Kitų panašių bylų nagrinėjimas belaukiant Didžiosios kolegijos sprendimo buvo sustabdytas. Kaip jau buvo skelbta, š.m. gegužės 20 d. Teismas priėmė nutarimą dėl priimtinumo byloje Lenkauskienė prieš Lietuvą, kuriuo pareiškėjos skundą pripažino nepriimtinu.
Šioje byloje Teismas, jau spręsdamas bylą iš esmės, dar kartą grįžo prie priimtinumo klausimo, nes anksčiau, 2005 m. lapkričio 3 d. nutarimu, tą patį skundą buvo pripažinęs priimtinu (pareiškėja buvo teisiama už dokumentų siekiant sudaryti sąlygas išvykimui į užsienį klastojimą).
Teismas yra pranešęs, kad š. m. liepos 1 d. skelbs savo sprendimą byloje (taip pat susijusioje su modelio taikymu) Malininas prieš Lietuvą. Byloje Milinienė prieš Lietuvą nutarimas dėl priimtinumo buvo priimtas dar 2005 m. balandžio 26 d. Pareiškėja, anksčiau dirbusi teisėja, skundėsi dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo, teigdama, kad ji buvo išprovokuota padaryti nusikaltimą (kyšio paėmimą) ir dėl to neteisingai nuteista. Pareiškėja buvo kaltinama per tris kartus iš privataus asmens paėmusi 10 500 JAV dolerių naujam automobiliui įsigyti, už tai parengusi ir priėmusi iš privataus asmens civilinį ieškinį, pažadėdama jam palankų rezultatą - paskelbti niekiniu jo nuosavybės aukcioną, ir bandymu papirkti teisėjus. Pareiškėja skundėsi Teismui, kad jos teisė į teisingą teismą buvusi pažeista dėl pažeidžiant nacionalinę teisę prieš ją sankcionuoto ir panaudoto nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio.
Pareiškėja taip pat teigė, kad pirminė informacija, kurią institucijoms pateikė jos pažįstamas privatus asmuo, nebuvo pakankama įtarti ją ketinant paimti kyšį, ir modelio sankcionavimas esą pasitarnavęs sukurti naujo nusikaltimo įrodymus, o ne ištirti nusikaltimą, kurį ji buvo linkusi padaryti.
Todėl ji esą buvusi privataus asmens ir institucijų išprovokuota padaryti nusikaltimą, o nacionaliniai teismai tinkamai neišnagrinėjo klausimo dėl institucijų atsakomybės už jos atžvilgiu įvykdytą provokaciją.
Europos Žmogaus Teisių Teismas rėmėsi savo sprendimu byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, kuriame išdėstė provokacijos kaip Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo sąvoką atskirdamas ją nuo teisėtų slaptų metodų panaudojimo ikiteisminiame tyrime, kurių atžvilgiu privalo būti atitinkamos garantijos piktnaudžiavimui išvengti.
Teismas konstatavo, kad, vadovaujantis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jo pareiga yra išnagrinėti nacionalinių teismų ginčijamos provokacijos vertinimo kokybę ir garantuoti, kad teismai tinkamai užtikrino kaltinamojo gynybos, ypač rungtyniško proceso ir šalių lygybės, teises.
Teismas, vertindamas, ar šioje byloje pareigūnai vykdė „iš esmės pasyvų baudžiamosios veikos tyrimą“, atsižvelgė į tai, kad šioje byloje iniciatyva priklausė privačiam asmeniui, kuris, supratęs, kad pareiškėja reikalautų kyšio už palankų rezultatą jo byloje, apskundė tai pareigūnams. Pareigūnai kreipėsi į generalinio prokuroro pavaduotoją, kuris sankcionavo nusikalstamą veiką imituojantį elgesio modelį, suteikiantį minėtam privačiam asmeniui imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo mainais už įrodymų užtikrinimą.
Atsižvelgiant į tai, kad privatus asmuo turėjo pareigūnų leidimą teikti finansinius pasiūlymus pareiškėjai bei pareigūnų duotą techninę įrangą įrašyti jų pokalbius, yra aišku, kad pareigūnai darė poveikį įvykiams.
Tačiau, atsižvelgiant į pareigūnų pareigą tikrinti skundus dėl nusikaltimų bei į būtinumą užkirsti kelią teismų korupcijos žalingam poveikiui teisės viršenybei demokratinėje visuomenėje, Teismas nemano, kad pareigūnai piktnaudžiavo. Ne pareigūnų veiksmai, o privataus asmens ir pareiškėjos elgesys buvo lemiamas veiksnys. Teismas pripažino, kad atsižvelgus į viską pareigūnai „prisijungė“ prie nusikalstamos veikos, o ne ją inicijavo. Dėl to pareigūnų veiksmai nepripažintini provokuojančių agentų (pranc. agents provocateurs) veikla, pažeidžiančia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.
Teismas pažymėjo, kad pripažinti, jog buvo laikytasi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies galima tik tada, jei pareiškėja turėjo galimybę veiksmingai skųstis dėl provokacijos. Teismas šiuo požiūriu konstatavo, kad pareiškėja turėjo galimybę nacionaliniams teismams pateikti įrodymus dėl provokacijos, ir teismai priėmė pagrįstą sprendimą, ypač Aukščiausiasis Teismas, atmesdamas pareiškėjos kasacinį skundą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad buvo aiškus pagrindas pradėti tyrimą, kai privatus asmuo kreipėsi į pareigūnus. Modelis buvo teisėtai sukonstruotas ir panaudotas. Be to, jis buvo tinkamai prižiūrimas prokuratūros, nepaisant to, kad teisminė priežiūra tokiai slaptai tyrimo sistemai būtų buvusi tinkamesnė.
Atsižvelgdamas į visas aplinkybes, Teismas vieningai konstatavo, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nebuvo pažeista.