Teisėja paaiškino, kodėl teismai tokie dosnūs H. Daktarui ir kitiems kaliniams

Pastaruosius metus Vilniaus apygardos administracinį teismą užplūdusi nuteistųjų skundų lavina kasdien vis didėja. Kaliniai skunduose prašo teismo priteisti jiems atlyginti neturtinę žalą dėl blogų kalinimo sąlygų.

Kuo konkrečiai skundžiasi nuteistieji, kodėl daugėja jų skundų ir kodėl jie vis dažniau laimi ginčus su valstybe ir įkalinimo įstaigomis, klausiame Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės Inos Kirkutienės.

– Kiek šiuo metu teisme yra nuteistųjų skundų ir kurių šalies įkalinimo įstaigų „gyventojai“ dažniausiai ieško teisybės teisme?

– Iš 8 800 teisme nagrinėjamų bylų – daugiau kaip tūkstantis yra nuteistųjų bylos. Mums jie skundžiasi beveik iš visų Lietuvos įkalinimo įstaigų. Vien šiemet esame gavę 538 skundus, iš kurių 368 teismas jau išnagrinėjo.

– Visuomenė labai audringai reaguoja į teismų sprendimus, kurie nesutampa su jos įsivaizduojama teisingo teismo samprata. Neseniai Jūsų vadovaujamame teisme bylą prieš Lietuvos valstybę, kuriai atstovauja Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, iš dalies laimėjo Henrikas Daktaras. Vilniaus apygardos administracinis teismas priteisė jam 1 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Interneto svetainės plyšote plyšojo tūžmingais komentatorių atsiliepimais, kuriuose buvo siunčiami prakeiksmai ne tik Henytei, bet ir teisėjams, taip „neatsakingai priteisinėjantiems valstybės pinigus“. Tad kodėl teisėjai tokie gailestingi nusikaltėliams?

– Ši byla nėra išskirtinė, ji viena iš daugiau kaip 1 000 bylų ir ją nagrinėdamas teismas vadovavosi galiojančiais įstatymais ir atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus. Vadovautis emocijomis teisėjas negali. Jam visai nesvarbu, kas pareiškėjas – politikas, verslininkas ar nuteistasis, nesvarbios ir visuomenės simpatijos ar antipatijos – prie jų teismo sprendimai nederinami.

H. Daktaras skundėsi teismui kameros dydžiu, vėdinimu, apšvietimu, sanitarinėmis sąlygomis, pasivaikščiojimų trukme. Taip pat skundėsi tuo, kad šešerius metus neturėjo ilgalaikių pasimatymų su žmona, negalėjo su ja susirašinėti elektroniniu paštu, kalėjimo parduotuvėje nusipirkti ledų, torto. Jo skundas iš dalies patenkintas, nes teismas nustatė, kad išties 418 parų jam teko gyventi kameroje, kurioje nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kvadratinių metrų gyvenamasis plotas, tinkamas dirbtinis apšvietimas, o nuo 2009 m. spalio 10 dienos jis nė karto neturėjo ilgalaikių pasimatymų su žmona, nors to prašė.

Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu byloje Varnas prieš Lietuvą, kuriame nedviprasmiškai konstatuota: tokios kalinimo sąlygos prilygsta kankinimui. Beveik 6 metus neužtikrinus Daktarui ilgalaikių pasimatymų su žmona buvo pažeistas Europos žmogaus teisių konvencijos 8-asis straipsnis.

– Dalį skundų atmetate. Kodėl?

– Kadangi juose būna surašyti iš piršto laužti faktai, kuriuos patikrinus, paaiškėja, kad tai netiesa. Dažnai prašoma atlyginti žalą dėl labai trumpo laikotarpio, dėl kurio tikrai negalėjo kilti neturtinė žala. Tačiau beveik visus skundus, net ir labai painiai bei neįskaitomai surašytus ranka, priimame nagrinėti ir labai kruopščiai analizuojame visas aplinkybes ir įrodymus.

– Esate ir pati išnagrinėjusi nemažai tokių bylų. Kuo dažniausiai skundžiasi nuteistieji, kreipdamiesi dėl žalos atlyginimo?

– Dažniausiai skundžiasi Viešojo saugumo tarnybos veiksmais bei gyvenimo sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Dauguma skundų – tarsi rašyti ta pačia ranka, grindžiami tokiais pačiais argumentais, reikalavimais ir kartais nustebina neribota fantazija. Skundžiamasi ne tik dėl gyvenamojo ploto kamerose, bet ir dėl jose šmirinėjančių žiurkių, tarakonų, neatskirtos nuo gyvenamosios sanitarinės zonos, pelėsių patalpoje, vėdinimo, apšvietimo, prasto maitinimo, dėl galimybės tik kartą per savaitę nusiprausti duše, dėl nerūkančiųjų buvimo vienoje patalpoje su rūkančiais asmenimis. Natūralu, nė vienas teisėjas negali suskaičiuoti, kiek per dieną kameroje prabėgo žiurkių ar tarakonų, todėl bandydamas nustatyti tiesą analizuoja daugybę byloje esančių dokumentų, iš kurių susidaro objektyvų vaizdą.

