikas – pinigai“. Vis atrodo, kad pritrūksta kelių valandų paroje (šypsosi). Susitikimai su Generalinės prokuratūros departamentų atstovais, apylinkių ir apygardų prokuratūrų prokurorais, įvairių teisėsaugos institucijų vadovais – pirmąjį darbo prokuratūroje etapą skiriu susipažinti, išklausyti ir išgirsti, kokiomis nuotaikomis gyvena prokurorai, kaip jų darbą vertina kitų institucijų atstovai.

– Kas paskatino apsispręsti eiti pareigas, į kurias nuolat atsukti žiniasklaidos kamerų objektyvai, per didinamąjį stiklą narstomi priimti sprendimai ir veiksmai, viešai kritikuojama?

– Pasitikėjimo suteikė aukštas Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos įvertinimas, kandidatuojant į Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus, taip pat teismų bendruomenės palaikymas. Ypač esu dėkingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui Rimvydui Norkui, Teisėjų tarybos pirmininkui Egidijui Laužikui už padrąsinančius žodžius. Tai stipriai motyvavo, kartu įpareigojo. Įsiminė Advokatų tarybos pirmininko Igno Vėgėlės sveikinimas Prezidentūroje priėmus priesaiką: „Atsisakyti siūlomų pareigų yra labai paprasta, o prisiimti atsakomybę ir atiduoti dalį savęs – labai sunku.“

Apsisprendžiant nebuvo jokios euforijos ar karūnos. Nesu naivus, suprantu, kad generalinio prokuroro pareigos – tai ne vien teisė. Čia nemažai ir politikos, ir visuomenės kritikos. Tačiau niekada gyvenime nevengiu atsakomybės ir nebijau priimti nepopuliarius sprendimus.

– Prokurorų profesinės sąjungos pirmininko Juliaus Rėksnio nuomone, generalinis prokuroras turi būti „moraliniu, doroviniu ir profesiniu autoritetu, kurio negalima būtų pastumdyti ir kuris vykdytų savo pareigas“. Kokios yra Jūsų stipriosios pusės?

– Pasitikėjimas savimi ir 5 metų vadovavimo patirtis Ukmergės rajono apylinkės teisme. Manau, kad atitinku ir man keliamus moralinius bei etinius kriterijus.

– Ar teisėjo darbo patirtis praverčia tapus generaliniu prokuroru? O gal jaučiate profesinės patirties trūkumą?

– Išties daug kas manęs klausia, kaip galite užimti šias pareigas, jei nedirbote prokuroru. Bet aš tikrai linkęs paprieštarauti. Šių metų balandžio 28 dieną būtų 16 metų, kai dirbau teisėju Ukmergės rajono apylinkės teisme. Visą tą laiką betarpiškai mačiau prokurorų darbą, man kildavo įvairių klausimų apie nusikaltimų kvalifikavimą, bausmių bendrinimą. Turbūt sutiksite, kad iš šalies kito darbas matomas objektyviau. Neslėpsiu, prokurorų darbe mačiau silpnų vietų, kurias galima koreguoti. Padarytos įžvalgos praverčia pradėjus vadovauti Generalinei prokuratūrai.

– Kurias sritis planuojate tobulinti?

– Norėčiau stiprinti prokurorų etikos reikalavimus. Teko matyti situacijų, kai prokuroras nesitvardo, proceso metu pradeda tujinti jaunesniuosius ar nepilnamečius, nusileidžia iki jų lygio. Galbūt reikėtų, kaip ir teismuose, atlikti teismo posėdžių garso įrašus, ir kilus abejonėms perklausyti, įvertinti prokuroro kalbėjimo toną, bendravimo manierą.

Taip pat svarbu stiprinti prokurorų kvalifikaciją ir kompetenciją, ypač didelį dėmesį telkiant į nusikaltimų kvalifikavimą, bausmių bendrinimą, prokuroro kaltinamojo akto rašymą.

