Tai konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), išnagrinėjęs bylą dėl šmeižto ir įžeidimo nusikaltimų.

Ši teismo nutartis reikšminga tuo, kad joje pirmą kartą po 2014 m. kovo 25 d. įsigaliojusių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pakeitimų, LAT pateikė precedento reikšmę turinčius išaiškinimus dėl įžeidimo ir šmeižto nusikaltimų vertinimo.

Baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą ir šmeižtą gali būti taikoma

LAT konstatavo, kad kai asmens garbės ir orumo įžeidimas t.y. kėsinimasis į asmens reputaciją pasiekia tam tikrą sunkumo lygį ir trukdo įgyvendinti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą, yra pakankamai pavojingas elgesys, į kurį gali ir turi būti reaguojama baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis.

LAT rėmėsi ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurios 8 straipsnio 1 dalis numato, kad „kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas“, todėl nustačius trukdymą įgyvendinti privataus gyvenimo gerbimą, valstybei kyla pareiga ginti asmens reputaciją, garantuojant veiksmingą privataus gyvenimo gerbimą.

Teismas nurodė, kad baudžiamosios teisės priemonių panaudojimas kaip atsakas į šmeižimą ir įžeidimą savaime nelaikytinas privataus gyvenimo gerbimo ir saviraiškos laisvės vertinimo pusiausvyros pažeidimu. Tokia LAT pozicija rodo, kad saviraiškos laisvei negali būti teikiama neribojama laivė, tačiau turi būti siekiama pagrįsto balanso tarp nuomonės reiškimo, ypač kritikos forma, bei kritikuojamo asmens garbės ir orumo apsaugos.

LAT remdamasis Europos Žmogaus Teisių teismo doktrina, išvystyta saviraiškos laisvės gynimo bylose, nurodė, kad sprendžiant asmens garbės ir orumo gynimo (ypač – reputacijos apsaugos) bei saviraiškos laisvės santykį, turi būti itin atidžiai įvertinamas saviraiškos laisvės, kaip vienos kertinių „demokratinės visuomenės pagrindų ir vienos svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų“, ribojimo būtinumas. Pagal LAT išaiškinimą, bet koks ribojimas turi būti pagrįstas proporcingumu siekiamam teisėtam tikslui, tinkamai bei pakankamai motyvuotas, kiekvienu atveju turi būti nustatyta teisinga ginamų vertybių pusiausvyra.

Faktams ir duomenims yra taikomas tiesos kriterijus

Dėl šmeižimo nusikaltimo LAT pritarė jau suformuotai nacionalinei teismų praktikai, jog kiekvienu atveju turi būti labai aiškiai atribota ar išreikšta pozicija atitinka informacijos (faktai ir duomenys), ar nuomonės paskleidimo sąvokai. Faktams ir duomenims yra taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus, komentarai pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, tačiau ji turi remtis faktais ir būti pateikiam sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės skleidimą baudžiamoji atsakomybė nekyla.

Teismas taip pat įvertino viešai kalbančio (informaciją teikiančio) asmens pareigas, ir pažymėjo, kad asmenys dalyvaujantys viešose diskusijose turi ir pareigų ir atsakomybių „pareigos ir atsakomybė, susijusios su saviraiškos laisvės įgyvendinimu, reiškia, jog asmuo, dalyvaujantis viešoje diskusijoje, turi elgtis sąžiningai, siekdamas pateikti tikslią ir pasitikėjimo vertą informaciją, nors leidžiama panaudoti ir tam tikrą perdėjimą, net provokavimą“. Tačiau „itin stiprūs“ teiginiai, pateikti kaip faktai, o ne nuomonė, užtraukia ir baudžiamąją atsakomybę.

Tarp kritikos ir įžeidimo yra aiškus skirtumas

Teismas pažymėjo, kad įžeidimas skiriasi nuo kritikos. Įžeidimui būdingas asmens pažeminimas, autoriteto sumenkinimas, profesinio prestižo menkinimas. Be to, įžeidimui būdingas nespontaniškumas, tikros situacijos žinojimas ir siekis peržengti leistinas kritikos ribas.

Didelę reikšmę kaltininko veiksmų vertinimui turi jo reakcija į gautą pretenziją dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo. Jei kaltininkas tęsia savo veiksmus, tai rodo, kad įžeidimas ir šmeižtas yra sąmoningas, t.y. tyčinis apgalvotas veiksmas. Tai turėtų palengvinti būtent baudžiamosios atsakomybės realizavimą.

Teismas pabrėžė, kad valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui kritikos ribos gali būti platesnės negu privataus asmens, tačiau nėra ir tokios plačios kaip politikų atveju. Teismas taip pat nurodė, kad „ir tokias pareigas einančio asmens garbė ir orumas turi būti ginami nuo nepagrįsto, perdėto, užgaulaus puolimo“.

Taigi, teismas nutartimi patvirtinta, kad didesnį žinomumą dėl užimamų pareigų visuomenėje turintis asmuo, baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis bus ginamas nuo „aštresnės“ kritikos nei visuomenėje didesnio žinomumo nepasiekęs asmuo, tačiau tikrai ne bet kokia tikrovės neatitinkanti, žeminanti informacija gali būti toleruojama.

Nukentėjusysis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą

Priimdamas galutinį sprendimą teismas priteisė nukentėjusiajam neturtinės žalos ir pažymėjo, kad „apribojant saviraiškos laisvę priteisiamas žalos atlyginimas turi būti pagrįstai proporcingas asmens reputacijai padarytai žalai“.

Šia nutartimi aukščiausiu nacionaliniu teisminiu lygiu pradėta formuoti ir neturtinės žalos dydžio šios kategorijos bylose nustatymo praktika.