Teisingumo ministerija ir kitos institucijos organizuoja renginius, rengia veiksmų planus, vykdo atskiras priemones, skirtas teisiniam žmonių suvokimui didinti. Aplinkui vykstančios iniciatyvos paskatino dar kartą pagalvoti, ką šiandien reiškia teisinis visuomenės švietimas ir kokius įsipareigojimus šioje srityje savo žmonėms turi valstybė.

Teisinis visuomenės švietimas – tai tema, kuria viešoji valdžia visada noriai kalba. O pasikeitus viešosios valdžios sudėčiai prie šios temos yra grįžtama vis su nauju įsismarkavimu, nusakant padėtį maždaug tokiais teiginiais: „Teisinio švietimo situacija Lietuvoje yra katastrofiška“; „Visuomenės apklausos rodo, kad Lietuvos žmonės pripažįsta, jog jiems labai trūksta teisinių žinių ir kad jie norėtų jų turėti daugiau“; „Iki šiol valdžios institucijos neskyrė pakankamai dėmesio teisiniam visuomenės švietimui“.

Štai ir visai neseniai Teisingumo ministerijos organizuotoje konferencijoje teisinio visuomenės švietimo tema gavome žinią, jog mūsų valstybė sieks iš esmės pakeisti esamą neva prastą padėtį, kad mūsų žmonės pagaliau taptų teisiškai raštingi ir išprusę.

Tačiau iki to laiko, kai viešoji valdžia pradės mus visus lavinti teisiškai už visų mūsų pinigus, turėtume pirmiausia rasti atsakymą į tokius klausimus: kokie gi turėtų būti teisinio visuomenės švietimo tikslai ir koks gi yra tas teisiškai išprususio žmogaus idealas? Tenka konstatuoti, kad konferencijos metu šiam klausimui buvo skirta akivaizdžiai per mažai dėmesio. Kadangi konferencijoje teko skaityti pranešimą, taip pat jaučiuosi už tai atsakinga – prisipažįstu, kad sudalyvavusi šioje konferencijoje savo pranešimą norėčiau perrašyti.

Kuo mažiau žino, tuo daugiau bylinėjasi

Rengdamasi minėtam Teisingumo ministerijos renginiui, su didžiuliu susidomėjimu perskaičiau informaciją apie keletą dienų prieš tai Nacionalinėje teismų administracijoje įvykusią diskusiją „Teisiškai išprususi visuomenė: šiandien ir rytoj“ (matyt, Teisingumo ministerija dar nepradėjo koordinuoti veiklos teisinio švietimo srityje, nes norėjosi, kad šios diskusijos vyktų po vienu stogu).

Teisėjų nuomonę laikau itin svarbia, nes būtent teisėjai, neturintys suinteresuotumo bylų baigtimi ir nenorintys „auginti“ bylų skaičiaus, galėtų būti objektyviausi vertintojai. „Teisinio švietimo lygis Lietuvoje labai žemas. Dėl to į teismus besikreipiančių ir dėl ilgų teisinių procedūrų vargstančių žmonių skaičius nuolat auga, daugėja bylų teismuose“, – taip diskusijoje kalbėjo Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas Algis Norkūnas.

Atrodytų, paradoksalu. Iš pirmo žvilgsnio faktas, jog žmonės suvokia savo teises kaip vertybę ir naudojasi svarbia garantija – galimybe apginti jas teisme, turėtų reikšti, kad tikslas pasiektas – žmonės yra linkę ginti savo teises civilizuotomis teisinėmis priemonėmis, nespręsdami savo nesutarimų tamsiose tarpuvartėse.

Tačiau tai pirmojo įspūdžio išvada, nes augantis kreipimosi į teismus skaičius visai nereiškia, jog auga ir visuomenės teisinis raštingumas. Norėčiau formuluoti hipotezę, kad būtent teisinis neraštingumas ir bendras socialinis kontekstas, kuriame nuolat kalbama išimtinai apie žmogaus teises, bet ne apie pareigas, sukuria prielaidas tam, kad vyktų manipuliavimas žmonių nuomonėmis, skatinant juos įsivelti į beprasmes ir dirbtinai sukonstruotas bylas, nors tokius ginčus iš tikrųjų būtų galima išspręsti visai kitomis, neteisminėmis, priemonėmis.