Evaldas Pašilis
Sieksiu stiprinti prokurorų mokymus, efektyvinti ikiteisminio tyrimo kokybę, gerinti vidinę ir išorinę komunikaciją. O pagrindinis tikslas – didinti visuomenės pasitikėjimą prokuratūros darbu.

– Kokie Jūsų paties lūkesčiai, susiję su naujomis pareigomis?

– Kuo geriau atlikti man paskirtas pareigas ir pateisinti prokurorų bendruomenės lūkesčius, būti objektyviu ir motyvuojančiu vadovu.

– Viename interviu žiniasklaidai sakėte: „Prokuratūros vardas pastaruoju metu dažnai nepelnytai sumenkinamas. Teismų sistemos darbe jau matyti nemažai teigiamų pokyčių, tad, manau, jų turėtų atsirasti ir prokuratūroje.“ Kokius teigiamus teismų pasiekimus išskirtumėte ir kurių iš jų būtų galima siekti prokuratūros sistemoje?

– Iš teismų galima pasisemti gerosios praktikos organizuojant mokymus, užtikrinant kokybišką ir lankstų mokymo procesą. Šiandien teisėjai gali pasirinkti mokymus pagal poreikį: sukurtos tikslingos mokymų programos ir moduliai, skirti pirmą kartą apylinkės teismo teisėjais paskirtų asmenų žinioms plėsti ir profesiniams įgūdžiams formuoti; teisėjams, paskirtiems į aukštesnės pakopos teismą ar eiti vadovaujamas pareigas ir panašiai. Taip pat labai norėtųsi tapti tarptautinio Europos teisminio mokymo tinklo (EJTN) nare.

Teigiamu pavyzdžiu laikau ir Teisėjų etikos ir drausmės komisijos teikiamas konsultacijas. Bet kuris teisėjas, suabejojęs, ar nepažeistų Teisėjų etikos kodekso, gali konsultuotis su komisija ir išsiaiškinti, ar jo elgesys suderinamas su teisėjo etika.

– Jūsų akimis, ar šiandien pakanka prokurorų iniciatyvos, visuomenei aiškinant priimtus sprendimus?

– Komentuojančių prokurorų yra ir sieksiu, kad jų skaičius didėtų. Mes negalime bėgti nuo žurnalistų. Visuomenė pagrįstai domisi rezonansiniais tyrimais. Ir toliau stengsimės rengti mišrias spaudos konferencijas, kai žurnalistams komentuoja ne tik prokuroras, bet ir ikiteisminio tyrimo institucijos atstovas. Pirmiausia, komentuojant tokia forma pateikiama tikslesnė informacija, antra vertus, tai yra žinia visuomenei, kad mes bendradarbiaujame vieningai – kartu rūpinamės ikiteisminio tyrimo eiga ir kartu atsakome už ištyrimo sėkmę.

Šiandien galiu pasidžiaugti Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Dariaus Valkavičiaus profesionaliais žiniasklaidai pateiktais komentarais apie dviejų vaikų nužudymo Kėdainių rajone aplinkybes, taip pat Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Ramučio Jancevičiaus indėliu, aiškinant visuomenei apie ikiteisminį tyrimą dėl pareigūnų, iš kurių buvo atimtas automatas, elgesio. Vertinu ir Klaipėdos apygardos prokuratūros gebėjimą per valandą organizuoti spaudos konferenciją.

– Trys institucijos – policija, prokuratūra ir teismai – kartu ėmėsi didinti žiniasklaidos atstovų teisinį išprusimą: treti metai visoje Lietuvoje organizuojami teisinio švietimo mokymai žurnalistams, siekiant išaiškinti teismų ir teisėsaugos institucijų darbo subtilumus, įstatymų reikalavimus, teises ir pareigas. Kiek, Jūsų nuomone, teisinio švietimo spragos visuomenėje ir žiniasklaidoje kenkia Lietuvos valstybei, jos institucijoms ir patiems Lietuvos piliečiams?

