Kam reikalingi Lietuvoje kol kas nepopuliarūs mediatoriai?

Ar mokame ginčytis taikiai? Užsienyje tiek fizinių asmenų konfliktai, tiek didelių kompanijų ginčai dažnai sprendžiami taikiai. Kai nepavyksta patiems, į pagalbą pasitelkiamas specialistas – mediatorius. Lietuvoje tai kol kas nėra populiaru.

Trūksta supratimo

Europos Komisija siekia užtikrinti kuo didesnį teisingumo sistemos veiksmingumą – Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, paskatinti mediacijos procesą.

„Noriu akcentuoti, kad mediacija turi būti taikoma Europoje kaip alternatyva ginčams spręsti. Problemų dėl mediacijos klausimų, bylų nėra, tiesiog noriu pabrėžti, jog tas procesas vyksta ir reikėtų skatinti, kad kuo daugiau bylų ir ginčų būtų sprendžiama mediacijos būdu“, – kalbėjo neseniai Lietuvoje viešėjusi Europos Komisijos Bendrojo teisingumo direktorato civilinio teisingumo direktorė Paraskevi Mišau.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius ne kartą yra pabrėžęs, kad mediacija – veiksmingesnis būdas spręsti ginčus nei bylinėjimasis. Vis dėlto kol kas civilinių ginčų taikinamasis tarpininkavimas mūsų šalyje nepopuliarus.

„Be abejo, viskas pirmiausia priklauso nuo paties žmogaus ar žmonių. Iš tiesų mes susitarimo mentaliteto, deja, turiu konstatuoti, neturime arba turime labai mažai ar per mažai. Yra labai daug žmonių, kurie mano, kad reikia kovoti iki galo. Kai susiduri su tokiais atvejais, kai žmonės teisme kažką laimi, nors iš tikrųjų pralaimi ir jie, ir kita šalis, turint omenyje, kiek jie išleido tam ginčui, tai yra pačių žmonių suvokimo reikalas“, – sakė R. Šimašius.

Kompromiso paieška

Kaip mediacija atrodo praktiškai? Sakykime, jūsų butą užliejo kaimynai. Nei jūs, nei jie nesate apsidraudę, tad telieka spręsti ginčą patiems. Žinoma, kartais tai pavyksta, tačiau tikrai ne visada. Sprendimas – kreipimasis į teismą. Čia reikės pildyti skundų blankų formas, pateikti įvairių dokumentų, vėliau vaikščioti į teismo posėdžius. Be to, teks samdytis teisme atstovaujantį advokatą, sumokėti teismo priteistas bylos nagrinėjimo išlaidas.

Viso to galima išvengti, jeigu pasitelksite mediaciją. Aiškinantis nesutarimą, konfliktuojančioms šalims, siekiant įrodyti savo teisumą, nereikia kaltinti vienai kitos. Padedami trečiojo asmens – mediatoriaus – nepatenkintieji tariasi ir konstruktyvaus dialogo būdu stengiasi susitarti dėl abiem šalims priimtino, o ne vienpusio sprendimo, vis tiek lemiančio kažkurios iš šalių pralaimėjimą.

„Mediatorius – asmuo, apmokytas, kaip reikia valdyti konfliktines situacijas ir bandyti išspręsti asmenų nesutarimus, sudarant sąlygas jiems taikiai pasiekti kompromisą, – aiškina Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, advokatas, mediatorius Rimantas Simaitis. – Jeigu palyginsime su teismų sprendimais, jie yra kiek autoritariški – viena šalis vis tiek liks nepatenkinta. Mediatoriaus tikslas – padėti šalims suderinti jų interesus. Tokioje situacijoje realiai sprendimą priima ne trečiasis asmuo, o pačios ginčo šalys.“

