„Prižiūrėti, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas yra Valstybės kontrolės kompetencija. Tarp pareiškėjo (Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro) ir atsakovo (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro) yra susiklostę pavaldumo (tarnybos) santykiai, todėl esant tarp šalių šiems santykiams, pareiškėjas gali kreiptis į teismą tik dėl savo pažeistų subjektinių teisių gynimo ir jo paduotas skundas negali būti vertinamas, kaip paduotas ginant viešąjį interesą“, - DELFI teigė teismo atstovė Sigita Jacinevičienė-Baltaduonė.
Pasak jos, K. Vagneris neturėjo teisės paduoti skundo, todėl jis nebus nagrinėjamas.
Kaip skelbė dienraštis „Lietuvos žinios“, K. Vagneris į teismą kreipėsi dėl galimų pažeidimų paskiriant L. Čekelienę.
„Su niekuo šio klausimo nederinau, nes kaip prokuroras esu nepriklausomas pareigūnas“, - teigė jis.
EUROJUST būstinėje Hagoje L.Čekelienė dirba nuo 2008-ųjų kovo.
Asmenų delegavimo į tarptautines ir ES ar užsienio valstybių institucijas įstatyme teigiama, kad deleguojamų asmenų kandidatūros turi būti koordinuojamos su Užsienio reikalų ministerija (URM). Tačiau skiriant L.Čekelienę. tai nebuvo padaryta. Ją paskyrus į šį postą tuometis generalinis prokuroras Algimantas Valantinas tik informavo URM apie tokį paskyrimą. Tai, anot dienraščio, savo raštu patvirtino URM.
„Skiriant L.Čekelienę į pareigas EUROJUST nebuvo vadovautasi Delegavimo įstatyme nustatyta tvarka, t. y. nebuvo patvirtinta URM išvada dėl delegavimo į EUROJUST atitikties delegavimo prioritetams“, - teigiama URM rašte.
Pasikeitus GP vadovybei, L. Čekelienė vėl paskirta į šį postą. Tai padaryta dar nesibaigus jos, kaip EUROJUST narės, kadencijai. Dienraščio duomenimis, teisininkė buvo paskirta ne atsižvelgus į pareigybės tęstinumą, o kaip į naujas pareigas.
Po kurio laiko L. Čekelienė vėl paskiriama į nacionalinio atstovo pareigas EUROJUST kaip į naują postą. Dabar jos kadencija numatyta iki 2015-ųjų. Pastarųjų dviejų L. Čekelienės paskyrimų GP su URM nekoordinavo ir ministerijai apie juos nepranešė. Nebuvo informuota ne tik URM, bet ir Vidaus reikalų ministerijos Valstybės tarnybos departamentas, kuris turėjo organizuoti galimų pretendentų atranką.