Tokių ir panašių komentarų galima rasti kone po kiekvienos internetinės žiniasklaidos publikacijos apie pastatų tepliotojų (grafičių piešėjų) bylas. Visuomenėje kylantis pasipiktinimas – suprantamas. Neteisėti piešiniai darko miesto vaizdą, pastatų savininkams tenka iš naujo dažyti apibjaurotas sienas. Teismai, nustatę pažeidėjų kaltę, taiko jiems atsakomybę, tačiau dažnai ji neatitinka visuomenės lūkesčių. Kodėl? Plačiau apie grafitininkų bylų ypatumus kalbamės su Klaipėdos apygardos teismo pirmininku Arvydu Daugėla.

Kuo rizikuoja grafičių piešėjai?

Dėl grafičių visuomenėje vyrauja dvejopa nuomonė. Vieniems tai – šiuolaikinio meno išraiška, kitiems – nevaržomi vandališki veiksmai. Įstatymuose skirtumas tarp teisėtų ir nelegalių meno kūrinių interpretuojamas pagal tai, kokią erdvę asmuo pasirenka savo veiklai įgyvendinti.

„Kai piešiniai kuriami tam skirtuose renginiuose, specialiai sukurtose vietose ar suderinus piešinio projektą su pastato savininku ir kūrinys atlieka puošimo, o ne bjaurojimo funkciją, tokius darbus galima laikyti menu, už kurį nėra baudžiama. Tačiau jei savo piešiniais asmenys naikina kultūros ar materialines vertybes, tokie veiksmai gali būti vertinami kaip vandališki, demonstruojantys nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, trikdantys tvarką“, – sako teismo pirmininkas A. Daugėla.

Jo nuomone, nelegalūs piešiniai pastatų savininkams, gyventojams ar tiesiog praeiviams gatvėje kelia vis didesnį pyktį – ne tik dėl vizualiai išdarkyto statinio, bet ir dėl finansinių nuostolių. O grafitininkams įstatymuose nustatytos galimos finansinės baudos jiems nėra labai skausmingos – retai kada pirmosios instancijos apylinkės teismo skirtas sprendimas būna apskundžiamas aukštesniajam – apygardos – teismui.

„Pagal nusikaltimų pobūdį ir sunkumą grafitininkų bylas pirmiausia nagrinėja apylinkių teismai, o tik vėliau, apskundus jų priimtus sprendimus, bylos patenka į aukštesniosios instancijos – apygardos – teismus. Tokių bylų nagrinėjimas apygardų teismuose nėra dažnas reiškinys. Taip nutinka todėl, kad nuteistuosius tiesiog tenkina jiems paskirtos viešųjų darbų ar piniginės bausmės, todėl jie nebemato prasmės skųsti pirmosios instancijos teismų sprendimus“, – teigia A. Daugėla.

Paklaustas, ką mano apie visuomenėje vyraujančią nuomonę, kad grafičių piešėjai nesulaukia griežtų bausmių, pirmininkas paaiškina, jog tokios veiklos vertinimas tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nesudėtingas dalykas.

Arvydas Daugėla
„Paprastai teismai vadovaudamiesi Baudžiamuoju kodeksu tokius veiksmus vertina kaip viešosios tvarkos pažeidimą. Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju reikia kruopščiai išnagrinėti aplinkybes ir visus būtinus nusikaltimo sudėties požymius. Svarbu įvertinti, ar turtas buvo sunaikintas ar sugadintas, nustatyti, ar šiais veiksmais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir tai sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Nenustačius šių požymių, nebus ir nusikaltimo. Žinoma, tokie veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip kitas nusikaltimas – turto sunaikinimas ar sugadinimas. Bet ir šiuo atveju būtina, be kita ko, nustatyti, kad turtas visiškai ar iš dalies neteko savo vertės ar jis tapo netinkamas naudoti“, – teigia A. Daugėla.

Teismo pirmininkas pažymi, kad tiek vieno, tiek kito nusikaltimo atveju Baudžiamajame įstatyme šios veikos numatytos kaip nesunkūs nusikaltimai. Tai reiškia, kad už grafičių paišymą griežčiausia galima bausmė – terminuotas laisvės atėmimas iki dvejų metų.

„Baudžiamasis įstatymas pasikėsinimą į žmogaus gyvybę, sveikatą ir daugelį kitų objektų laiko daug pavojingesniais nusikalstamais veiksmais. Todėl paprastai kalbant pasikėsinimai į vertingesnį objektą sulaukia griežtesnių teismo bausmių, o į mažiau vertingus – švelnesnių“, – sako teismo vadovas A. Daugėla.

Nors už tokį viešosios tvarkos pažeidimą galima prarasti laisvę iki dvejų metų, tokia bausmė skiriama tik tada, kai bausmės tikslo negalima pasiekti kitomis priemonėmis – viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu.

„Bausmė už pažeidimą privalo būti maksimaliai proporcinga padarytam pažeidimui. Nors visuomenė neretai išsako norą matyti griežčiau nubaustus grafičių piešėjus, šiuo atveju, kaip ir priimant kitus teismų sprendimus, galioja taisyklė – teismas negali skirti didesnės bausmės nei nustatyta įstatymuose ir įvykdyti griežtesnio teisingumo, nei tai leidžia kodeksai“, – pažymi teisėjas.

Už pastatų tepliojimą – penkiolika teistumų

Nors apygardų teismuose grafičių bylų nėra daug, vis dėlto vieną tokią A. Daugėlai teko nagrinėti. Šioje byloje viešosios tvarkos pažeidimu buvo kaltinami du asmenys, iš kurių vienas – bene žinomiausias 27 metų pastatų tepliotojas Lietuvoje, už neteisėtą grafičių piešimą Vilniuje teistas vieną, o Klaipėdoje – keturiolika kartų.

