Pasak jos, svarbu rasti būdą, kaip tinkamai susikoncentruoti į bylų nagrinėjimą, ir mokėti pailsėti po darbo dienos. Optimizmo, meilės gyvenimui, menams ir darbui nestokojančią teisėją kalbino TEISMAI.LT.
– Esate išnagrinėjusi daugybę sudėtingų bylų, visada bylų šalims ir žiniasklaidai teikiate paprastus paaiškinimus dėl savo sprendimų. Jums svarbu, kad žmonės suprastų Jūsų priimtų sprendimų motyvus. Iš to matyti, kad darbas Jūsų gyvenime labai svarbus, tačiau ar tik jis?
– Teisėjo darbas tikrai yra vienas sudėtingiausių ir atsakingiausių darbų, juk teisėjas sprendžia žmonių likimus, nagrinėja jų problemas – vykdo teisingumą. Kasdienis mąstymo procesas kelia vienokį ar kitokį nuovargį.
Dabartiniu metu, kai sakome, jog ir laikas nūdieną sparčiai pagreitėjo, manau, būtina rasti sau mielą nišą, kuri būtų kaip energijos pasipildymo šaltinis, poilsio zona, suteikianti dvasiai ramybę ir harmoniją. Man tokiu šaltiniu po darbo yra menas. Nuo vaikystės užsiimu šiokia tokia literatūrine kūryba, domiuosi fotografija, klausau, analizuoju klasikinę, roko muziką. Tai amortizuoja, mažina nuovargį, atpalaiduoja.
Tiesiog ar dalyvaudama literatūriniuose skaitymuose, ar užsiimdama fotografija, ar lankydamasi koncerte visiškai pamirštu darbą, o tai naudinga sveikatai. Darbo problemų nenešu į namus ir jų nesuasmeninu – darbas lieka darbe, o asmeniniai dalykai – asmeniniais. Neseniai baigiau nagrinėti dvi dideles daugiatomes baudžiamąsias bylas, kuriose parašyti sprendimai sudaro ne vieną šimtą lapų.
Jūs įsivaizduokite – grįžti po kelias valandas trukusių posėdžių ir sėdi rašyti sprendimų kitose bylose – juk tai reikalauja nemenkų vidinių išteklių, o ir fizinių galimybių. Manau, mano sveikatos formulė – disciplina. Į darbą ir iš darbo vaikštau pėsčiomis net ir tuomet, kai lynoja ar žiemą speigas griebia veidą. Kai kurie kolegos taip pat vaikšto pėsčiomis, važinėja dviračiais. O kaip kitaip. Tai duoda stimulą pasitempti, nesugniūžti – juk nenueisi į posėdį miegodama, turi būti žvali.
– Plačiau papasakokite, kaip ir kada randate laiko pomėgiams, kurie padeda atsipalaiduoti nuo įtempto darbo?
– Nuo vaikystės vertinu meną, man tai kažkas nepaprasto, stebuklingo. Pamatau smuiką ar senų fotografijų albumą ir galvoju – tai vertybės. Jos traukia. Muzikos instrumentus galiu apžiūrinėti valandų valandas, kaip ir senų nuotraukų albumus. Domiuosi fotografija, literatūra, muzika, tačiau profesionale nė vienoje meno srityje savęs nelaikau, nors esu parašiusi ir išleidusi romaną, dėl kurio sulaukiau gana neblogų įvertinimų.
Dalyvauju įvairiuose poezijos skaitymuose, ypač vykstančiuose Anykščiuose. Kiekvienais metais važiuoju į Pagulbio poezijos atlaidus prie Alantos, literatų stovyklas. Priklausau Anykščių literatų klubui „Marčiupys“.
Patinka poezijos ir bardų vakarai, kuriuose pasidalijame kūryba, dvasiniais turtais. Paprastai meno žmonės yra labai nuoširdūs ir atviri. O tai gerai. Suteikia gerumo ir praturtina. Be fotografijos neįsivaizduoju laisvalaikio. Fiksuoti aplinką objektyvu – tai sustingdyti tam tikrą laiko mirksnį ir jį įamžinti. Tai taip pat kūryba.
– Fotografija yra vienas stipriausių Jūsų pomėgių. Kaip ja pradėjote domėtis?
– Dirbdama Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2007 m. patyriau stiprią kojos traumą, po kurios gydytojai rekomendavo daug vaikščioti. Išeiti ir šiaip vaikštinėti gatvėmis nuobodu. Dėl to į rankas paėmiau fotoaparatą. Fiksuodavau aplinką, vaizdus, gatvės gyvenimą, vadinamąjį „daily life“ pulsą. Toks malonus trijų valandų per dieną pasivaikščiojimas buvo tarsi terapija, padedanti gyti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai tobulėti. Tuo metu supratau, kad turiu ne tik dirbti, bet ir skirti laiko sau ir savo pomėgiams. Kitaip sakant, turiu save mylėti.
Fotografija – vienas ankstyviausių mano pomėgių. Prisimenu, kaip būdama kokių 3–4 metų valandų valandas stypsodavau tamsiame kambaryje įdėmiai spoksodama, kaip dėdė gamina nuotraukas. Tirpaluose ryškėjančių nuotraukų vaizdas paliko stiprų įspūdį. Atrodė, jog vyksta stebuklas – štai išryškėja vaizdas: mezganti močiutė, tingus namų katinas, saulėtas kiemas, šilta mamos šypsena.
