Tanzanija – šalis, turinti daugiau nei 46 milijonus gyventojų – kartu su Kenija ir Uganda priskiriama Rytų Afrikos regionui. Jungtinių tautų narkotikų kontrolės ir nusikalstamumo prevencijos biuro (UNODC) duomenimis, Rytų Afrika ir kaimyninės regiono valstybės – Džibutis, Eritrėja, Somalis, Etiopija - yra itin patrauklios tarptautiniams narkotikų prekybos sindikatams.
Neegzistuojančios ar nekontroliuojamos valstybių sienos, korumpuota ir neefektyvi teisėsaugos sistema sudaro palankias sąlygas narkotikų prekybai klestėti. Per Rytų Afriką driekiasi narkotikų kelias, kuriuo į Vakarų Europą gabenamas heroinas ir marihuana. Į pačią Rytų Afriką įvežami dideli kiekiai kokaino ir heroino iš Pietų Amerikos, Pakistano, Tailando, Irano ir kitų šalių.
Reaguodama į blogėjantį šalies įvaizdį pasaulyje, Tanzanijos valdžia 2012 metais ėmėsi aktyviau kovoti su prekyba narkotikais. Tiesa, ne stiprindama teisėsaugos struktūras ir naikindama sistemines priežastis, tokias kaip įsišaknijusi korupcija, o griežtindama ir taip drakoniškas bausmes už narkotikų gabenimą.
“Narkotinių medžiagų ir prekybos nelegaliomis narkotinėmis medžiagomis prevencijos aktas/The Drugs and Prevention of Illicit Traffic in Drugs Act (1995)” – tai pagrindinis šalies įstatymas, numatantis atsakomybę už nelegalių narkotinių ir psichotropinių medžiagų gamybą, laikymą, vartojimą, gabenimą, pardavimą ir platinimą.
Įstatymas (16 str.) numato, kad “asmuo, kuris gabena bet kokią narkotinę ar psichotropinę medžiagą ar bet kokią kitą medžiagą, kurią jis laiko arba suvokia (represented or held out by him) kaip narkotinę ar psichotropinę medžiagą, įvykdo nusikalstamą veiką, užtraukiančią baudžiamąją atsakomybę:
i) už bet kokių narkotinių ar psichotropinių medžiagų (gabenimą) dešimties milijonų šilingų baudą arba baudą, siekiančią tris kartus narkotinių ar psichotropinių medžiagų rinkos vertės, priklausomai nuo to, kuri (bauda) yra didesnė, ir papildomai laisvės atėmimą iki gyvos galvos, bet kiekvienu atveju ne mažiau nei dvidešimt metų;
ii) už bet kokių kitų medžiagų, nei tų narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kurias (asmuo) laiko arba suvokia kaip narkotines ar psichotropines medžiagas, (gabenimą) ne mažesnę nei vieno milijono šilingų baudą ir papildomai laisvės atėmimą iki gyvos galvos, bet kiekvienu atveju ne mažiau nei dvidešimt metų.”
Iš šios painios formuluotės sudėtinga iš karto nustatyti, už ką taikoma baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamojoje teisėje asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu jo veika atitinka įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį. Nusikaltimo sudėtis – tai objektyvių ir subjektyvių nusikaltimo požymių visuma: objektyvieji požymiai susiję su padaryta veika, už kurią įstatymu numatyta baudžiamoji atsakomybė, o subjektyvieji - su veikos padarymo tikslu bei motyvais. Kad būtų pripažintas kaltu, asmuo turi ne tik gabenti nelegalias narkotines medžiagas, bet ir daryti tai tyčia – žinoti, kad gabena nelegalias narkotines medžiagas ir suvokti savo veikos pavojingumą visuomenei.
Visgi skaitant šią įstatymo nuostatą panašu, kad ji suformuluota taip, jog kaltintojui pakaktų įrodyti tik objektyvius nusikaltimo sudėties požymius, pavyzdžiui, gabenimo faktą, nes įstatymas numato atsakomybę ir tuo atveju, kai asmuo net nesuvokė, kad jo gabenamas daiktas yra nelegalios narkotinės medžiagos. Įrodžius tą teisme, jam/jai tiesiog būtų taikoma mažesnė bauda (ne dešimt, o vienas milijonas šilingų) ir įkalinimas iki gyvos galvos.
