Iš Lietuvos Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja teisėju išrinko buvusį Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininką Egidijų Kūrį. Jis sutiko papasakoti apie savo darbo patirtį ir pateikė įžvalgų, ko verta pasimokyti Lietuvai, siekiant užtikrinti Konvencijos įtvirtintą žmogaus teisių standartą.

– Kokie esminiai skirtumai dirbant EŽTT daugiakultūrėje teisėjų aplinkoje, lyginant su nacionaliniu teismu?

– Jūsų klausime jau yra ir atsakymo užuomazga – tai daugiakultūrė aplinka. Todėl skirtumų turbūt daugiau nei panašumų. Žinoma, kai kurie skirtumai yra nulemti ne vien daugiakultūriškumo, bet ir tos aplinkybės, kad Strasbūro teismas, kaip kartais juokaujama, yra „didžiausias teisinis fabrikas pasaulyje“. Kreipimųsi srautas tikriausiai nepalyginamas su tuo, kurį gauna kuris nors Lietuvos teismas, o ką jau kalbėti apie Konstitucinį Teismą.

– Ar skirtingų valstybių teisėjai, priklausomai nuo jų nacionalinės patirties, politinių realijų ir teisinio išsilavinimo, yra linkę suprasti Konvenciją skirtingai?

– Daug daroma, kad būtų užtikrintas EŽTT jurisprudencijos tęstinumas, stengiamasi, kad nebūtų nukrypstama nuo EŽTT pozicijos ankstesnėse bylose, todėl rengiamų sprendimų suderinamumas su ta pozicija yra kruopščiai tikrinamas. Taigi kad ir kokios būtų individualių teisėjų nuostatos, nulemtos jų nacionalinės priklausomybės, jos beveik niekada nenulemia EŽTT sprendimų ir Konvencijos aiškinimo. Tačiau skaitant atskirąsias teisėjų nuomones galima suprasti, kad kai kurie teisėjai tam tikras Konvencijos nuostatas būtų linkę aiškinti kiek kitaip nei dauguma. Tai galima pamatyti, pavyzdžiui, bylose, kuriose keliami su religija arba žmogaus gyvybe susiję klausimai.

– Ar peticijos iš Lietuvos ir bylos prieš ją EŽTT turi kokių nors išskirtinių bruožų, lyginant su bylomis prieš kitas valstybes?

– Visos valstybės skirtingos ir jų visų bylų spektras skiriasi. Būna unikalių bylų, būna tipiškų. Lietuvos atveju daug prašymų ateina dėl kalinimo sąlygų. Per daug, kad valstybė galėtų sėdėti rankas sudėjusi. Bet tai ne vien Lietuvos problema. Iš bylų prieš Lietuvą, neminėdamas konkrečiai, išskirčiau tokias, kuriose matyti, jog valstybės institucijos tiesiog nieko nedarė, spręsdamos pareiškėjo problemą, kartais metų metais nevykdė teismo sprendimo. Kai už neveikimą, vilkinimą, atsainumą neatsako abejingi pareigūnai, deja, atsako visa valstybė.

– Kokias matote opiausias Lietuvos teisės sistemos sritis, kurių teisinis reguliavimas, jo spragos ar įgyvendinimas ateityje gali reikšti valstybės pralaimėtas bylas EŽTT?

– Na, čia turiu susilaikyti ir neatsakyti, kad nepareikščiau išankstinės nuomonės. Matau laukiančių nagrinėjimo peticijų, kurių pateikėjai, tikėtina, laimės prieš Lietuvą, bet jų negaliu komentuoti.

– Lietuvoje sąmyšį sukėlė Vilniaus apygardos teismo sprendimas vadinamojoje OMON byloje. Sprendimą viešai kritikavo ne tik, kaip įprasta, politikai, bet ir teisėjai. Kokią reikšmę politikų ir teisėjų, pasakančių, kaip turėjo būti išspręsta tam tikra byla, komentarai turėtų tokias bylas nagrinėjant EŽTT?

– Šios konkrečios situacijos nekomentuosiu dėl priežasties, kurią minėjau aptakiai atsakydamas į ankstesnį klausimą. Galiu tik patvirtinti, kad EŽTT jurisprudencija rodo, jog žodžiai gali sukelti padarinius, taip pat ir valstybei nepalankias teisines pasekmes. Žinoma, situacija situacijai nelygi. Viena, kai teismų sprendimus politikai komentuoja taip, kad kyla abejonių, ar nebus bandoma keršyti teisėjams, kita, kai jie tik sako, kad sprendimą bus sunku įgyvendinti dėl, tarkime, nepalankios finansinės situacijos, dar kita, kai jie sako, kad tikėjosi kitokio sprendimo, o šito, na, nesupranta, ir tiek. Taip pat viena yra tada, kai teisėjo sprendimą kritikuoja kolega teisėjas, neturintis įgaliojimų peržiūrėti tą sprendimą, o kita, kai tą daro aukštesnio teismo teisėjas.

– Lietuvos teismų sistemoje laikomasi vadinamojo vieningo teismo sprendimo modelio: mes nematome, kaip priimant sprendimą balsavo konkretus teisėjas ir kokia balsų persvara priimtas sprendimas. EŽTT sprendimuose nurodoma, kaip pasiskirsto teisėjų balsai. Bendrosios teisės sistemoje matyti, kaip balsavo vienas ar kitas teisėjas. Kokie, Jūsų nuomone, yra konkretaus teisėjo balso nurodymo priimant sprendimą privalumai ir trūkumai? Kokią poziciją palaikote Jūs?

