Labiausiai konfliktu suinteresuotoms šalims, padedant mediatoriui, tariantis dėl situacijos atitaisymo yra daugiau galimybių surasti tokius sprendimus, kurie tenkina abi puses.
Publikuojame interviu su Teisės instituto Kriminologinių tyrimų skyriaus Vaikų ir jaunimo sektoriaus tyrėja Laura Ūsele apie mediacijos (atkuriamojo teisingumo) baudžiamosiose bylose taikymo Lietuvoje galimybes.
Mokslininkė šiuo metu dalyvauja Lietuvos mokslo tarybos finansuojamame projekte “Atkuriamojo teisingumo perspektyvos Lietuvoje”, kurio pagrindinis tikslas yra sukurti išsamų mokslinį pagrindą ir prielaidas mediacijos baudžiamosiose bylose įdiegimui Lietuvoje.
– Matyt nedaug suklysime darydami prielaidą, kad daugumai eilinių žmonių (ne specialistų) atkuriamasis teisingumas yra pakankamai miglota sąvoka. Nelabai aišku, kas čia yra atkuriama ir kaip. Gal galėtumėte paprastais žodžiais paaiškinti, kas tai yra atkuriamasis teisingumas ir kokiais bruožais jis pasižymi?
– Kalbant apie atkuriamąjį teisingumą paprastai turima omeny koncepcija, kurios esmė – bandymas padaryti viską, kas įmanoma, kad būtų pataisyta nusikaltimu sukelta, „pagadinta“ situacija ir santykiai. Atkuriamasis teisingumas – tai procesas, kuriame susitinka visos šalys, susijusios su konkrečiu nusikaltimu, kad kartu išspręstų, kaip įveikti nusikaltimo padarinius.
Susitikimas kiek kitoks, nei mums įprastame baudžiamajame procese, kai visi su nusikaltimu susijusieji dažniausiai pasimato tik teismo salėje ir progų išsakyti vienas kitam, kaip jie mato nusikaltimą, kaip jie jaučiasi dėl jo ir panašius dalykus, neturi. Tai procesas, kuris suteikia galimybę aukai ir nusikaltėliui susitikti akis į akį, susižinoti iš pirmų lūpų apie padarytą nusikaltimą bei patirtą skausmą, žalą, nuoskaudą, taip pat apie vienas kito esamą gyvenimo situaciją (darbą, išsilavinimą, užsiėmimus, šeimą ir t.t.) ir kaip ją paveikė nusikaltimas, kartu bendrai pasiekti susitarimą dėl žalos atlyginimo.
Šiuolaikinė įprastinė baudžiamosios justicijos sistema akcentuoja nusikaltimą, kaip valstybės nustatyto tam tikro reguliavimo pažeidimą. Visų pirma įžvelgiamas nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens, t. y. nusikaltėlio ir valstybės, santykis. Tokio teisės pažeidimo išsprendimu, kaltųjų išaiškinimu ir nubaudimu užsiima valstybė, kuri vienintelė ir geriausiai žino, kaip tai padaryti, o auka tampa ne daugiau kaip liudytoju byloje.
Nusikaltimas atkuriamojo teisingumo koncepcijoje suprantamas pirmiausia kaip žala konkrečiam žmogui – nukentėjusiajam – ir bendruomenei, ne kaip teisės pažeidimas, nukreiptas prieš valstybę, pažeidžiantis tam tikrus abstrakčius teisės principus. Vienas iš atkuriamojo teisingumo koncepcijos pradininkų norvegų kriminologas Nils Christie praeito amžiaus 8-tame dešimtmetyje pasiūlė į nusikaltimą žvelgti kaip į konfliktą. Šis konfliktas, jo nuomone, yra pirmiausia jo savininkų – kaltininko ir nukentėjusiojo – nuosavybė. Tačiau šiuolaikinėje baudžiamosios justicijos sistemoje jis yra „pavagiamas“ valstybės iš labiausiai juo suinteresuotų žmonių.