Susiklosčius tokiai visuotinio skatinimo ginti savo teises situacijai didžiulis vaidmuo tenka advokatams, kurių laikysena ir padorumas dažnai nulemia pasekmes, iš pirmo žvilgsnio visai su tuo nesusijusias.

Teisinis neišprusimas – pragyvenimo šaltinis

Pažymėtina, kad advokatas – tai profesija, kurios atstovai objektyviai yra suinteresuoti, kad ginčų būtų daug, žmonės kreiptųsi į teismus (ko jie dažniausiai negali padaryti be advokatų pagalbos), kad ginčai tęstųsi kuo ilgiau (ši advokato profesijos dalis yra tiesiog apaugusi liaudiškais anekdotais apie nusiminusį advokatą, nes jo sūnus per vieną dieną išsprendžia ginčą, iš kurio daug dešimtmečių išsilaikė visa advokato giminė).

Visai gali būti, kad dalis advokatų džiaugiasi žmonių noru bylinėtis ir tokį jų norą skatina. Viena vertus, advokatai, siekdami laimėti savo klientų bylas, visada yra patys kūrybiškiausi teisinės sistemos dalyviai, dažnai priverčiantys tobulėti net ir teisėjus. Tačiau, kita vertus, būtent advokatai dažnai yra patys didžiausi teisinių reformų stabdžiai – bent jau tokių reformų, kurios gali keisti jų įprastus darbo ir uždarbio principus.

Pavyzdžiui, ar advokatai turėtų palaikyti mediacijos idėją, kuri reiškia greitą sprendimo, tenkinančio abi ginčo puses, suradimą? Gal jiems naudingiau turėti procedūrinėmis vingrybėmis apipintą teisminę bylą, užtikrinančią honorarą ilgą laikotarpį?

Ypač įvertinant didžiulę konkurenciją tarp advokatų dėl klientų – Lietuvos advokatūros skelbiamais duomenimis, advokatų skaičius nuo beveik penkių šimtų 1995 m. išaugo iki dviejų tūkstančių šių metų pradžioje.

Teisiškai išprususi visuomenė gali pradėti atpažinti tokius advokatus, kurie gyvena iš jų pačių sukurtų ginčų ir juos metai iš metų didžiulėmis pastangomis siekia laimėti, o jų sąmonė tiesiog blokuoja bent užuomazgą minties, kad galbūt verta klientui pasiūlyti kažkokią neteisminę, daug pigesnę ir greitesnę, ginčo sprendimo priemonę (pvz., derybas ar mediaciją).

Ir nors tai atskiros teisinės diskusijos klausimas, bet tikrai galime daryti prielaidą, kad tam tikrai teisinės bendruomenės daliai vienas kitą nuolat į teismą duodantys žmonės yra geras pragyvenimo šaltinis (jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tokia yra visų advokatų pozicija, bet šioje bendruomenėje iš tikrųjų yra daug tokių, kurie tiesiog skatina klientą bylinėtis).

Savo teises žinome. O pareigas?

Augantis teismuose nagrinėjamų bylų skaičius leidžia daryti dar vieną prielaidą – mūsų žmonės gyvena nuolatinėje priešpriešoje. Vykusios konferencijos diskusijoje buvo pavartota labai tiksli frazė – mūsų visuomenė yra labai konfliktiška. Norėčiau papildyti šį teiginį pasakydama, kad mūsų visuomenėje yra labai daug kalbama apie teises ir neproporcingai mažai – apie pareigas.

Iš tikrųjų visas mūsų gyvenimas yra tiesiog persunktas teisinių taisyklių. Teisinis švietimas prasideda, kai mama savo vaikui seka pasakas, iš kurių jis sužino, kaip reikia elgtis ir kaip negalima. Iš pasakų vaikas supranta, kad kiekvienas privalo gyventi pagal sutartas taisykles ir laikytis savo žodžio.

Į mūsų visų sąmonę ir kalbą turi grįžti pamatinė teisės kategorija – pareiga, o viešoji valdžia iš tikrųjų gali ir turi padėti žmonėms tiksliai išsiaiškinti, kokias teisines pareigas jie turi ir kas gresia, jeigu tų pareigų neatliks.

