Ar tai yra natūralus senatvės bruožas su kuriuo telieka susitaikyti? O galbūt ligos požymiai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį? Psichikos sveikatos specialistai tikina – pasikeitęs senjorų elgesys daugeliu atveju yra rimtas signalas, o pagalbos reikėtų kreiptis kuo anksčiau.
Nuo depresijos iki demencijos
Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje veikiančiame Gerontopsichiatrijos skyriuje teikiama specializuota pagalba pacientams nuo 65-erių metų. Tą sufleruoja ir pats skyriaus pavadinimas – „gerontos“ graikiškai reiškia „senas“.
Dažniausiai pacientai čia tiriami ir gydomi dėl įvairios kilmės demencijų (atminties bei kitų pažinimo funkcijų nusilpimo, kai žmogus tampa užmaršus, išsiblaškęs, sutrinka kasdienė jo veikla), įvairios kilmės psichozinių sutrikimų (pavyzdžiui, kliedesių, haliucinacijų, sumišimo), nuotaikos sutrikimų (depresija, nerimas) ar tokių sutrikimų kaip šizofrenija. Skyriaus vadovė, gydytoja psichiatrė Aurelija Vaitkevičienė pastebi, kad pagalbos, deja, vis dar kreipiamasi labai vėlai – tada, kai pacientui jau būtina hospitalizacija ir padėti jam kur kas sunkiau.
„Tebegajus klaidingas įsitikinimas, kad smarkiai pakitusi psichinė savijauta senatvėje yra natūrali jos dalis, kad kitaip būti negali arba kad problemos kažkaip išsispręs savaime. Deja, dažniausiai tai yra signalas apie ligos pradžią, o su laiku situacija tik sunkėja“, – pastebi gydytoja.
Kada jau vertėtų susirūpinti?
„Rimtu ženklu gal būti buitinio turinio kliedėjimai, pavyzdžiui, močiutės pastaba, kad „marti išsinešė jos sukneles“, tai pat anksčiau nepasireiškusios idėjos apie santykius su artimaisiais, kai teigiama, kad „manęs nemyli, nekenčia, nori atsikratyti“ arba paranojiški nuogąstavimai, pavyzdžiui, kad „dukra nori atimti butą“. Tokiais atvejais, jau reikėtų psichiatro įvertinimo“ , – sako A. Vaitkevičienė ir pabrėžia, kad veltui metų metus laukiama, kad artimasis nusiramins, pasikeis su juo pasikalbėjus – dažniausiai problema auga, o nežinant jos priežasties, daugėja bereikalingų, situaciją tik aštrinančių konfliktų.
„Kliedesiai, haliucinacijos neretai gali ir progresuoti: jeigu pradžioje jų taikiniais būna tik keli žmonės, pasitaiko kelis kart per metus, su laiku jie dažnėja ir įtraukia vis platesnį asmenų ratą. Būtent tada ir kreipiamasi pagalbos – kai kažkas iš to rato sunerimsta... Deja, dažnai būna gerokai per vėlu: vos ne 6–7 metai po ligos simptomų pradžios, kada padėti pacientui kur kas sunkiau“, – sako gydytoja.
Siekiamybė padėti sugrįžti į normalų gyvenimą
Žinoma, ne visada pacientui būtina gultis į ligoninę – neretai užtenka ir ambulatorinės pagalbos, tačiau, kaip jau minėta, svarbu neuždelsti.
„Kadangi su amžiumi keičiasi žmogaus statusas visuomenėje, sumažėjęs pažinčių ratas, bendravimo intensyvumas, gana dažnai senjorai suserga depresija, nuotaikos, adaptacijos sutrikimais – tokiais atvejais dauguma pacientų gydomi ambulatoriškai“.
Na, o gydytojams nusprendus, kad visgi reikėtų gultis į ligoninę, joje dažniausiai teks praleisti apie tris savaites. „Detaliai ištiriame pacientą ir siekiame kiek įmanoma jam padėti sugrįžti į įprastą gyvenimą. Labiau pažengus ligai jau sunkiau kovoti su atminties sutrikimais, tačiau, pavyzdžiui, vis dar galime bandyti panaikinti delyrą (sunkų sumišimą, orientacijos laike, vietoje ir savyje sutrikimą), padėti bendrai nusiraminti, sustiprėti“, – apie pagalbos galimybes pasakoja A. Vaikevičienė.
Pacientams padeda ne tik gydytojų, bet ir psichologų, ergoterapeutų, kineziterapeutų komanda – vykdomos makštos, grupiniai meno ir kitokie užsiėmimai, neretai pacientai grįžta fiziškai sustiprėję ar net ligoninėje susiradę bičiulių.
„Labai svarbus ir artimųjų bendradarbiavimas, įsitraukimas. Būna sulaukiame sulysusių, išsekusių pacientų, kurie, pasirodo, jau kurį laiką vis pamiršta pavalgyti, o jų vaikai to net nepastebėjo. Nuo šeimos palaikymo labai priklauso kaip pacientas sveiks, kaip jausis grįžęs į namus – įsiklausius į profesionalų rekomendacijas, patarimus, galima gyventi visiškai kitokį gyvenimą net ir su psichikos liga sergančiu mylimu senjoru“, – ieškoti sprendimų drąsina gydytoja.
