Ar visuomenė supranta, ką rašo ir sako teisininkai? Kaip jie kalba? Klaidžiais teisinės kalbos vingiais leidžiamės su Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Irma Randakevičiene ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanu Antanu Smetona.

Specialistas – ne specialistui: reikia aiškinti net ir aiškius dalykus

Privalo teisininkai kalbėti aiškiau ar ne – jau seniai tarp teisininkų ir visuomenėje vykstanti diskusija. Teisėja I. Randakevičienė mano, kad teisininkai turi kalbėti suprantamai.

„Visuomet stengiuosi detaliai viską paaiškinti laiku. Dabar vis daugiau jaunų naujovėms imlių teisėjų: kiek žinau, dauguma komentuoja nuosprendžius, yra dėmesingi proceso dalyviams“, – sako ji. Teisėja teigia visuomet paklausianti posėdžio dalyvių, ar jie viską supratę, kas buvo pasakyta, nes veikiant jauduliui ir susiduriant su negirdėtais terminais gali kilti neaiškumų. „Žmogus visada gauna sprendimo nuorašą, gali pasiskaityti, bet jam svarbu tai, kad teisėjas pasako“, – kalba teisėja ir apie poreikį išgirsti sprendimą iš pirmų lūpų.

Teismo sprendimai turi būti aiškinami ne tik teismo salėje, bet ir už jos ribų. „Baudžiamojoje teisėje esama viešojo intereso: visi turi teisę žinoti apie vieną ar kitą nuosprendį“, – primena I. Randakevičienė.

A. Smetona, per televiziją išgirdęs teisėjo komentarą apie bylas, kuriose dėl neblaivių vairuotojų kaltės žuvo žmonės, bet buvo priimti skirtingi nuosprendžiai, sako puikiai supratęs svarbiausius teisėjų sprendimų motyvus ir sužinojęs naują sąvoką – bausmės tikslas.

„Tai, kad ne teisininkas supranta teisininką, yra pagirtina. Specialistai turi mokėti atskleisti savo išmanomą sritį tam, kuris jos neišmano. Tai vadinama specialisto kalbėjimu ne specialistui“, – teigia dekanas.

Antanas Smetona
Anot A. Smetonos, mūsų visuomenė yra menkai teisiškai raštinga. Dėl šios priežasties teisine kalba pateikta informacija (pvz., ištraukos iš teismų sprendimų, prokurorų ieškinių ir kitų dokumentų) dažnai kelia aistras ir reikalauja papildomo komentaro: reaguodami į tai, teisėjai savo sprendimus bando aiškinti visuomenei.

Natūralu, kad teisėjas, kalbėdamas apie savo sprendimus, vartoja savo specialybės leksiką, kalba jam įprastu specifiniu stiliumi, todėl klausytojai ne visada supranta teisėjams savaime suprantamus dalykus. Net ir tokie reiškiniai, kaip senatis, nekaltumo prezumpcija, bausmės tikslas ir t. t., turi būti paaiškinti žmonių kalba. Dekanas taip pat mini žargoną – kalbą, būdingą, suprantamą ir netgi būtiną tik vienos srities specialistams.

Pašnekovas priduria, kad tik specialistai turėtų vartoti žargoną, o į viešąją erdvę jis patektų išverstas į lietuvių kalbą.

Kalbą tenka aiškinti ir patiems teisininkams

Kartais teisinė kalba turi būti paaiškinta ne tik visuomenei, bet ir patiems teisininkams.

„Lietuvių kalba iš tiesų kartais pridaro problemų“, – teigia teisėja I. Randakevičienė.

Ji prisimena teismų praktikoje buvusį atvejį, kai teisėjai skirtingai interpretuodavo įstatymą, kurio trys sąlygos buvo sujungtos jungtuku „ir“. Vieni teisėjai teigė, kad ne visos sąlygos yra būtinos, kiti – kad visos. Tuomet Lietuvos Aukščiausiajam Teismui teko įstatymą aiškinti ir nustatyti panašių atvejų suvokimo principus.

A. Smetona teigia, kad neretai teisėjai ir kiti teisininkai patenka į lingvistines pinkles, t. y. kyla sunkumų interpretuojant ne tik įstatymus, bet ir bylų medžiagą.

„Pavyzdžiui, skyrybų sutartyje parašyta: „...atitenka didelė turto dalis tam, pas ką lieka vaikai.“ O jeigu lieka vienas vaikas? Ši sąlyga galioja ar ne?“ – argumentuoja dekanas.
Kai tyrimo centre atsiduria kalbiniai dalykai (įžeidinėjimo ir pan. atvejai), teisininkams tenka kreiptis pagalbos į lingvistus.

Pavyzdžiui, A. Smetonai yra tekę atlikti ekspertizę ir nuspręsti, ar internete aptiktuose straipsnio komentaruose yra kurstomas smurtas ir susidorojimas su tam tikromis socialinėmis grupėmis.

Kaip kalba ir rašo teisėjai?

Paklausus, ar kalbėdami viešai teisėjai privalo paisyti kalbos normų, I. Randakevičienė atsako, kad visi piliečiai turi kalbėti taisyklingai. Taip pat ji teigia: „Patį teisėjų kalbėjimą vertinu teigiamai. Juk gyvename tarp žmonių, esame visuomenės dalis, ne už jos ribų.“

A. Smetona pripažįsta, kad visi viešieji kalbėtojai daro klaidų. Teisininkai – ne išimtis, jie taip pat klysta. Galima pastebėti, kad komentuodami sprendimus viešojoje erdvėje teisininkai dažnai klaidingai kirčiuoja (pavyzdžiui, taria tyrimas, o ne tyrimas), renkasi netinkamus terminus (pavyzdžiui, sako poįstatyminis aktas, o ne įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas), netinkamas konstrukcijas (pavyzdžiui, konstrukciją jeigu kalbėti derėtų keisti į jeigu kalbėtume) ir t. t.