N. Christie tokiu būdu iliustruoja, kaip nukentėjęs nuo nusikaltimo žmogus praranda įtaką ieškant tokio pobūdžio konflikto sprendimo. Jis monopolizuojamas profesionalų-teisininkų (tyrėjų, advokatų, prokurorų, teisėjų), kurie valstybės įpareigoti atstovauti tiesiogines konflikto šalis dažnai nepalieka vietos nei joms pačioms, nei jų nuomonei.
Šios N. Christie įžvalgos maždaug po dešimties metų daugelyje šalių paskatino baudžiamojo proceso permainas, numatančias alternatyvas sprendžiant tokio pobūdžio konfliktus, ypač padidinusias nukentėjusiųjų nuo nusikaltimo teisių reikšmę procese. Pradėta nebepasitenkinti konflikto, kilusio tarp asmens, padariusio nusikaltimą, ir nusikaltimo aukos, sprendimu nuteisiant kaltininką ir paskiriant jam bausmę. Vis labiau plito idėja teisingumo siekti suteikiant galimybę tokio pobūdžio konfliktą spręsti patiems jo dalyviams, dalyvaujant nešališkam tarpininkui. Tuo suinteresuotos tapo ir bendruomenės, nes tokiu būdu joje mažinama įtampa, kurią sukelia pats konfliktas ir kurios nesumažina, o neretai net padidina, klasikinis kaltininko nubaudimas. Daugelyje valstybių paplito kaltininko ir nukentėjusiojo nuo nusikaltimo mediacijos programos.
– Turbūt nėra labai toli nuo realybės teiginys, kad nedaug kas žino, ką jūsų ką tik paminėtas toks gan egzotiškas terminas kaip „mediacija“ reiškia. Pirmą kartą išgirdus galima pagalvoti, kad tai koks nors medicininis terminas, arba sumaišyti su meditacija. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kas ta mediacija yra?
– Taip, išties net kompiuteriu renkant žodį „mediacija“ paprastai kalbos taisymo programa automatiškai jį keičia į „meditacija“. Mediacija yra vienas iš atkuriamojo teisingumo modelių. Tai tarpininkavimo procesas, kurio metu tarpininkas (mediatorius) padeda kaltininkui ir nukentėjusiajam išspręsti konfliktą, kylantį iš nusikaltimo, bei priimti konstruktyvų sprendimą.
Ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo metu ar net kaltininką nuteisus ir jam atliekant bausmę, jų konfliktas gali būti pareigūno ar teisėjo nukreiptas į mediaciją. Joje abi konflikto pusės dalyvauja tik savanoriškai, kartais į procesą įtraukiami ir kiti bendruomenės nariai (artimieji, bendradarbiai, mokyklos atstovai ir pan.). Vieno ar kelių susitikimų metu padedami mediatoriaus kaltininkas su nukentėjusiuoju gali pasiekti susitarimą, kurį patvirtina į mediaciją nukreipęs pareigūnas ar teisėjas ir šis tampa privalomu vykdyti. Jei susitarti visgi nepavyksta – konflikto sprendimas grįžta į įprasto baudžiamojo proceso vėžes.
Dabar mediacija, kaip alternatyvus ginčo sprendimo būdas, taikoma įvairiose gyvenimo srityse. Ypač pasaulyje ji populiari sprendžiant konfliktus, kylančius šeimose – tiek teisinio, tiek ir neteisinio pobūdžio, taip pat darbo ginčus, nesutarimus tarp smulkių, vidutinių ir stambių įmonių bei finansinių korporacijų, net ginčus tarp kaimynų. Palyginus su kitomis sritimis, mediacija baudžiamojoje teisėje yra pakankamai nauja. Pirmoji nusikaltimo aukos ir kaltininko sutaikinimo programa buvo pradėta 1974 metais Kanadoje Kičenerio mieste. Tačiau tokios programos sparčiai paplito ir šiuo metu jų skaičiuojama gerokai virš tūkstančio. Mediacija baudžiamosiose bylose yra taikoma visose Europos Sąjungos valstybėse, išskyrus Lietuvą.
– Šiuo metu įgyvendinate projektą „Atkuriamojo teisingumo perspektyvos Lietuvoje“. Kokių tikitės rezultatų?
