Šeimos bylas jau šeštus metus nagrinėjanti teisėja teigia, kad nors ir aršūs, ginčai tik dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo visgi sudaro gana nedidelį procentą visų šeimos bylų.
– Ar galėtumėte iš savo patirties paminėti atvejus, kai priimti sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo buvo ypatingai sunku?
– Kiekviena byla yra sudėtinga. Ji liečia vaikus ir du sutuoktinius, kurie nusprendė nutraukti bendrą gyvenimą. Taigi skirti sudėtingų ir nesudėtingų atvejų neįmanoma. Apsispręsti sunku visada, nes savo sprendimu turi lemti mažiausiai trijų žmonių tolimesnį gyvenimą.
– Kokios priežastys dažniausiai verčia poras skirtis ir teisme spręsti vaikų gyvenamosios vietos klausimą, o ne priimti sprendimą taikiai?
– Kai skiriamasi ne bendru sutarimu, o ginčo teisenos tvarka, tarp šalių egzistuoja nesutarimai, kurie turi būti išsprendžiami santuokos nutraukimo byloje. Tokie nesutarimai yra įvairūs: turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo sumos klausimai. Visi šie nesutarimai yra tarpusavyje susiję. Negaliu pasakyti, kuri priežastis atveda žmones į teismą. Byloje galiu matyti tik tai, kur yra nesutarimas ir spėlioti, kas jį iššaukė.
– Kaip vyksta skyrybų procesas iki vaiko gyvenamosios vietos nustatymo?
– Pirmiausia teisme gaunamas ieškinys. Jeigu jis yra be trūkumų, teismas tokį ieškinį priima per 10 dienų (jei prašoma laikinųjų apsaugos priemonių – per 3 dienas). Tačiau šios kategorijos byloms būdinga tai, kad labai dažnai ieškinius gauname su trūkumais: nenurodomi ar neinformuojami kreditoriai, pasisakoma ne dėl viso turto padalinimo ir panašiai. Taigi jei ieškinyje yra trūkumų, nustatomas terminas jiems pašalinti.
Maksimaliai tam duodama 20 dienų, tačiau gavus prašymą, terminą galima pratęsti.
Priėmus ieškinį, jis nedelsiant siunčiamas atsakovui, išvadą teikiančiai institucijai ir tretiesiems asmenims (tai dažniausiai būna kreditoriai). Atsakovas tuomet turi pateikti atsiliepimą į ieškinį, tam įstatymas numato skirti mažiausiai 14 dienų terminą. Gavus atsiliepimą, parengiamasis posėdis paskiriamas ne vėliau nei per 30 dienų. Taigi, kol „suvaikšto“ visi dokumentai, jeigu viskas vyksta sklandžiai, dažniausiai praeina pora mėnesių.
– Kiek laiko paprastai trunka išnagrinėti santuokos nutraukimo bylą?
– Vidutiniškai byla trunka apie 6 mėnesius. Jei nepavyksta išnagrinėti per pirmąjį posėdį, ilgiausiai bylos gali trukti 1–2 metus. Tiesa, turiu vieną bylą, kuri nagrinėjama jau daugiau kaip 4 metus. Vaikai jau užaugo, tapo paaugliais. Deja, proceso trukmė nėra tik teismo valioje. Ji labai priklauso nuo to, kaip šalys elgiasi proceso metu, nuo jų operatyvaus dalyvavimo. Taip pat daug kas priklauso nuo šalių atstovų (advokatų). Kai kurie iš jų sugeba šalis labai greitai sutaikyti, kiti, deja, ne.
Vaiko gyvenamoji vieta gali būti nustatoma ir santuokos nutraukimo bylose. Jeigu tai daroma santuokos nutraukimo byloje, procesas trunka ilgiau, nes sprendžiami ir kiti, pavyzdžiui, turtiniai klausimai. Jei tėvai nėra sudarę santuokos, bylos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su vaiku tvarkos yra išnagrinėjamos greičiau, nes neapima kitų klausimų. Tačiau kiekviena situacija yra individuali.
– Ar visi Lietuvos teisėjai gali spręsti ir sprendžia šeimos bylas, ar yra specializuojamasi nagrinėti šias bylas?
– Teoriškai teisėjas gali nagrinėti visų rūšių bylas. Specializacijos klausimas priklauso nuo konkretaus teismo administracijos sprendimų. Mažesniuose teismuose visi teisėjai nagrinėja įvairias bylas, o tokiame dideliame teisme kaip Vilniaus miesto apylinkės teismas teisėjai specializuojasi šeimos bylose. Šiuo metu turime 9 šeimos bylų teisėjus.