Teismams – mažesnis krūvis

Pasak R. Simaičio, dauguma ginčų baigiasi be teismo įsikišimo. „Statistika rodo, kad mažiau nei 10 proc. ginčų pasiekia teismus. Visi kiti ginčai išsprendžiami be teismo. Žinoma, yra tokių, kurie neišsprendžiami – problemos įsisenėja, tačiau jų – mažuma, – teigia ekspertas. – Mediacija reikalinga tada, kai ginčas pasiekia kritinę ribą, kai dėl tam tikrų kliūčių šalims nepavyksta susitarti. Tai gali būti ir pernelyg didelė šalių priešprieša, ir tam tikros nuoskaudos, ir psichologinės kliūtys, ir pernelyg didelė ginčo objekto ekonominė vertė ar kitos priežastys.“

R. Simaičio teigimu, mediatorius tokioje situacijoje nustato, kur yra konkreti problema, ir kaip gydytojas padeda ją įveikti. „Noriu pabrėžti, kad mediacija – sudėtingas procesas, ginčo šalims keliantis tam tikrą stresą: kaip prieš svetimą žmogų demonstruoti savo „nešvarius skalbinius“, aptarinėti problematiką... Tai kelia įtampą, tad mediacija pasitelkiama tada, kai yra poreikis susitarti, bet tiesioginės derybos neveikia“, – dėsto teisininkas.

Mediacija gali padėti išspręsti maždaug trečdalį šiuo metu teismą pasiekiančių ginčų, be to, dalį tų ginčų, kurie tęsiasi, bet be teismo. „Žinoma, yra atvejų, kai į mediatorių kreiptis neverta. Pavyzdžiui, kai konfliktuojančioms šalims būtinas konkretus sprendimas, surašytas pagal teisės aktus“, – sako R. Simaitis.

Susitaikymo procesas

Mūsų šalyje mediacija verčiasi kai kurie advokatai, psichologai, socialiniai darbuotojai. Nuo 2006 metų vykdomas teisminės mediacijos projektas.

„Apie tai, ar gali būti taikoma mediacija, kai ieškinys jau nagrinėjamas teisme, galima pasitarti su teisėju ar teisėjo padėjėju. Teisminė mediacija Lietuvoje – nemokama“, – teigia R. Simaitis.
Jeigu mediacija konkrečiu atveju galima, susitarimo paieškos pradedamos nuo susitikimų su kiekviena šalimi, problemos aptarimo. Toliau vyksta bendras susitikimas, aptarimai, diskusijos, bandymai įveikti kliūtis, dalyvaujant trečiajam asmeniui. Tokių mediacijos sesijų gali būti kelios. Mediatorius mato, ar konkrečiu atveju galima susitarti ar ne. Jeigu galima, paspaudžiamos rankos, pasirašoma taikos sutartis.

Populiarėja pamažu

Lietuvoje mediacija – ne itin dažnas reiškinys. Kitaip nei skandinavai, turintys ilgametes susitaikymo be teismo tradicijas, mes einame vieninteliu teisingumo paieškos keliu – per teismą. Vis dėlto ir pas mus matyti pirmieji mediacijos įsitvirtinimo ženklai.

„Mūsų valstybėje apie mediaciją susimąstyta pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje. Per tokį trumpą laiką mes gana daug pasiekėme profesionalų rengimo, teisėkūros srityse – turime vieną pažangiausių mediaciją civiliniuose ginčuose reglamentuojančių įstatymų Europos Sąjungoje. Mūsų teisminės mediacijos projektas veikia ir duoda puikų rezultatą – teisminio sutaikymo atvejų gerokai padaugėjo, – tvirtina R. Simaitis. – Tiesa, krizės akivaizdoje valdžia sumažino finansavimą šiam projektui, tačiau vėl pasigirsta minčių apie skiriamų lėšų didinimą.“

Pasak pašnekovo, daug kas priklauso ir nuo mūsų suvokimo. Tam, kad pakistų mūsų mąstymas, kad suvoktume mediaciją ir jos būtinumą, reikia laiko.