– Labai tikimės, kad mūsų tyrimas taps moksliniu pagrindu kuriant mediacijos baudžiamosiose bylose sistemą Lietuvoje ir, svarbiausia, kad jame išdėstytas mediacijos baudžiamosiose bylose modelis paskatins realaus jos taikymo Lietuvoje pradžią. Jau, matyt, laikas ir mums pabandyti taikiai spręsti patiems nusikalstamo pobūdžio konfliktus. Norisi, kad įsiklausymo ir tarpusavio supratimo kultūra stiprėtų ir plistų Lietuvoje. Pirmiausia, žinoma, kasdienybėje, bet ribinės, labiausiai išreikštos situacijos tam irgi puikiai tinkamos, jos neturėtų būti aplenktos.
– Skeptikai gali pasakyti, kad mediacija yra naudingesnė nusikaltusiam asmeniui. Šiaip ar taip, tai yra „pliusas“, į kurį gali atsižvelgti teismas skirdamas bausmę. Tačiau kokia iš to nauda aukai, galbūt tai padeda spręsti kokias nors psichologines problemas? Ir kaip ją įtikinti dalyvauti mediacijos procese, jeigu, tarkim, ji ir akyse tų „otmorozkų“ nenori matyti?
– Norėčiau patikslinti, kad mediacijos metu aktyvūs ir svarbūs yra net trys dalyviai, todėl šio instituto nauda pasireiškia jiems visiems: tiek nukentėjusiajam, tiek kaltininkui, tiek visuomenei. Pirmiausia nukentėjusiajam sėkmingos mediacijos atveju dažniau užtikrinamas greitas ir nebiurokratinis žalos atlyginimas.
Tyrimai rodo, jog pats aktyviai dalyvaudamas sprendimo priėmime kaltininkas noriau prisiima atsakomybę ir pinigais ar savo darbu savanoriškai atlygina nukentėjusiajam padarytą skriaudą. Labiausiai konfliktu suinteresuotoms šalims, padedant mediatoriui, tariantis dėl situacijos atitaisymo yra daugiau galimybių surasti tokius sprendimus, kurie tenkina abi puses, bet, tarkim, baudžiamojo įstatymo yra nenumatyti, įprasto baudžiamojo proceso rėmuose būtų neįmanomi. Jie gali būti mažiau formalūs, tačiau lygiai taip pat nepažeisti nei vienos pusės interesų.
Tarkim, automobilį apšvarinęs, jo stiklą išdaužęs ir spynelę sulaužęs kaltininkas gali sutarti, kol automobilis tvarkomas, pats pavežėti nukentėjusįjį iki darbo ar kur kitur. Be to, kaip jau minėjau, nusikaltimo auka turi galimybę būti aktyviu proceso subjektu: daryti realią įtaką sprendžiant dėl nusikaltimo padarymo iškilusias problemas, išryškinti kaltininko veikos pasekmes, paaiškinti kaltininkui apie jo padarytus realius nuostolius jam. Galų gale – tai galimybė susitikti su kaltininku ir išreikšti savo emocijas, susijusias su nusikaltimu, galimybė sumažinti nusikaltimų baimę ir pyktį, gauti atsakymus į klausimus, į kuriuos atsakyti gali tik kaltininkas.
Kita vertus, mediacija ikiteisminėje stadijoje ar teismui jau nagrinėjant baudžiamąją bylą suinteresuotas ir kaltininkas. Jam tai galimybė taikiai išspręsti konfliktą, išvengti griežtesnės bausmės. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienu atveju susitaikius, kaltininkas yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Toli gražu, ne.
Tai įmanoma tik esant nesunkiems nusikaltimams ir tik teismui (ar prokurorui), remiantis mediacijos metu sudarytu susitarimu tarp kaltininko ir nukentėjusiojo, nusprendus. Kaltininkas turi galimybę pakeisti savo nusistatymą nukentėjusiojo atžvilgiu, tiesiogiai ir asmeniškai atsiprašyti, papasakoti, kokios aplinkybės jį paskatino padaryti nusikaltimą. Tai galimybė jam būti matomam kaip asmeniui, o ne tik kaip nusikaltėliui. Tokios galimybės įprastas baudžiamasis procesas nesuteikia.