– Ar yra aiški teismų praktika, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo? Kokia ji?
– Turėčiau pabrėžti, kad didelių ginčų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra labai nedaug. Šiuo metu turiu apie 10 tokių bylų iš 100 nagrinėjamųjų. Santuokos nutraukimo bylose ginčo dėl vaiko, kaip ir dėl bendravimo tvarkos, dažniausiai nėra. Dauguma tėvų sutinka, kad vaikas liktų su mama, o dažniausiai ginčijamasi dėl išlaikymo sumos dydžio.
Ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra vienetiniai. Man tokiu atveju visada gaila vaikų, norisi juos kuo labiau apsaugoti nuo tėvų nesutarimų – pagalvokite, kaip vaikas yra draskomas. Tokių ginčų atveju teismas aiškinasi, su kuo vaikui bus geriausia. Galimybės išsiaiškinti yra įvairios, jos priklauso nuo vaiko amžiaus. Jei vaikas labai mažas, jo nuomonės neišsiaiškinsi, tuomet padeda psichologinė ekspertizė. Galima vaiką apklausti teisme, tik kažkodėl tėvai labai nenori vaiko vesti į teismą, nes jiems atrodo, kad toks potyris vaiką labai sutraumuos. Klausimas, kas labiau traumuoja vaiką: nuolatiniai tėvų nesutarimai, ar vienas apsilankymas teisme.
Didžiausi ginčai tarp tėvų teisme būna dėl vaiko nakvojimo pas vieną iš tėvų, ypač populiaru tapo pasidalinti šventines dienas: vienais metais vaikas Kalėdas švenčia pas mamą, kitais – pas tėvą. Tėvai pasidalina visas valstybines šventes, nustato, su kuo ir kuriais metais vaikas švęs gimtadienius. Tačiau niekas nepagalvoja, kad vaikui didžiausia šventė – kai abu tėvai šalia. Vėliau ateina laikas, kai vaikas nori gimtadienius švęsti su draugais. Sunku pasakyti, kaip tėvai tuomet pasidalina vaiką.
Būna situacijų, kai tėtis labai nori bendrauti su vaiku, bet jam vaiko reikia tik savaitgaliais – o kodėl ne darbo dienomis? Vaikas, deja, dažnai santuokos byloje tampa tam tikru įrankiu spręsti ir kitas problemas.
– Į ką atsižvelgia teisėjai, spręsdami vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su tėvais klausimus?
– Į įrodymus, esančius byloje. Pavyzdžiui, buities tyrimo aktas yra vienas iš įrodymų, jame standartiškai aprašoma, kaip atrodo vaiko kambarys, butas ar namas, kuriame gyvena vaikas, tėvų pajamos, pateikiama ir vaiko nuomonė. Yra ir kitų galimybių: galima iš poliklinikos gauti duomenis, kas lydi vaiką pas gydytoją, kas rūpinasi sergančiu vaiku. Darželiai ir mokyklos taip pat suteikia informacijos.
Įrodymus teisme teikia pačios bylos šalys, ir viskas priklauso nuo to, kaip jos įrodinėja savo galimybes užtikrinti vaikui geras gyvenimo sąlygas ir juo pasirūpinti. Viskas šiuo atveju yra šalių ir jų atstovų rankose.
– Ar tikrai teismai dažniausiai gyvenamąją vaiko vietą nustato su mama?
– Sunku pasakyti, nes dėl to dažniausiai nėra ginčo. Jeigu visgi ginčas kyla, viskas priklauso nuo to, kaip mama ar tėtis įrodinėja savo reikalavimus. Jų pareiga yra įrodyti. Vienas iš variantų yra įrodyti, kad tėvas (ar motina) rūpinsis (arba tebesirūpina) vaiku geriau nei kitas, arba kad mama (tėvas) kenkia vaikui. Pasirinkta strategija priklauso nuo pačios šalies pozicijos ir nuo advokatų patarimų.
– Ar gelbsti šioje situacijoje teismo psichologai?
– Ne kartą esu praktikavusi vaiką apsiklausti dalyvaujant psichologui iš Vilniaus apygardos teismo. Tiesa, įstatymas nereikalauja, kad apklausiant vaiką dalyvautų psichologas. Jei vaikas apklausiamas teisme, su juo dažniausiai lieka kalbėti du asmenys: teisėjas ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas. Gali dalyvauti ir advokatai, tačiau šalia tikrai negali būti tėvų.