Filologijos fakulteto dekanas sako, kad „bet kuris viešas kalbėtojas, ypač einantis valstybės tarnybą, privalo kalbėti taisyklingai. Tai yra Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimas“. Vis dėlto jis pabrėžia, kad minimas įstatymas taikomas ne kiekvienam iš mūsų. Pavyzdžiui, televizijos žurnalisto pakalbintas santechnikas Petras neprivalo prabilti pavyzdine kalba. O teisininkas – kaip ir mokytojas, aktorius, žurnalistas ir t. t. – kaip viešasis žmogus privalo kalbėti taisyklinga valstybine kalba, nes to reikalauja įstatymas.

„Kalbos kultūra – prestižo suvokimo klausimas. Jei suvokia prestižą, kalbės taisyklingai, stengsis. Jei ne – mokyk nemokęs“, – teigia Filologijos fakulteto dekanas.

A. Smetona mano, kad viešoji sakytinė teisėjų kalba nėra tokia svarbi, kaip gebėjimas suprasti advokatų, liudininkų ar kaltinamųjų kalbas bei rašytinė jų kalba.

„Teisėjo darbas yra ne kalbėti, o klausyti. Teisėjas kalba raštu, nes jis savo sprendimus užrašo, nuosprendis skelbiamas raštu – tai svarbiausia. Toliau yra tik komentarai“, – aiškina dekanas.

Pavarčius teisėjų rašytus nuosprendžius galima rasti įvairių klaidų ir netikslumų, dėl kurių šie dokumentai gali būti interpretuojami neteisingai.

Teisėja I. Randakevičienė sako, kad bet kokiame dokumente pastebėjus klaidą galima kreiptis į ją padariusį žmogų ir prašyti pataisyti, paaiškinti nutarties esmę.

Teisėja pastebi, kad būtų gerai kiekvieną oficialų teismo dokumentą suderinti su kalbininku, tačiau tai ne visada įmanoma, nes dėl teismų sistemai skiriamos finansavimo apimties tik dalyje teismų dirba lingvistai. Vien Vilniaus miesto apylinkės teisme dirba daugiau kaip šimtas teisėjų, kurie per dieną nagrinėja tikrai ne po vieną bylą. „Didelis darbo krūvis teismuose lemia didesnį klaidų skaičių. Nuo klaidų niekas nėra apsaugotas“, – sako I. Randakevičienė.

Suprasti, nebūtina taisyti

Vis daugiau teisėjų ir kitų teisininkų supranta, kaip svarbu aiškinti visuomenei terminus ar žargono dalykus ir taip šviesti visuomenę teisės klausimais. Taip pat jau imama kalbėti apie teisėjų lingvistinę kompetenciją – pasirengimą suprasti subtilius kalbos vingius. Jei įstatymų ir kitų oficialių dokumentų kalba bus vienareikšmė ir aiški, o visuomenė supras, ką kalba teisininkas, teisingumą vykdyti bus kur kas lengviau.

Nors visi žino, kad kalbėti ir rašyti reikia taisyklingai, ne visi taip elgiasi. Procesas (turi būti procesas, proceso, procesui ir t. t.), medžiaga (turi būti medžiaga, medžiagos, medžiagai ir t. t.), kad pasakyti (turi būti keičiama į kad pasakytume, kad būtų pasakyta ar pan.) ir kiti netaisyklingos kalbos požymiai veši viešojoje teisininkų kalboje.

Ar taisyklinga kalba parašytas dokumentas, ar laikomasi bendrinės lietuvių kalbos normų jį komentuojant viešojoje erdvėje – šiuos klausimus sau turėtų užduoti kiekvienas savo profesiją gerbiantis teisininkas.

Čia svarbu ne KAIP, o KAS sakoma. O kodėl į teismo salę eidamas prokuroras, advokatas ar teisėjas rengiasi ne laisvalaikio drabužiais? Juk tai, KAIP apsirengęs jis kalbėtų teismo posėdžių salėje, nepakeistų to, KAS sakoma...

Komentaras

Aušra Laurinavičienė
Šiaulių apygardos administracinio teismo vyriausioji specialistė lituanistė

Dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių Lietuvoje iki šiol nėra ryškaus vientiso socialinio sluoksnio, kurio kalba būtų prestižinė. Tad visuomenė labiau orientuojasi ne į kokio socialinio sluoksnio, o į atskirų bendrinės kalbos vartojimo sričių kalbą. Viena tokių sričių galėtume laikyti teisininkų kalbą.

„Neretai klaidų teisininkų raštuose randasi todėl, kad jos tarsi grandine perduodamos iš vienos institucijos kitai. Teisės dokumentai, ypač teismų priimti sprendimai, žmonėms sukelia tam tikrų padarinių, dažnai net keičia gyvenimą, tad į juos ir jų raiškos būdą, t. y. kalbą, visuomenė žiūri itin atidžiai. Todėl teisės kalboje neturi būti neaiškumų, netikslumų, nenorminių formų. Būsimieji teisininkai turėtų būti išmokyti atpažinti būdingiausias šios kalbos vartojimo srities klaidas ir jų nekartoti“, – viename žurnalo „Gimtoji kalba“ straipsnyje rašė A. Laurinavičienė.