Taigi šiuo atveju tyčios nebuvimas tėra lengvinanti aplinkybė, bet ne išteisinimo pagrindas. Vargu ar tokiu teisiniu pagrindu priimami nuosprendžiai – neįrodžius asmens kaltumo (tiesioginės ar netiesioginės tyčios) – suderinami su vienu esminių baudžiamosios teisės principų, įtvirtinančių, kad nėra nusikaltimo be kaltės.
Pagal įstatymą (26 str.), asmuo išteisintas gali būti tik dviem atvejais: i) jeigu įrodo, kad gabenamos medžiagos yra legalios, t.y. joms gauta licenzija iš Nacionalinės narkotinių medžiagų kontrolės komisijos; ii) jeigu pakankamai (patenkinamai) įrodo teismui, kad, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, narkotinių medžiagų turėjimas buvo nesąmoningas.
Tai, kad asmuo turėjo nelegalias narkotines medžiagas “nesąmoningai”, galėtų būti aiškinama dvejopai: 1) asmuo nežinojo apie patį objekto (pvz. siuntos su narkotikais) turėjimo faktą; 2) nesuvokė/nežinojo, kad jo turimas objektas (pvz. siuntos turinys) yra nelegalūs narkotikai. Panašu, kad antrasis gynybos variantas teisme būtų neveiksmingas - kaip jau minėta, pagal šį įstatymą baudžiama ir tada, kai pats asmuo nesuvokia, jog tai, ką gabena, yra narkotikai. Taigi pagrindas asmeniui išteisinti tebūtų aplinkybė, kad asmuo nežinojo, jog apskritai gabena kokį nors objektą (siuntą, įpakavimą ir pan.), ir įrodo tai teisme.
Skaitant šią įstatymo formuluotę susidaro įspūdis, kad didžioji įrodinėjimo naštos dalis tenka kaltinamajam – ne kaltintojas privalo įrodyti asmens kaltę, o atvirkščiai - kaltinamasis privalo įrodyti savo nekaltumą. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas galėtų pažeisti vieną svarbiausių teisės į teisingą teismą principų – nekaltumo prezumpciją, kai asmuo laikomas nekaltu, kol neįrodyta jo kaltė.
Tanzanijos teisinė sistema remiasi anglosaksiškąja bendrąja teise, paveldėta iš kolonijinių laikų – iki 1961-ųjų metų dabartinė Tanzanijos teritorija priklausė Jungtinei Karalystei. Panašias nuostatas dėl įrodinėjimo naštos galima rasti ir šios šalies statutuose. Regina V. Lambert (On Appeal From The Court of Appeal (Criminal Division) byloje Jungtinės Karalystės teismas kaip tik ir sprendė klausimą dėl įrodinėjimo naštos prekybos narkotikais byloje, ir išaiškino taip: tokia nuostata nereiškia, jog kaltinamasis privalo įrodyti savo nekaltumą, tačiau, pasitelkdamas gynybą, asmuo gali pateikti įrodymus, jog jis nežinojo, kad gabena narkotikus. Įrodymai gali kilti ir iš teismo proceso, pavyzdžiui, liudininkų parodymai apie kaltinamojo nustebimą, kai buvo atskleistas narkotikų gabenimo faktas.
Tokiu atveju lemiamas yra teisėjo ir prisiekusiųjų požiūris vertinant įrodymus - jeigu pateikti įrodymai kelia pagrįstų abejonių dėl kaltinamojo kaltės, tokia gynyba laikoma pakankama. Tuomet jau kaltintojui tenka našta įrodyti, kad pateiktais įrodymais besiremianti gynyba nėra pakankama, jog kaltinamasis būtų išteisintas.
Taip įrodinėjimo naštos klausimą aiškina Jungtinės Karalystės teismai, bet ar galėtų prekybos narkotikais prevencijos įstatymo nuostatas panašiai interpretuoti Tanzanijos teismas? Atsakymas būtų – ne. Įstatymo dalyje, nustatančioje teisminio proceso tvarką, aiškiai ir nedviprasmiškai parašyta (36 str.) – „teisiant pagal šį įstatymą, gali būti laikoma, kad kaltinamasis padarė nusikaltimą, nebent įrodoma priešingai.” Kitaip tariant, įstatymas įtvirtina kaltumo prezumpciją.