Žmogus, įsisąmoninęs savo pareigas, nebeturės nuolat kovoti už savo teises – jei jis vykdys savo pareigas, tikrai retai jam prireiks kovos dėl savo teisių. Tiesa, valstybė taip pat privalo padėti žmogui identifikuoti situacijas, kai jam būtina teisės apsauga. Svarbu, kad tokiu atveju jis galėtų pradinius veiksmus atlikti pats – dažniausiai užteks, kad žmogus suvoktų valstybės sąrangą ir gebėtų kreiptis į tą instituciją, kuri yra atsakinga už vieno ar kito klausimo sprendimą (o ne į prezidentę, Seimo pirmininkę ar – geriausia – į abi kartu).

Pritariu, kad tokio pobūdžio lavinimo veikla yra viešosios valdžios funkcija. Tačiau jokiu būdu neturėtume žmonėms suteikti viltį, kad jie bus išlavinti tiek, jog pradės manyti galį išsiversti be profesionalių teisininkų pagalbos. Tai būtų didžiulis apsirikimas, kuris „nuskandins“ teismus profaniškų reikalavimų liūne ir sukurs neištaisomas teisines klaidas.

Teisėjų vaidmuo

Pati pagalvoju apie savo, kaip pilietės, įsipareigojimus visuomenei būtent teisinio lavinimo srityje. Pareigos kultūros nebuvimas sąlygojo ir faktą, kad mes dažnai nejaučiame pareigos atsilyginti visuomenei, kurioje mums buvo suteiktas išsilavinimas ir galimybė įgyti tam tikras kompetencijas.

Manau, kad kiekviena teisinė bendruomenė ir kiekvienas jos narys turėtų jausti pareigą dalytis savo žiniomis pro bono (už dyką), o valstybė tokią veiklą turėtų skatinti ir koordinuoti. Tokia veikla lyg ir vyksta, tačiau arba nepakankamai paplitusi, arba apie ją per mažai kalbama.

Pavyzdžiui aš nežinočiau, kur kreiptis, jeigu norėčiau pasiūlyti teisinio švietimo užsiėmimus plačiajai visuomenei. Ypač būtų džiugu, kad į tokius bendravimo procesus kuo plačiau įsitrauktų teisėjai – dėl nemažėjančio žiniasklaidos mėgavimosi teise skelbti informaciją (kartais – neva informaciją) ir kitų faktorių.

Teisėjai kai kam vis dar atrodo kaip slaptas, atitrūkęs nuo gyvenimo ir įvairių ydų persmelktas klanas. Balsuoju „už“ atvirų durų dienas teismuose, kad jų metu visi galėtų pasivaikščioti po teismus, pasikalbėti su teisėjais apie jų darbą ir pomėgius.

Tebeturiu labai daug abejonių dėl dažnai pasigirstančio raginimo, kad teisėjai patys privalėtų aiškinti visuomenei savo sprendimus. Teismo sprendimas yra skirtas tam tikro teisinio ginčo dalyviams. Todėl paaiškinti jį visai visuomenei, neturinčiai ne tik kad teisinių žinių, bet dažnai ir jokios informacijos apie ginčo faktus, – tai iš tikrųjų didžiulis iššūkis žmogui, kurio amatas – ginčų sprendimas, o ne komunikacinių pranešimų perdavimas.

Neabejoju, kad teisėjai, jaučiantys, kad turi tam gebėjimų, tikrai galėtų būti matomi ir girdimi viešojoje erdvėje (jau turime ir teisėjų kuriamų tinklaraščių, ir pirmąsias „teisėjų spaudai“ instituto užuomazgas).

Tačiau manyčiau, kad valstybė galėtų pasirūpinti, jog tokią funkciją (bendravimo su visuomene) atliktų specialiai tam rengti ir tą mokantys daryti žmonės. Teisėjas turėtų spręsti ginčą pagal teisę ir vidinį įsitikinimą, o ne rūpintis tuo, ar gebės įtikinti kažkokią neapibrėžtą auditoriją, kad ginčą jis išsprendė teisingai. Ne be pagrindo tam tikrose kultūrose tašką byloje teisėjas padeda plaktuko kaukštelėjimu. Ir išeina iš salės.