Asmeniniame gyvenime jie niekuo nesiskiria nuo kitų tėvų – taip pat myli, džiaugiasi savo atžalomis. Tačiau kai kalbama apie profesinę–darbinę veiklą, aplinka stebima ir analizuojama būtent darbdavio akimis, ieškant paaiškinimų, paremtų svariais argumentais, bet ne emocijų pagrindu.

Reta įmonė nesusiduria su taip vadinamais mamadieniais ir tėvadieniais, t.y. tėvams suteikiamomis poilsio dienomis. Darbo kodekso 214 str. nurodo, kad „darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų arba du vaikus iki dvylikos metų, suteikiama viena papildoma poilsio diena per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas dviem valandomis per savaitę), o auginantiems tris ir daugiau vaikų iki dvylikos metų, – dvi dienos per mėnesį (arba atitinkamai sutrumpinamas darbo laikas keturiomis valandomis per savaitę)“.

Darbuotojų, dirbančių ilgesnėmis negu aštuonios darbo valandos pamainomis, prašymu šis papildomas poilsio laikas gali būti sumuojamas kas trys mėnesiai. Atkreiptinas dėmesys, kad teisę į atitinkamos trukmės poilsio laiką minėtu pagrindu turi tėvai nepriklausomai nuo to, pagal kokią darbo sutartį (trumpalaikę, antraeilio darbo, ne viso darbo laiko ir pan.) jie dirba darbovietėje.

Darbuotojai, norintys pasinaudoti minėtu laisvalaikiu, turi kreiptis į darbovietės administraciją su atitinkamu prašymu ir pateikti atitinkamus dokumentus (pvz., vaikų gimimo liudijimus, pažymą apie savo bei vaikų gyvenamąją vietą ir pan.). Prašyme nurodoma, kokį darbuotojas pasirenka laisvo nuo darbo laiko būdą (trumpinti atitinkamą darbo dienos trukmę ar turėti laisvą nuo darbo dieną) ir kurią mėnesio savaitę bei kokią savaitės dieną pageidauja turėti kaip laisvalaikį. Vadovaudamasis šiais dokumentais darbdavys darbuotojui suteikia jam priklausantį laisvą nuo darbo laiką.

Ko gero, mažai kas ginčysis, kad toks laisvas nuo darbo laikas tėvams yra reikalingas. Žinoma, galima svarstyti, kodėl tėvai, auginantys vieną sveiką vaiką neįgyja teisės į mamadienį, o auginantys du, tokią teisę įgyja... Bet ne tai esmė. Manau, didžioji dalis darbdavių taip pat susitaikę su tokiu reglamentavimu ir nekelia problemos, kad yra priversti atitinkamai koreguoti darbuotojų užimtumą, darbų paskirstymą, kadangi vienam ar keliems darbuotojams privalu suteikti tam tikrą laisvą nuo darbo laiką. Tačiau, minėtasis Darbo kodekso 214 str. įtvirtina vieną esminę nuostatą, kuri, bent jau mano nuomone, sunkiai logiškai paaiškinama – už šį darbuotojui suteiktą laisvą laiką darbdavys privalo darbuotojui mokėti jo vidutinį darbo užmokestį.

Štai čia ir kyla esminis klausimas – kodėl darbdavys turi darbuotojui už šį laiką apmokėti, be to, sumokėti ir privalomus mokesčius – GPM, Sodros įmokas, įmokas į garantinį fondą? Ir jei turi už jas apmokėti, kodėl turi mokėti vidutinį darbo užmokestį, o ne, pavyzdžiui, pareiginį ar minimalųjį atlyginimą?

Atsakymų, žinoma, galima prigalvoti įvairių. Galima kalbėti ir apie būtinybę skirti laiką vaikų auklėjimui, apie būtinybę užtikrinti vaikų ir tėvų tarpusavio ryšį, apie paramą šeimai ir apie kitus šeimos aspektus, ypač mėgstamus politikų. Bet juk tai valstybės funkcija, o ne darbdavio. Tad tegul ji ją ir įgyvendina, o ne užkrauna ant darbdavio pečių!

Bet kuriuo atveju, pagrįsto atsakymo, kodėl už šį laiką turi būti mokamas atlyginimas, nėra. Faktas tik tas, kad ši nuostata atkeliavo iš sovietinio „Darbo įstatymų kodekso“, kuomet tikrojo įmonių savininko nebuvo, kuomet niekam ir nerūpėjo, kodėl šis laisvas nuo darbo laikas turi būti apmokamas iš įmonės lėšų.

Vėliau tai labai sėkmingai persikėlė ir į Darbo kodeksą, nes tie, kurie šią nuostatą įtraukė į dabartinį kodeksą, sėkmingai buvo išlaikomi iš valstybės biudžeto, ne iš asmeninio verslo, tad ir dėmesio į tokias smulkmenas nekreipė... Jų požiūriu smulkmena ir tai, kad už šį laiką turi būti apskaičiuojamas darbuotojo vidutinis darbo užmokestis.

Atkreiptinas dėmesys – kalbama ne apie pareiginį darbo užmokestį, bet apie vidutinį darbuotojo darbo užmokestį, kurį prieš tai buhalterijos darbuotojai turi apskaičiuoti, kas taip pat nėra visiškai paprasta. O tai jau papildomas darbas, tuo pačiu reikalaujantis ir papildomų darbo sąnaudų... Bet tiems, kuriems atlyginimas mokamas iš valstybės biudžeto, kurie šalia atlyginimo gauna ir papildomų lėšų kanceliarinėms išlaidoms, tai taip nereikšminga, kad neaišku, ar iš viso suvokiama problemos esmė.

Visiems suprantama, kodėl Seimo nariams šis klausimas neužkliūva. Visuomenėje pasiūlymas už tokias laisvas dienas neapmokėti nebūtų populiarus, sulauktų visuotinio pasmerkimo. Juk darbdavių, kuriems toks reglamentavimas gali atrodyti nepriimtinas ir nelogiškas, gerokai mažiau, nei tų, kurie naudojasi mamadieniais ar tėvadieniais. Tikriausiai, kaip visada ir profesinės sąjungos įsikištų grūmodamos, kad Lietuvoje siekiama darbuotojus vergais paversti, kad grįžtama į baudžiavos laikus.

Daug didesnio palaikymo sulaukiama, kai pasiūlomas pakeitimas, kad darbuotojai, kuriems nesuteikiami mamadieniai ar tėvadieniai, tačiau auginantys bendrojo ugdymo mokykloje besimokantį vaiką iki dvylikos metų, galėtų gauti ne mažiau kaip pusę darbo dienos laisvo nuo darbo laiko per metus pirmąją mokslo metų dieną (Darbo kodekso 214 str. 2 d.). Beje, už šį laiką taip pat mokamas darbuotojo vidutinis darbo užmokestis.

Pritarimo tokia nuostata išties susilaukia. Nes visi supranta, kad toks laisvas pusdienis reikalingas. Tačiau atsakymo į klausimą – kodėl už šį laiką iš darbdavio lėšų turi būti mokamas vidutinis darbo užmokestis, nėra. Diskusijų, beje, taip pat nebuvo.

Autorius yra UAB „Pačiolis“ vadovaujantysis teisininkas