Šiame teisės akte galima rasti ir daugiau keistų, su teisingumu nieko bendro neturinčių nuostatų. Pavyzdžiui, už narkotikų gabenimo finansavimą taikoma dešimt milijonų šilingų bauda arba įkalinimas iki gyvos galvos (21 str.). Tokia nuostata leidžia narkotikų gabenimą finansuojantiems (iš esmės - organizuojantiems) asmenims “išsipirkti“ nuo įkalinimo iki gyvos galvos, tačiau už patį narkotikų gabenimą tokia “galimybė” nenumatyta - taikoma ir bauda, ir laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Įstatymo absurdiškumą teisingumo požiūriu vainikuoja straipsnis, numatantis, kad už bet kurios šio įstatymo nuostatos pažeidimą, už kurį šiame įstatyme bausmė nenumatyta, asmuo baudžiamas ne didesne nei penkių milijonų šilingų bauda arba laisvės atėmimu ne daugiau nei trisdešimčiai metų, arba ir bauda, ir laisvės atėmimu (25 str.). Tokia nuostata paprasčiausiai paneigia vieną esminių baudžiamosios teisės principų, įtvirtinančių, kad negali būti bausmės, nenumatytos įstatymu.
Nustatydama tokį įstatyminį reguliavimą Tanzanija pažeidžia ir savo tarptautinius įsipareigojimus. Šalis dar 1976 m. prisijungė prie Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (1966), įpareigojančio valstybes-nares visiems asmenims jų jurisdikcijoje užtikrinti pakto garantuojamas teises, taip pat ir teisę į teisingą teismą. Pakto 14 (2) įtvirtina, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas padaręs baudžiamąjį nusikaltimą, turi teisę būti laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.
Taigi Tanzanijos prekybos narkotikais prevencijos įstatymo nuostatų apžvalga išsklaido bet kokias viltis, kad Kristinos Biskaševskajos teismas bus teisingas ir nešališkas. Teisme galios kaltumo prezumpcija, ir bylą teismas nagrinės remdamasis įstatymu, kurio nuostatos paneigia pamatinius baudžiamosios teisės ir žmogaus teisių principus. Žinoma, tai nepanaikina tikimybės, kad, teismui įvertinus įrodymus byloje, Kristina Biskaševskaja galėtų išgirsti išteisinamąjį nuosprendį, tačiau žinant, jog ji teisme bus laikoma kalta ir jai tenkančią įrodinėjimo naštą, tokia tikimybė itin maža.
Atsižvelgiant į neproporcingai griežtas bausmes, gyvybiškai svarbus tampa Kristinos procesinių teisių užtikrinimas: ar ji turi gynėją, ar gynėjas dalyvavo apklausose, ar jai užtikrinamas vertimas, ar ji supranta jai pateiktus kaltinimus, ar turi galimybę paruošti gynybą teisme.
Tokiais klausimais turėtų rūpintis Lietuvos atstovybė, kuriai priskirtas konsulinių funkcijų Jungtinėje Tanzanijos Respublikoje vykdymas. Deja, Lietuva Tanzanijai akredituotos konsulinės įstaigos neturi. Užsienio reikalų ministerijos Piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyrius informavo, kad Kristinai Biskaševskajai padeda Vokietijos konsulinis pareigūnas, išsiaiškinęs jos laikymo vietą ir perdavęs advokatų, į kuriuos galima kreiptis, sąrašą.
URM prašymu konsulinis pareigūnas bendravo su regioninės policijos atstovu, kuris informavo, jog su suimtąja bendrauti draudžiama. Akivaizdu, kad Tanzanijos teisėsauga neužtikrino Kristinos Biskaševskajos teisės į gynėją, kuris turėtų dalyvauti nuo pat pirmosios apklausos. Savo poziciją ir gynybą ji galės išsakyti tik teismo posėdyje, numatytame rugsėjo 19 d.