– Kitaip tariant, mediacijos esmė perfrazuojant žinomą posakį yra ta, kad ir vilkas sveikas būtų ir avis soti?
– Iš dalies taip. Tai investicija ir į „avies“ bei „vilko“ sugyvenimą tarpusavyje bei su visa bendruomene. Svarbu, kad ir pati bendruomenė (visuomenė) tokiu būdu stiprėja: ji turi galimybę vis persvarstyti savo pažiūras į nusikaltimą padariusius asmenis bei jiems skiriamas bausmes, įdėmiau pažvelgti į nukentėjusuosius nuo nusikaltimų. Taip pat ir nuo teisėsaugos institucijų pečių nuimama tam tikra dalis krūvio, jos daugiau dėmesio gali skirti sunkesniems bei sudėtingesniems nusikaltimams.
– Ar visų nusikaltimų atveju galima sėkmingai taikyti mediaciją? Turbūt akivaizdu, kad sunkių nusikaltimų atveju šis procesas turėtų būti gerokai sudėtingesnis. Ar mediacija tokiais atvejais pasižymi kokia nors specifika? Tarkim, nužudymo atveju, kaip suprantu, mediacijos procese turėtų dalyvauti aukos artimieji. Ar tokiu atveju jiems prasmingiau kalbėtis su kaltinamuoju ar su jo artimaisiais?
– Svarbios ne tik su padaryto nusikaltimo sunkumu susijusios sąlygos. Mediacija paprastai taikoma tik tose baudžiamosiose bylose, kur daugmaž aiškios bylos aplinkybės, pati nusikalstama veika nėra sudėtinga (tyrimo prasme), aiškus individualus nukentėjusysis, nes susitikimas turi įvykti tarp dviejų konkrečių, konflikto paliestų asmenų, kuriems dėl nusikaltimo skauda. Bet kokiu atveju abi pusės turi sutikti dalyvauti mediacijoje, o dėl bylos nukreipimo į ją kaskart sprendžia prokuroras ar teisėjas.
Daugelyje valstybių pabrėžiama, kad mediacija gali būti vykdoma ne visų nusikalstamų veikų atveju. Paprastai ji taikoma turtinių ir nesunkių smurtinių nusikaltimų atžvilgiu, o nepilnamečiams kaltininkams numatomos ir kur kas platesnės galimybės.
Bylos dėl jautrių nusikaltimų (pavyzdžiui, seksualiniai nusikaltimai, smurtas artimoje aplinkoje), taip pat dėl sunkių smurtinių nusikaltimų (tyčinis nužudymas, tyčinis sunkus kūno sužalojimas, išžaginimas ir pan.) keliauja į teismą paprastai be mediacijos alternatyvos galimybės arba ją paliekant labai išimtiniams atvejams, dažniausiai jau po nuosprendžio priėmimo, kaltininkui atliekant bausmę.
Taikius konflikto sprendimo būdus ir technikas padaryti prieinamas pačių sunkiausių nusikaltimų aukoms ir kaltininkams visgi yra svarbu, nes, kaip taikliai pastebėjo vengrų kriminologė T. A. Barabas, „jie geriausiai žino, ką reiškia gyventi su neišspręstu konfliktu“. Mediacija įtakos bausmės vykdymo procesui, paleidimo iš įkalinimo įstaigos terminui gali turėti, bet, kaip rodo valstybių praktika, retai ir nedidelę.
Tokiais atvejais mediacija labiau skirta emocinės žalos sumažinimui, aukos ar jo artimųjų ir kaltininko gyvenimo ateityje kokybės pagerinimui, jų reintegracijos skatinimui. Ypač ji aktuali, kai kaltininkas ir auka pažįsta vienas kitą arba gyvena netoliese. Jų susitikimas bausmės atlikimo metu ir bandymas išspręsti konfliktą, kilusį iš nusikaltimo, gali padėti įveikti vienas kito baimes, taip pat sumažinti potrauminio streso simptomus.