– Blogiausia, kai prokurorų ar teisėjų darbą kritikuoja žmonės, neturintys jokio teisinio supratimo, kai garsiai kalbama klišėmis: „visi teisininkai – pasipūtę ir kyšininkai“ ir panašiai. Negera interpretacija labai stipriai kerta per valstybės pamatus – tai kenkia teisingumui, likusios visuomenės dalies suvokimui, kas teisinga, o kas ne. Ši tema – kaip žmogus masėje netenka savo individualumo – įdomiai pateikiama Gustave‘o Le Bono knygoje „Minios psichologija“.

Norėtųsi, kad jau baigiant vidurinį mokslą būtų supažindinama su teisės disciplinomis. 1991 m. baigdamas mokyklą aš nieko nežinojau apie teisę. Vadovaudamas Ukmergės rajono apylinkės teismui buvau kviečiamas į moksleivių rengiamas viktorinas „Temidė“ apie teisę, taip pat pats organizavau imitacinį teismo procesą gimnazistams – rengiau bylą pagal tikrą kaltinamąjį aktą. Pastebiu, kad visuomenės teisinis išprusimas Lietuvoje auga.

– Gal prisimenate, kuo norėjote būti, kai lankėte mokyklą? Ar dabartinė Jūsų veikla labai nutolusi nuo tų laikų svajonių?

– Per bendraklasių susitikimą pradinių klasių mokytoja parodė mano piešinius, kuriuose vaizdavau sportininkus su dviračiais. Lankydamas mokyklą labai daug sportavau: žaidžiau krepšinį, užsiėmiau sunkiąja atletika, šiek tiek domėjausi kovų menais. Domėjimasis sportu nukreipė ir į pirmąją aukštąją mokyklą – Policijos akademiją. Ten apsisprendžiau tapti teisėju.

– O koks Jūsų laisvalaikis?

– Nepamenu, pirma pradėjau vaikščioti ar groti (šypsosi). Mano tėvas Telšių rajono Tryškių kaimelyje grodavo vestuvėse, buvo labai geras muzikantas. Turiu išsaugojęs tėvo 30 metų akordeoną „Weltmeister“. Juo kiekvieną dieną intensyviai groju jau kokius 8 metus. Kartais per šeimos šventes pagrojame kartu su tėvu.

Darželyje, pradinėse klasėse dainuodavau kaip solistas. Vėliau baimės mane įveikė ir dainuoti nebenorėjau, pabėgdavau nuo mokytojos (šypsosi). Gyvenime viskas taip susidėliojo, kad jau suaugęs vėl pradėjau dainuoti – Ukmergės kultūros centro liaudies mišriajame chore „Vyturys“. 2010 m. netgi važiavau koncertuoti su choru Islandiją, tarptautinį Šiaurės šalių festivalį. Grįžęs supratau, kad man reikia muzikinio rašto, ir visus metus, atsigriebdamas už vaikystę, lankiau muzikos mokyklą. Vis dėlto gyvenimo su muzika niekada nesiejau. Gal mano dukra nueis šiuo keliu – pernai ji užėmė antrąją vietą fortepijono muzikos konkurse Italijoje. Labai ja didžiuojuosi!

Nuo mažumės mėgdavau naujus potyrius, todėl mano hobių sąrašas vis plečiasi. Jaučiu aistrą motociklams, domiuosi technika. Dar būdamas vaikas tėvui padėdavau remontuoti „Žigulius“: spaudžiant šalčiams garaže ardydavome variklius, keisdavome žiedus. Tai labai užgrūdino.
Su šeima mėgstame leisti laiką gamtoje, bitininkauju. Darbas su bitėmis ramina mintis, ugdo pastabumą.

– Kur matote save po 5 metų?

– Matau save ten, kur būsiu naudingas savo valstybei.

– Ir pokalbio pabaigai – kas Jus labiausiai motyvuoja gyvenime?

– Žmonės plačiąja prasme: šeimos palaikymas, bendravimas su teismo proceso dalyviais dirbant teisėju, teisėjų bendruomenės įvertinimas, kai buvau paskirtas generaliniu prokuroru. O dabar pats tikiuosi būti tuo, kuris motyvuos prokurorus susitelkti ir kuo geriau atlikti savo darbą.