Moterys lyderės gali užsitikrinti ne tik savo padėtį visuomenėje, bet ir kovoti už kitų teises.
Šilutės rajono apylinkės teismo pirmininkė Virgina Pankauskienė apie savanorišką profesionalių moterų organizaciją, gerinančią moterų ir mergaičių gyvenimo kokybę visame pasaulyje.
– Kas yra soroptimistės ir kuo jos užsiima?, – teisėjos klausė TEISMAI.LT.
– Tarptautinė soroptimisčių organizacija (TSO) yra savanoriška profesionalių moterų organizacija, kurios veikla skirta moterų bei mergaičių gyvenimo kokybei gerinti visame pasaulyje.
Organizacijos tikslai – įtvirtinti aukštus etinius standartus profesinėje veikloje, tarpusavio bendradarbiavime bei kitose gyvenimo srityse, siekti užtikrinti žmogaus teises ir ypač gerinti moterų ir vaikų padėtį, puoselėti įvairių šalių soroptimisčių draugystės ir vienybės dvasią, gerinti įvairių šalių ir tautybių žmonių tarpusavio supratimą ir pagalbą, nepriklausomai nuo jų politinių, etninių, religinių ir rasinių skirtybių. Šviesti ir įvairiapusiškai lavinti moteris (ypač mergaites), siekiant padėti joms tobulėti dvasiškai ir profesinėje veikloje laikantis nuostatos, kad švietimas – tobulėjimo pamatas, žmonijos pažangos laidas ir raktas į progresą. TSO vienija daugiau nei 90 000 soroptimisčių 125 šalyse. Moterys lyderės įgyvendina projektus ir aktyviai kovoja už žmogaus teises bei moterų padėtį visuomenėje.
TSO įkurta 1921 m. Kalifornijoje, JAV. Pats žodis „soroptimistė“ verčiamas iš lotynų kalbos žodžių „soror“ ir „optima“, kurie reiškia „geriausia – moterims“ (pažodžiui – „geriausia sesuo“). Kaip nevyriausybinė organizacija, TSO turi konsultacinį statusą Jungtinių Tautų ekonomikos ir socialinių reikalų taryboje, taip pat turi savo atstovus Jungtinių Tautų centruose Niujorke, Ženevoje, Vienoje, Romoje, Nairobyje ir Paryžiuje. Lietuvoje sėkmingai dirba devyni soroptimisčių klubai, iš jų du yra Vilniuje – tai Vilniaus pirmasis ir Vilniaus Senamiesčio soroptimisčių klubai, ir po vieną klubą Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, Alytuje, Pasvalyje, Raseiniuose ir Šilutėje.
– Esate soroptimisčių klubo prezidentė. Kiek metų užsiimate šia veikla?
– Šilutės soroptimisčių klubo veikloje pradėjau dalyvauti nuo pat klubo įsikūrimo, t. y. nuo 1997 m. pradžios. Klubo inauguracija vyko 1998 m. rugpjūčio 15 d., o prezidentė renkama dvejiems metams. Aš buvau išrinkta 2011–2013 m. kadencijai, kuri baigsis šių metų spalio 1 d.
– Iš tiesų įdomus klausimas, nes niekada rimtai apie tai nesusimąsčiau. Darbe patiriu didžiulę įtampą, daug neigiamų emocijų, tad norėjau užsiimti ir kitokia, širdžiai miela, veikla. Kai buvau pakviesta į besiburiantį klubą, susipažinau su šiltomis, nuoširdžiomis moterimis. Iš jų semiuosi energijos ir patirties. Kartu nudirbome nemažai naudingų darbų, žinau, kad ištikus bėdai visada galėsiu jomis pasikliauti. Be to, tai, ką mes dirbame klube, man teikia didžiulį pasitenkinimą. Sakoma, kad gaunančiajam prisipildo rieškučios, o duodančiajam – širdis. Tiesiog tai tampa tavo gyvenimo būdu.
Šilutės klubas ką tik šventė 15 metų sukaktį, tad greičiausiai yra ne vienas pagalbos atvejis, kuriuo didžiuojatės.
Per 15 klubo veiklos metų įgyvendinta daugybė įvairiausių projektų. Paminėsiu patį pirmąjį ir paskutinįjį. Vienas pirmųjų projektų „Į pagalbą moterims, patiriančioms prievartą“ buvo vykdomas porą metų, keliais etapais. Jam vykdyti buvo gautas finansavimas iš tarptautinės soroptimisčių organizacijos Europos Federacijos. Projektui išleista per 14 000 Lt. Pirmasis etapas – šviečiamasis.