– Kuo vadovaujasi teismas priimdamas sprendimus? Kaip apskaičiuoja patirtą neturtinę žalą?

– Bendro vardiklio čia nėra – kiekvienas teisėjas savarankiškai nagrinėja bylą ir priima sprendimą vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo, protingumo principais ir, kaip jau minėjau, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus. Kiekviena byla yra unikali ir nėra nustatytų sumų, kurias teismas priteisia. Tenka susidurti ir su tokiais atvejais, kai prisidengiant įvairiais kaltinimais įkalinimo įstaigai bandoma reketuoti valstybę. Jau iš skundo matosi, kad kalinio artimieji siekia gauti iš to turtinės naudos – nurodo savo bankų sąskaitas, į kurias turėtų būti pervesta teismo priteista neturtinė žala. Nustatant žalos dydį atsižvelgiama į pažeidimo trukmę, pobūdį, bendrą pragyvenimo lygį Lietuvoje, pasekmes, kurias pareiškėjui sukėlė pažeidimas. Noriu pabrėžti, kad teismas nevykdo sprendimų, tai daro kita institucija. Priteistą iš valstybės neturtinę žalą išmoka Teisingumo ministerija, didžioji jų dalis nukreipiama civiliniams ieškiniams, pareikštiems baudžiamosiose bylose, tenkinti, nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

– Kokio dydžio moralinę žalą dažniausiai prašoma priteisti? Kiek pagrįsti jų reikalavimai?

– Nuo keliasdešimt milijonų iki kelių tūkstančių eurų. Dažnai tie reikalavimai nepagrįsti įrodymais – tiesiog skundžiamasi sutrikusia fizine ir psichine sveikata. Priteisiamos sumos – nuo 30 iki dviejų tūkstančių eurų.

– Iki 2012-ųjų per ketverius metus teisme buvo išnagrinėtos 182 nuteistųjų bylos ir tik 34-iose bylose skundai dėl žalos atlyginimo buvo iš dalies patenkinti, tačiau jau 2012-aisiais buvo išnagrinėtos net 197 bylos, o 81-oje pareiškėjai sulaukė palankaus teismo sprendimo. Kodėl pastaruosius trejus metus dvigubai ir net trigubai padaugėjo nuteistųjų skundų?

– Manau, pagrindinė priežastis ta, kad 2011-aisiais teisme buvo pradėti iš dalies tenkinti skundai ir nuteistiesiems buvo priteisiama atlyginti įvairaus dydžio neturtinė žala. Tas faktas, matyt, „įkvėpė“ ir kitus kreiptis į teismą to paties. Noriu patikslinti, kad daugiausia skundų gaunama iš asmenų, patyrusių neturtinę žalą kardomojo kalinimo-suėmimo laikotarpiu, tai yra vykstant nusikaltimų tyrimui, nagrinėjant jų bylas teismuose. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijai yra sunku numatyti, kiek suimtųjų vienu ar kitu metu bus tardymo izoliatoriuje, kiek laiko truks nusikaltimo tyrimas, o vietų skaičius ten ribotas, apie 900. O jei vienu metu tenka apgyvendinti per tūkstantį? Todėl susidaro dviprasmiška situacija, kai asmeniui, įtariamam padarius nusikaltimą, taikomas suėmimas, o valstybė už suėmimo laikotarpį išmoka kompensaciją. Šiuo atveju, matyt, reikia svarstyti, ar visais atvejais būtina taikyti suėmimą, ar suėmimo trukmė nėra per ilga.

Ar žinote, kad:

* Nuteistųjų skundų dėl neturtinės žalos atlyginimo skaičius Vilniaus apygardos administraciniame teisme nuolat auga.

* Iki 2015 m. balandžio Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo 1 051 nuteistojo administracinė byla dėl žalos atlyginimo. Vien šiemet gauti 538 tokie skundai (368 išnagrinėti). Tai 12-a kartų daugiau nei per visus 2008-uosius.

* 2014 m. Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo 629 nuteistųjų ir įkalinimo įstaigų ginčus dėl žalos atlyginimo. 269 administracinėse bylose iš dalies patenkinti nuteistųjų prašymai atlyginti neturtinę žalą.

Daugiau apie Lietuvos teismus skaitykite www.teismai.lt