Teisėjai taip pat yra tie žmonės, kurie, galima sakyti, daliai visuomenės padeda spręsti problemas – atgauti skolas, nutraukti santuoką, pasidalyti turtą ar apskritai įvykdyti teisingumą. Apie tai, ar teisėjai sulaukia padėkos už savo darbą ir ar jos nusipelno šiandien kalbamės su Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku Laimantu Misiūnu.

– Atstatyti teisingumą – nelengvas, didelio kruopštumo, atidumo ir žinių reikalaujantis teisėjo darbas. Neretai ieškant teisingiausio sprendimo, teisėjo neapleidžia mintys apie bylą net ir pasibaigus oficialioms darbo valandoms. Ar teisėjas, galiausiai suradęs tinkamiausią sprendimą, sulaukia padėkos iš bylininko?

– Mano manymu, teisėjas ir neturėtų laukti padėkų iš dalyvaujančių bylose asmenų už tinkamai išnagrinėtą bylą, nes tai yra tiesiogine teisėjo pareiga, jo darbas. Atkreipčiau dėmesį, kad teismas yra labai specifinė institucija, kuriai Konstitucija suteikė išskirtinę teisę – vykdyti teisingumą, o teismuose nagrinėjamose bylose dalyvauja priešingų interesų turintys žmonės, pvz. nukentėjusysis ir teisiamasis, pinigus paskolinęs ieškovas ir pinigų negrąžinantis atsakovas arba negalintys geruoju pasidalyti turto besiskiriantys sutuoktiniai, todėl teismų priimti sprendimai labai retais atvejais patenkina visus dalyvaujančius byloje asmenis. Visa tai žinodamas aš, kaip teisėjas, nesitikiu ir nemanau, kad kažkuris iš byloje dalyvavusių asmenų man turėtų tarti padėkos žodžius.

– Ne visi proceso dalyviai lieka patenkinti bylos baigtimi. Matematiškai skaičiuojant, patenkintų būna lygiai tiek pat, kiek ir nepatenkintų. Ar teisėjams po posėdžio tenka išklausyti ir priekaištų?

– Paskutinio laikotarpio tendencija, kad civilinėse bylose išklausyti teismo sprendimo ar nutarties ateina labai mažas skaičius bylose dalyvaujančių asmenų. Jie negaišta tam laiko, o paprastai paskambina į teismo raštinę ar teismo posėdžio sekretorei ir sužino bylos rezultatus, todėl teisėjai turi mažiau galimybių išklausyti padėkos žodžius ar priekaištus. Per mano gana ilgą 23 metų teisėjo darbo stažą yra tekę tik keletą kartų girdėti nepatenkintų bylininkų piktas replikas, bet dėl to niekada nepykau.

Teisėjai supranta, kad žmonės, bylinėdamiesi teismuose, turi tam tikrus tikslus, lūkesčius dėl bylos baigties, todėl pastariesiems neišsipildžius ar nepilnai išsipildžius, žmogus išreiškia savo nepritarimą teismo sprendimui. Jeigu teismo sprendimas palankus, tai natūralu, kad jį išgirdęs asmuo džiaugiasi, dėkoja teismui, tvirtindamas, kad „vis tik teisybė yra“, o tam, kurio atžvilgiu sprendimas nepalankus, dažniausia nusimena, lieka nepatenkintas, todėl sako priešingai, kad „teisybės nėra“.

– Ne paslaptis, kad bylą pralaimėję asmenys nesibodi rašyti skundų dėl jiems neįtikusio teisėjo elgesio ar, bylininkų manymu, šališkai priimto nepalankaus sprendimo. Ištyrus tokius atvejus dažniausiai paaiškėja, kad skundai yra nepagrįsti. Iš kur tas įsitikinimas, kad teismas turi būti lyg pageidavimų koncertas, tenkinantis piliečių norus?

– Kaip jau buvau minėjęs, žmonės, kurie dalyvauja bylų nagrinėjimuose, turi vienokius ar kitokius interesus bylos baigtimi, jie tikisi, kad teismo sprendimas jiems bus palankus. O kuomet galutinis teismo sprendimas būna nepalankus, dalis bylose dalyvavusių asmenų nenori sutikti su sprendimo motyvais, teismų padarytomis išvadomis, manydami, kad bylą nagrinėjęs teisėjas netinkamai atliko savo pareigas, buvo šališkas, nemandagus ir t. t.