Kaip procese apklausiamas vaikas, yra kiekvieno teisėjo reikalas. Pirmiausia reikia rasti kontaktą su vaiku, gebėti jį prakalbinti. Kiek tai užtruks laiko, kaip tai pavyks – labai individualu.
– Koks vaidmuo šiame procese tenka Vaiko teisių apsaugos skyriams, socialiniams darbuotojams?
– Mes neturime galimybių, esant konfliktinei situacijai, kuomet tėvai skiriasi, apsaugoti vaikus, pasitelkiant socialinius darbuotojus. Socialiniai darbuotojai šeimos bylose į šeimą nueina tik vieną kartą ir tik teismo pavedimu, kai, priėmus ieškinį, įpareigoji pateikti buities tyrimo aktą. Esu bandžiusi ne vieną kartą daryti taip, kad socialiniai darbuotojai imtų dažniau lankytis šeimose, kur tarp tėvų kyla konfliktai dėl bendravimo su vaikais. Tačiau kol kas aš negaliu daryti išvados, kad tai buvo efektyvu, nes negaunu informacijos apie įpareigojimų vykdymą.
Dabar esantis teisinis reguliavimas nenumato galimybės šeimai, kuri teisme nutraukia santuoką, ir kurioje kyla konfliktai dėl vaikų, gauti tokių socialinių paslaugų, nes šios paslaugos paprastai teikiamos į socialinės rizikos grupes įtrauktoms šeimoms. Mes neturime galimybės, esant tėvų konfliktams dėl vaikų, vaikui priskirti socialinį darbuotoją, kuris turėtų realių galimybių ginti tik vaiko interesus.
Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyriuje (VTAS) dirba 8–10 darbuotojų, kurie ne tik teikia išvadas teisme nagrinėjamose bylose, bet ir gauna aibę prašymų, skundų tiek iš tėvų, kurių ginčai jau nagrinėjami teisme, tiek iš tų, kurie tarpusavyje konfliktuoja, bet jų konfliktai teismo dar nepasiekė, o taip pat ir iš tų, tarp kurių kyla ginčai jau vykdymo proceso metu. Todėl ne tie VTAS darbuotojai turėtų rūpintis socialinių paslaugų vaikams, kurie patiria tėvų konfliktus, teikimu. Į šį procesą turėtų būti įtraukti kiti VTAS padaliniai, socialiniai darbuotojai, teikiantys paslaugas socialinės rizikos šeimoms. Be to, teismui turėtų būti operatyviai pateikiama visa aktuali ginčui išspręsti VTAS turima ar gaunama informacija, nes tai yra institucija, į kurią kreipiamasi pirmiausia, ir kuriai kitos institucijos privalomai teikia informaciją apie pastebėtus galimus vaiko teisių pažeidimus.
– Ar dažnai skyrybų bylų šalys susidomi mediacija? Ar, Jūsų manymu, lietuviai yra linkę taikiai susitarti ar visada žmonėms priimtiniau, kai teismas nusprendžia, kas iš tiesų geriausia jų vaikams?
– Manau, kad mediacija šeimos bylose yra labai reikalinga. Tai turėtų būti privalomas veiksmas prieš paduodant ieškinį. Į teismą šalys ateina jau pakankamai susigadinusios tarpusavio santykius, konfliktuodamos. Mediacijos pagalba sutuoktiniai lengviau išgyventų neigiamas emocijas, kurias sukelia žinia apie skyrybas. Jie turėtų laiko susigyventi su realybe, galėtų pradėti situaciją vertinti objektyviai, o ne per neigiamų emocijų prizmę – taip būtų galima ieškoti būdų, kaip konfliktą išspręsti racionaliai, mažiausiai žalos darant sau ir savo vaikams. Juk ne paslaptis, kad kartais sprendimas nutraukti santuoką būna spontaniškas, o mediacijos pagalba šalys turėtų galimybę gerai apgalvoti, ar jų sprendimas yra teisingas.
Tiesa, mano praktikoje yra nemažai atvejų, kuomet byla užbaigiama taikiai: šalys, bylą pradėjusios ginčo teisenos tvarka, ją baigia taikos sutartimi. Taiki bylos baigtis priklauso ne tik nuo šalių sprendimų, bet ir nuo jų atstovų (advokatų) didžiulio darbo, siekiant greitai, taikiai išspręsti konfliktus. Turime atkreipti dėmesį, kad didelė dalis šalių atstovų (advokatų) deda dideles pastangas tam, kad ginčas baigtųsi taikiai. Tačiau, turiu pastebėti, kad tokios pozicijos, deja, laikosi ne visi.