Medikai, psichologai, klubo teisininkai skaitė paskaitas apie tai, kaip elgtis ir kur kreiptis patyrus smurtą bei kaip apsisaugoti nuo jo, išleista lankstinukų su visa reikiama informacija, jie platinti mokyklose, kaimo bei miesto bendruomenėse. Antrajame etape buvo teikiama reali psichologinė pagalba 20 smurtą patyrusių moterų. Aštuonioms moterims suteikta psichologinė reabilitacija Juknaičių sanatorijoje.
Paskutinis vykdytas projektas – „Priimk mano meilę ir saugok mane“. Šiuo ilgalaikiu projektu buvo siekiama propaguoti organų donorystę. Organizavome konferencijas, kuriose pranešimus skaitė gydytojai reanimatologai, Lietuvos transplantologijos biuro specialistai. Konferencijų metu organų donorystės tema kalbėjo skirtingų konfesijų dvasininkai, savo artimųjų organus paaukoję žmonės. Pristatytas ir ne vienam ašarą išspaudęs dokumentinis filmas „... ir širdis iškeliauja“.
Baigiamojoje konferencijoje pagrindinį pranešimą „Šiandienos medicinos galimybės transplantacijoje. Kada ir kaip galima padėti pacientui?“ skaitė profesorius, habilituotas medicinos mokslų daktaras, filosofijos mokslų daktaras, daugelio mokslo premijų už įvairiapusę veiklą chirurgijos, bendrosios ir socialinės medicinos srityse laureatas daktaras Eckhard Nagel (Vokietija). Beje, šį susitikimą su pasaulinio garso profesoriumi padėjo organizuoti jo mama, taip pat soroptimistė Gizela Nagel, kuri yra Šilutės ir Vokietijos Hameln / Pyrmont draugystės klubo narė.
– Esate teisėja. Ar kitos sesės žino apie Jūsų pareigas?
– Be abejo, žino ir labai normaliai reaguoja. Klubo veikloje dalyvauja 22 profesijų moterys: dvi teisininkės, kelios gydytojos, pedagogės, ekonomistės, rinkodaros specialistė, interjero dizainerė, miškų inžinierė, žurnalistė, pora verslininkių. Kaip matote, visų profesinė patirtis labai skirtinga ir tai praverčia klubo veikloje.
– Dažnai žmonės skeptiškai žvelgia į pagalbos organizacijas, o kaip reagavo Jūsų šeima, kolegos?
– Manau, teigiamai. Be abejo, veikla klube atima nemažai laiko. Šį laiką „vagiu“ iš šeimos. Sutuoktinis su tuo susitaikė, mane supranta ir palaiko. Tiek jam, tiek mano vaikams bei anūkams, manau, netrūksta mano dėmesio, nes savo laisvalaikį planuoju. Kolegos domisi klubo veikla, jaučiu jų paramą.
– Tuos, kuriems reikia pagalbos, matote iš labai arti. Kokios pagalbos šiandien labiausiai reikia ir dėl kokių problemų į Jus kreipiasi?
– Na, mūsų klubas nėra labdarą teikianti organizacija, nors esame parėmę ne vieną bėdos ištiktą šeimą, tačiau savo veiklą vykdome per projektus. Pavyzdžiui, vienas iš mūsų vykdomų ilgalaikių projektų – „Gražinkime savo miestą“. Jį vykdydamos mes sodiname mieste medžius, gėles, renkame šiukšles, padovanojome miestui keturis suoliukus, kuriuos pastatėme prie Šilutės muziejaus. Vykdydamos kitą projektą Šilutės pradinėje mokykloje įrengėme geriamojo vandens fontanėlį ir pan. Veikti tikrai yra ką ir ateityje tikrai įvykdysime ne vieną projektą, kuriuo prisidėsime prie miesto gražinimo, moterų ir vaikų padėties gerinimo.
– Jūsų nuomone, ar lietuviai apskritai linkę padėti kitiems?
– Taip, kiek teko susidurti, lietuviai linkę padėti kitiems. Vykdant projektus teko bendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Nesusidūriau nė su vienu atveju, kai žmonės būtų atsisakę padėti. Pastebėjau labai daug gerumo ir atjautos miestelių seniūnijų bendruomenėse. Be to, juk puikiai matome, kiek žmonės aukoja įvairių televizijos vykdomų gerumo akcijų metu.