Paskutiniu laikotarpiu skundų dėl teisėjų netinkamai atliekamų pareigų tendencija ženkliai sumažėjusi. Tai tvirtina ir Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas Algis Norkūnas, tai galėčiau patvirtinti savo asmenine patirtimi per paskutinius metus, kadangi man, kaip apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkui, pavesta nagrinėti skundus dėl apylinkių teisėjų veiksmų civilinėse bylose, nesusijusių su teisingumo vykdymo, t. y. dėl teisėjų elgesio bylos nagrinėjimo metu.

Norėčiau akcentuoti, kad teisėjams ne veltui keliami labai dideli elgesio reikalavimai, taip pat ir teismo posėdžių metu būti kantriems, nerodyti nepasitenkinimo, nesuirzti, sugebėti atidžiai išklausyti dalyvaujančius byloje asmenis, jų nemoralizuoti ir taip toliau, todėl jeigu teismo posėdyje teisėjas nors ir labai trumpai nesilaiko mano paminėtų reikalavimų, nieko keisto, kad kažkuris iš dalyvaujančių byloje asmenų tai vertina kaip netinkama teisėjo pareigų atlikimą, tam tikrą šališkumą ir todėl skundžiasi.

– Ar teisėjams darbe dažnai tenka susidurti su nepagarba? O gal kaip tik teisme daugiau kultūringų bylininkų?

– Neturiu duomenų apie dalyvaujančių asmenų netinkamą elgesį nagrinėjant baudžiamąsias bylas, tačiau nagrinėjant civilines bylas aš asmeniškai nesu susidūręs su aiškia nepagarba teismui. Galbūt tai lemia bylų specifika apygardos teisme, nes apylinkių teismuose bylos nagrinėjamos daugiausia žodinio proceso tvarka, todėl ten konfliktinių situacijų galimybė didesnė.

Manyčiau, kad pastaruoju metu aptariama situacija keičiasi į gerąją pusę. Pastebėjau, kad tuomet, kai bylose dalyvauja advokatai, kaip taisyklė nesusipratimų, nesusikalbėjimų, o kartu ir konfliktinių situacijų tarp teisėjo ir dalyvaujančių byloje asmenų ženkliai sumažėja arba iš viso nebūna. Manyčiau, kad dalyvaujant advokatui, bylininkas jaučiasi saugesnis, labiau apsaugotas, o kartu ir mažiau konfliktiškas. Nedalyvaujant advokatui bijomasi, kad teisėjas padarys kažką ne taip, neteisingai, blogai, todėl ir kyla probleminių situacijų.

– Pastaruoju metu atliekamos įvairios apklausos, kurių tikslas – įvertinti teismų darbą. Šių apklausų rezultatai rodo, kad žymiai geriau teisėjų darbą vertina tie asmenys, kurie tiesiogiai dalyvavo nagrinėjant jų ginčą teisme, nei tie, kuriems teisme apskritai lankytis neteko. Kaip manote, kuo būtų galima paaiškinti tokį nuomonių išsiskyrimą?

– Asmuo, tiesiogiai dalyvavęs teisme ar kaip bylos šalis, liudytojas, pagaliau žiūrovas, savo akimis įsitikina, kad teismas tikrai nėra pragaras, o teisėjai lygiai tokie patys žmonės, kuriems pavesta vykdyti teisingumą, todėl šių žmonių įspūdis iš teismo dažniausiai būna teigiamas, nežiūrint net ir tos aplinkybės, kad teismo sprendimas tam žmogui kartais gali būti ir nepalankus. Jūsų minimi asmenys, kurie turi neigiamą nuomonę apie teismus, teisėjus, tačiau patys asmeniškai nėra buvę teisme, neigiamą nuomonę dažniausiai susiformuoja iš žiniasklaidos, nes žiniasklaidoje, kaip taisyklė, aprašomi dažniausiai blogi teismų veiklos faktai, padaromos neigiamos išvados.

Negalima tvirtinti, kad aprašyti neigiami faktai apie teismus yra neteisingi, dažnai jie yra teisingi, tačiau žiniasklaidai akcentuojant vien neigiamą teismų veiklos pobūdį, natūralu, kad visuomenės dalis, asmeniškai neturėjusi jokio kontakto su teismu, ir susidaro neigiamą teismo įvaizdį.

Paskutiniu metu teismai aktyviau prisistato visuomenei, pateikdami savo veiklos ataskaitas, organizuodami moksleiviams ekskursijas teismuose, kuriuose paaiškinama teismų darbo specifika, teisėjai dalyvauja televizijos ir radijo laidose, pasisako spaudos leidiniuose. Manyčiau, kad artimiausiu metu teismų įvaizdis visuomenėje turėtų pagerėti.

Daugiau naujienų apie Lietuvos teismus, skaitykite www.teismai.lt