„Savaitgalis ir vėl prasidėjo nuosprendžiu“, „<..> teismai tampa kasdienybe“, „Tagerio“ žygiai po teismus nesibaigia“... Tokiomis skambiomis antraštėmis mirgėjo naujienų portalų publikacijos apie šį asmenį. Nesibaigiantis pastatų darkymas ir švelnios bausmės – derinys, keldavęs visuomenės pasipiktinimo bangą.

Piešinių autoriams, dažus purškiantiems ant svetimo turto, galbūt ir nebus iškart skiriama laisvės atėmimo bausmė, tačiau kiekvienas toks iš pažiūros atrodantis nereikšmingas atvejis artina žmogų prie griežčiausios bausmės – siuntimo į pataisos namus. Tai galima iliustruoti ir realiu pavyzdžiu iš gyvenimo – daugiau negu dešimt kartų teismo posėdžių salę, visuomenės požiūriu, tarsi nugalėtojas palikdavęs minėtas grafičių piešėjas šiais metais išgirdo kur kas griežtesnį teismo verdiktą. Nesiliaujantį pastatų tepliojimą teismas kvalifikavo kaip tęstinę nusikalstamą veiką ir nuosprendžiu vyrui skyrė realią 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Dalydamasis įžvalgomis teismo vadovas A. Daugėla patvirtino, kad polinkis daryti tokio pobūdžio nusikaltimus dažniausiai būdingas jaunesnio amžiaus žmonėms.

„Galbūt vyresni asmenys randa kitų būdų save realizuoti, atsakingai įvertina, kad darydami žalą kitiems neišvengs pasekmių. Esant dideliam poreikiui piešti, asmuo gali daryti tai ir ant nuosavo garažo ar namo sienos. Įstatymai nedraudžia savo būsto puošti grafičiais ar kitokio pobūdžio piešiniais ir šitaip išreikšti savo talentą, tačiau jie neturi pažeisti kitų asmenų teisių“, – teigia teismo pirmininkas A. Daugėla.

Vien baudos nepadės

Deja, tenka pripažinti, jog skiriamos bausmės grafičių piešėjams nėra priemonė, efektyviai stabdanti jų „pomėgį“. Todėl būtina ieškoti kitų šios problemos sprendimo būdų.

„Šiuo metu grafitininkai arba specialiai niokoja visiems gerai matomas erdves, arba vengdami būti sulaikyti renkasi nuošalias vietas. Tuomet rasti teisės pažeidėją gali būti sudėtinga. Kita vertus, vietose, kur nedideli žmonių srautai, viešoji tvarka pažeidžiama mažiau. Tad ar negalima būtų šias erdves pritaikyti grafičių piešėjams arba sukurti specialiai jiems skirtas vietas? Neabejotinai būtinas ir pačių grafičių piešėjų supratingumas saugoti visuomenės vertybes. Tai pasiekti galima užtikrinant jaunimo švietimą bei įgyvendinant įvairias prevencines priemones“, – sako teismo pirmininkas A. Daugėla.

Tikėtis, kad visi grafitininkai artimiausiu metu liausis neteisėtai piešę, vargu ar reikėtų. Tačiau galima bandyti sumažinti teplionių mastus. Čia vėl reikėtų atkreipti dėmesį į visuomenės vaidmens svarbą.

„Saviraiškos laisvė yra viena iš didžiausių kultūros vertybių. Tačiau kai ja piktnaudžiaujama, ji tampa žmonėms nepriimtina. Visuomenė savo rankose laiko didelę teisingumo galią. Jos aktyvus dalyvavimas pranešant apie pažeidėjus, nustatant tiesą gali užkirsti kelią įvairiems nusikaltimams. Todėl teisingumo svarstyklių krypčiai svarbią reikšmę turės tai, kur visuomenė nuspręs padėti kablelį posakyje „tylėti neverta pranešti“, – mintimis dalijosi teismo vadovas.

FAKTAI APIE GRAFIČIUS

Inga Mačiulienė
Inga Mačiulienė
Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė

* Grafitis – tai piešinys, tekstas, raidės, parašai („tagai“) ar įvairios terlionės, kurie dažniausiai dažais užpurškiami ant namo sienos ar kitokio statinio paviršiaus.

* Grafičių piešiniams paprastai naudojamos tokios priemonės, kaip dažų flakonėliai, gesintuvai su tam tikrais priedais, pritaikytais pūsti dažus ant objektų, savadarbiai ar gamykliniu būdu pagaminti žymekliai.

* Nustatyti grafičių autorių iš rašysenos praktiškai neįmanoma. Rašysenos ekspertai tiria tik rankraštinius įrašus, o grafitininkų piešiniai ar parašai paprastai yra neinformatyvūs ir per trumpi tam, kad specialistas galėtų atlikti šių objektų tyrimą. Be to, tyrimas būtų atliekamas paprastai iš objekto fotonuotraukos, todėl specialistas, geriausiu atveju, galėtų pateikti tik tikėtiną išvadą.
* Pas įtariamąjį radus priemones, kuriomis galbūt buvo užpiešti ar užpurkšti grafičiai ant objektų, siekiant patikrinti, ar būtent tais dažais ar žymekliais padaryti grafičiai, yra galimybė paskirti dažų tyrimą.

* Dažniausiai kaltė dėl grafičių piešimo ant objektų grindžiama liudytojų ir įtariamųjų parodymais, protokolais bei kitais duomenimis.