– Galiu papildyti: Liuksemburgo teisme, kitaip nei Strasbūro, laikomasi „vieningo sprendimo“ modelio. Abu modeliai turi ir privalumų, ir trūkumų. „Vieningas sprendimas“ sukuria įspūdį, kad visi teisėjai buvo vienos nuomonės. Tai stiprina sprendimo autoritetą, bet tas autoritetas gali būti ir netikras, jei iš tikrųjų sprendimas priimtas nedidele balsų persvara. Be to, nesutinkantis teisėjas priverstas būti vienodai moraliai atsakingas ir už tokį sprendimą, kuriam jis galbūt labiausiai priešinosi. Kita vertus, atskleidus, kas buvo už, o kas prieš, sudaromos prielaidos „negeros valios“ žmonėms skirstyti teisėjus į gerus ir blogus, o pastaruosius – demonizuoti. Nesenoje EŽTT Didžiosios kolegijos byloje, kurioje sprendimas buvo priimtas dvylika balsų prieš penkis, buvau su dauguma. Šalyje, prieš kurią buvo ta byla, yra interneto portalų, skelbiančių „blogų“ teisėjų elektroninio pašto adresus ir raginančių tuos, kurie nepatenkinti sprendimu, rašyti „blogiesiems“ laiškus. Tai ir daroma, kartais nerenkant žodžių.

Ir EŽTT ne visada atskleidžiama, koks buvo balsų santykis. Tai daroma sprendimuose dėl bylos esmės, bet ne dėl peticijos priimtinumo: dėl priimtinumo tik nurodoma, ar sprendimas priimtas vienbalsiai, ar balsų dauguma. Bet jei „balsų dauguma“, vadinasi, kiekvienas tos sudėties teisėjas gali būti ir iš daugumos, ir iš mažumos, tik pašalietis to nesužinos. Manau, kad tai nenuoseklu.

– Teisėjo atskiroji nuomonė EŽTT yra gana dažnas dalykas. Kiek žinoma, anksčiau atsargiai žiūrėjote į atskirosios nuomonės institutą, tačiau dirbdamas EŽTT jau esate pasinaudojęs teise ją pareikšti. Ar darbas šiame teisme turėjo įtakos Jūsų požiūriui į šį teisės institutą?

– Niekada į šį institutą nežvelgiau nepalankiai. Priešingai, dar 2003 m. Švedijoje esu išspausdinęs straipsnį, kuriame neigiamai vertinau tai, jog Lietuvos Konstituciniame Teisme (buvo) neleidžiama pareikšti atskirosios nuomonės. Bet atskiroji nuomonė nėra vertybė savaime – jos galimybė turėtų paskatinti daugumą atsižvelgti į mažumos argumentus. Ir tik jei dauguma užima poziciją, esą, tegu nesutinkantys teisėjai reiškia atskirąsias nuomones, o mums balsų pakanka, ką gi, tokiu atveju nieko nelieka, kaip tokią nuomonę pareikšti.

Esu pareiškęs atskirąją nuomonę keliolikoje bylų, dažniau kartu su kitais teisėjais. Kartais nesutikdavau su sprendimu iš esmės, kartais – tik su tam tikrais argumentais. Vieną kartą esu padaręs pareiškimą: teisėjas gali pareikšti, jog nesutinka su sprendimu, plačiau nedėstydamas motyvų. Ir artimiausiu metu turėsiu pareikšti principinį nesutikimą dviejose bylose, kur sprendimai jau priimti, tik dar nepaskelbti. Kaip tik šiomis dienomis ir apmąstau, ką rašyti.

Tačiau Jūs teisus: mano požiūris atsargus, bet ne apskritai į atskirosios nuomonės institutą, o į tai, kaip juo realiai naudojamasi. Pavyzdžiui, mūsų Konstituciniame Teisme buvo pareikšta ir tokių atskirųjų nuomonių, kurių geriau joks teisėjas niekada niekur nereikštų, nes jos kompromituoja visą konstitucinę justiciją. Apie tai esu paskelbęs kelis straipsnius Lietuvos mokslo leidiniuose. Negalima nepaminėti ir to, kad mūsų Konstituciniame Teisme atskirąją nuomonę galima pareikšti tik po to, kai nutarimas priimtas ir paskelbtas, taigi kai jį jau komentuoja žiniasklaida, teisinė bendruomenė ir visa visuomenė. Ką galvojo Seimo nariai, balsavę už tokį modelį, man sunku pasakyti.

– Kaip vertinate lyginamojo metodo taikymą priimant teismų sprendimus, kai teismas savo argumentavimui sustiprinti lyginamuoju aspektu panaudoja kitų valstybių teismų sprendimus?

Vertinu palankiai. Priedermė ar bent galimybė remtis užsienio teise įtvirtinta net kai kurių valstybių konstitucijose (pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respublikos). Juo labiau tai svarbu tarptautiniams teismams. EŽTT jurisprudencijoje lyginamasis metodas plačiai naudojamas. Tai dažnai atsispindi priimant Didžiosios kolegijos sprendimus, kai pateikiama nemažai lyginamosios medžiagos. EŽTT net taikoma tokia kategorija kaip „europinis konsensusas“ (European consensus): sudėtingoje, ypač politiškai ar socialiai jautrioje byloje sprendimo kryptį lengviau pasirinkti, kai yra toks konsensusas, negu tada, kai valstybių narių požiūriai iš esmės skiriasi. Tiesa, dėl to, kas tas konsensusas ir kokio sutarimo laipsnio reikia, kad būtų galima konstatuoti esant konsensusą, irgi nėra vienos nuomonės. Kadenciją baigęs EŽTT pirmininkas Luzius Wildhaberis neseną savo straipsnį pavadino No consensus on consensus – „Nėra konsensuso dėl konsensuso“. Taiklu.