Vėliau jaunystės metais ėmiausi saugoti giminės nuotraukas, vėliau skenavau iš žmonių albumų gimto kaimo fotografijas, po to susidomėjau ir viso Anykščių krašto senosiomis fotografijomis. Juk tai mano gimtinė, dėl kurios visuomet širdis bus jautri.
– Turite sukaupusi didelę istorinių fotografijų kolekciją, saugote unikalų palikimą. Papasakokite, kaip jis atkeliavo į Jūsų rankas?
– Anykščiams pasisekė. Jie turėjo charizmatišką, kultinį fotografą – Izidorių Girčį. Gimęs 1903 m. jis fotoaparatą į rankas paėmė dar Smetonos laikais ir su juo nebesiskyrė. Tarpukario laikotarpiu dirbo įvairiuose žurnaluose, turėjo savo fotostudiją Kaune, vėliau – Ramygaloje, Anykščiuose, buvo vienas asmeninių Antano Smetonos fotografų, gyveno Kaune. Karo metais atsikraustė į žmonos gimtinę – Anykščius ir čia apsistojo. Aš jį mačiau jau senuką – su didele barzda, kvadratiniais akiniais, sarkastiška šypsena. Klaidžiodavo gatvėmis, apylinkėmis, fiksuodavo vaizdus, žmones.
Netikėjau, kad jo aparatas buvo tuščias. Prisimenu, kartą mes, pradinių klasių mokiniai, žaidėme daugiabučių rajono kieme. Atėjo jis, keistas senukas su fotoaparatu. Sustatė mus į eilę, nufotografavo. Pažadėjo atnešti nuotraukas po savaitės. Visi aplink juokėsi, netikėjo. O jis ėmė ir ištesėjo pažadą – po savaitės atnešė šūsnį mūsų nuotraukų. Tebesaugau jas albume.
Apie nuotraukas teiravausi vieno, kito kultūra besidominčio žmogaus, šie tik gūžtelėdavo pečiais. Atseit, nieko neišliko iš I. Girčio fotografijų. Kažkas patarė nuvykti pas fotografo sūnų. Kreipiausi į jį. Pirmą kartą jis tik purtė galvą ir atsisakė ką nors duoti. Tada jo paklausiau, gal yra išlikusių juostelių? Pažadėjo paieškoti.
Kai jį aplankiau antrą kartą, atidavė visą dėžę juostelių – jų buvo apie tūkstantis. Atsivežusi į Vilnių ieškojau, kaip būtų galima kuo pigiau pasidaryti iš jų nuotraukas.
Juostelės buvo įvairios būklės, neaiškios kokybės, dulkėtos, apipelijusios, susisukusios ir apskritai nebuvo žinoma, kas jose. Nieko nepešusi, nes iš juostelių nuotraukų beveik niekas nebedaro, o jeigu daro – tai nepigiai, nusprendžiau pati įsigyti specialų juostelinį skenerį ir nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio pradėjau jas skenuoti. Tam prireikė daugiau nei pusės metų vakarų, savaitgalių.
– Ką toliau ketinate daryti su netikėtai atrasta istorine vertybe?
– Norėčiau, kad tas nuotraukas įvertintų profesionalai, nes tai vertingos fotografijos ne tik Anykščių kraštotyros, bet ir meniniu požiūriu. Jos puikiai reprezentuoja pokario fotografiją. Manau, jog I. Girčys vertas stipraus fotografo vardo ir tvirtų pozicijų šalia tokių fotografų, kaip V. Luckus. Kadangi skenuotų fotografijų kolekcija didelė (mano kompiuterio duomenys rodo, jog jų nuskenavau apie 30 000), jas galėtų tyrinėti fotografai profesionalai, studentai, nes čia gausu Lietuvos fotografijos mokslui naudingų dalykų.
Ne vienas iš Anykščių kilęs fotografas man jau yra sakęs, jog mokėsi būtent iš I. Girčio. Visas savo skenuotas I. Girčio fotografijas padovanojau Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniam muziejui bei bibliotekai.
Beje, jas fotografo sūnus Vilius leido naudoti kultūros ir kraštotyros tikslais. Anykščių kultūros žmonės turi idėjų, kaip bus galima jas panaudoti, bet apie tai kol kas dar nenoriu šnekėti.
– Atrodo, šiuo atradimu Jūsų pomėgis neišsisems. Kokie Jūsų ateities planai?
– Turėdama tinkamą įrangą toliau užsiimsiu šia veikla, t. y. senųjų Anykščių krašto nuotraukų paieškomis, jų ir juostelių rinkimu, skenavimu. Turiu dar vieno jau mirusio Anykščių fotografo mėgėjo nuotraukų archyvą. Jis nėra didelis, bet bandysiu skenuoti, nes man įdomu, kaip žmogus mato pasaulį.
Dažnai žmonės tiesiog nepagalvoja, jog sudulkėjusios giliai į spintą įkištos juostelės gali turėti vertę, ir jas išmeta.
Teko būti vieno taip pat jau mirusio fotografo sodyboje, ieškojome juostelių. Jų radome per šimtą, bet visos buvo sudrėkusios ir jau išgelbėti jų nepavyko. Tiesiog ten dirbę darbininkai viską sumetė į krūvą net nepagalvoję, kad tuos kadrus būtų galima atgaminti.
Galerijoje – I. Randakevičienės atrastos I. Girčiaus nuotraukos:
I. Randakevičienės nuotraukos: