Apie tai, ko reikėtų tikėtis iš susiklosčiusios situacijos ateityje, klausėme Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) direktoriaus profesoriaus daktaro Sauliaus Čaplinsko.

– Žmonių raupai vadinami pamiršta diagnoze. O beždžionių raupų atvejus mokslininkai retai kada fiksuodavo už Afrikos ribų – ir tai tik iš ten grįžusiesiems ir su jais kontaktavusiems asmenims. Tačiau neseniai tapo aišku, jog šia zoonozine virusine liga galima užsikrėsti ir Vakaruose, Europoje. Ir serga ja Afrikoje niekada nesilankiusieji. Kiek šiuo metu pasaulyje paplitę beždžionių raupai ir kokia tikimybė, kad artimiausiu metu pasieks ir mūsų šalį?

– Kad Lietuvoje atsirastų šios ligos atvejis, didelės tikimybės nėra, bet ji egzistuoja.

Tam galimi du keliai. Vienas jų – žmonės, kurie važiuoja į Vakarų ar Centrinę Afriką, ten gali kontaktuoti su gyvūnais bei atvežti virusą. Tai vykdavo metų metais, pavieniais atvejais beždžionių raupai būdavo įvežami į įvairias šalis (Lietuvoje nepasitaikė). Būdavo net, kad užsikrėtusiam žmogui perdavus virusą kitam registruoti nedideli protrūkiai. Tačiau dabar nuostabą ir tam tikrą pavojų kelia kita galimybė. Europoje, Kanadoje, Amerikoje, Australijoje yra pavienių vietinių užsikrėtimo beždžionių raupais atvejų, kai net neaišku, kur buvo kontaktas su endemine Vakarų ar Centrinės Afrikos zona. Kadangi tam tikra dalis tokių atvejų yra demografinėje populiacijoje vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais, tai Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras ypač atkreipia dėmesį į žmones, kurie dažniau turi artimą kontaktą – taip pat ir lytinį, heteroseksualų, bet ypač homoseksualų. Jiems primygtinai patariama pajutus karščiavimą ir į vėjaraupius panašius bėrimus kuo greičiau izoliuotis ir kreiptis į gydytojus.

Tikimybės, kad beždžionių raupai plačiai išplistų ir grėstų bendrai populiacijai, tikrai nėra ir artimiausiu metu to nebus. Bet yra kita medalio pusė. Žvelgiant į tolimą perspektyvą svarbu, kad neatsitiktų taip, jog virusas teritorijose, kur jis necirkuliuoja laukinėje gamtoje, – tarkime, Europoje, – į ją nepatektų ar per mūsų augintinius, ar kitu būdu, ir neįsitvirtintų tarp graužikų – sakykime, voverių. Tada ateityje turėtume dar vieną endeminę ligą.

Visos pastangos dabar nukreiptos į tai, kad būtų išsiaiškinta, kaip žmonės užsikrečia beždžionių raupais, ir kuo greičiau izoliuoti jų galimus kontaktus, kad virusas neišplistų ir neįsitvirtintų laukinėje gamtoje. Tai – svarbiausia problema. Kai kurie žmonės iš karto klausia apie skiepus, bet ne tai esmė. Bent artimiausiu metu tikrai nebus reikalinga vakcinacija, ypač bendros populiacijos. Net labai abejoju, kad būtų rekomendacijos skiepyti ir medikus.

Beždžionių raupai
Foto: Shutterstock

– Tačiau skiepai egzistuoja?

– Egzistuoja tiek skiepai nuo beždžionių raupų viruso, tiek nuo žmonių raupų viruso, kuris išnaikintas. Pastarieji taip pat 80 procentų efektyvumu veikia beždžionių raupų virusą.

Be to, nors vakcinacija nuo žmogaus raupų viruso buvo sustabdyta maždaug prieš 40 metų, visi, gimę anksčiau, turi tam tikrą imunitetą ir beždžionių raupams. Jis gal kiek išblėsęs – priklausomai nuo konkretaus žmogaus imuninės, sveikatos būklės, tačiau yra.

Afrikoje, kur bendra žmonių sveikatos būklė, ko gero, yra prastesnė, mirštamumas nuo šios padermės viruso siekia nuo 1 iki 3 procentų. Kitos beždžionių raupų viruso linijos mirštamumas didesnis – apie 10 procentų.

O kalbant apie Europos šalis, ši liga analogiškai bus pavojingiausia tiems, kurie turi nusilpusį imunitetą dėl amžiaus, gretutinių ligų. Dėl nėštumo taip pat gali būti pavojingesnė. Bet absoliučiai daugumai žmonių ji praeina gana lengvai.

– Kur dabar arčiausiai mūsų Europoje fiksuotas šis virusas?

– Ne esmė, kur arčiausiai, – esmė neaiškumas, kaip nutiko, kad serga žmonės ne tik iš endeminės zonos.

Nes tai reiškia, kad virusas gali bet kada atkeliauti į kitą šalį. Nuvažiavus į Belgiją, Portugaliją, Švediją ar kur kitur, tikimybė, kad bus artimas mūsų kontaktas su žmogumi, turinčiu beždžionių raupų virusą, artima nuliui. Bet svarbu laiku imtis priemonių sustabdyti ligos plitimą ir kad neatsirastų dar vienas ar keli endeminiai židiniai.

– Šiuo metu pasaulyje plinta ir neaiškus vaikų hepatitas.

– Dėl vaikų ūmaus, neaiškios kilmės – panašu, kad virusinio hepatito, ko gero, situacija yra labiau komplikuota ir kelianti daugiau rūpesčių.

Iki galo neaišku, kas galėjo lemti tokią sunkią ligą. Jei neklystu, ar ne dešimčiai vaikų jau teko persodinti kepenis. Tad kol kas čia nežinomųjų daugiau.

Tiesą sakant, man, kaip specialistui, ši situacija kelia daug didesnį nerimą negu beždžionių raupai. Galbūt tai susiję su keliomis infekcijomis – vadinamąja koinfekcija, kai vaikutis užsikrečia ir adenovirusu, ir galbūt kažkokiu nauju virusu. Kol kas neaišku, koks tai gali būti virusas ir kaip jis galbūt mutavo. Aišku viena: kad nerandama aiškių sąsajų. Nei vieno vaiko su kitu, nei su kokiu nors infekcijos šaltiniu, nei su kažkokiomis toksinėmis medžiagomis.

Lietuvoje tokių registruotų atvejų nėra, bet tai tik dar kartą parodo, kaip svarbu laiku pastebėti įvairius sveikatos sutrikimus, kreiptis į gydytojus. Ir kad viskas būtų tinkamai ir operatyviai registruojama, įtraukiama į informacines bazes.

Foto: Fotolia

– Iš pradžių buvo koronavirusinės infekcijos pandemija, dabar pavojų kelia beždžionių raupai, ūmus vaikų hepatitas. Ar tai įprasta? Galbūt ir anksčiau būdavo tokių sutampančių protrūkių, bet apie juos labiau žinojo specialistai, o dabar visuomenei tiesiog prieinama daugiau informacijos?

– Aš pasakyčiau kitaip. Jau keletą metų Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertai perspėja, kad pasaulis pasikeitė. Ir aš pats, ir ULAC organizavome ne vieną tarptautinę konferenciją, įvairių kitų renginių, kur atkreipdavome į tai dėmesį…

Žmonės dėl savo elgsenos, dėl to, kad pasaulis tapo labai mažas, kitų priežasčių sudarė galimybę atsirasti naujoms užkrečiamosioms ligoms ir atgimti senoms. Antrojo pasaulinio karo metu vienas amerikietis generolas pareiškė, kad, atradus antibiotikus, galima užversti infekcinių ligų puslapį. Akivaizdu, kad taip nėra. Ir esama daug priežasčių: mūsų skverbimasis į laukinę gamtą, tarptautinės kelionės, kai per kelias valandas žmogus iš vieno kontinento atsiduria kitame galėdamas būti inkubaciniame laikotarpyje, pernešti ligą, pats to nežinodamas. Labai plečiasi prekyba. Galų gale kai kurių užkrečiamųjų ligų plitimui įtakos turi klimato šiltėjimas. Mūsų atveju – plečiasi erkių arealas. Ten, kur daug laukinės gamtos, kur mes ją tausojame, saugome. Kad ir žolės nepjovimas Vilniuje kai kam gali brangiai kainuoti.

Pasipriešinimas skiepams, kuriam įtakos turi daug faktorių, ir panašiai.

Trumpai sakant, mes patys, kaip minėjau, sudarome sąlygas atsirasti naujoms arba atgimti senoms infekcinėms ligoms.

Aišku, operatyvi informacija, keitimasis ja, sekimas, viešinimas, pateikimas visuomenei taip pat leidžia greičiau sužinoti apie tokius atvejus.

– O kokia situacija dėl koronaviruso – kas prognozuojama rudeniui, žiemai?

– Vienu sakiniu būtų galima atsakyti taip: svarbu, kaip bus praleista vasara ir kaip atitinkamos institucijos ir specialistai pasiruoš rudeniui. Šis virusas labai gerai prisitaiko. Galima sakyti, kad yra vos ne idealus virusas plačiai plisti, apimti kuo didesnę populiaciją, kuo daugiau palikti savo palikuonių neišžudydamas žmonių.

Deja, dalis žmonių – net ir tų, kurie buvo pasiskiepiję ar pasiskiepiję ir persirgę, – susidūrė su virusu ne nusilpus imunitetui, o virusui įgijus tokių savybių, kaip gebėjimas apeiti imuninę sistemą. Aišku, kad rudenį turėsime naują kovido bangą. Tai kelia nerimą.

Omikron atmaina
Foto: Shutterstock

Ukrainoje vyksta karas – sveikatos priežiūros sistema faktiškai sugriauta, daug sužeistųjų, žuvusieji laiku nepalaidojami… Kokia tikimybė, kad iš ten pradės plisti ligos, kurios jau gal ir primirštos?

– Seniai žinoma, kad ištikus bet kokioms didelėms katastrofoms, esant dideliems žmonių persikėlimo srautams, plius, jeigu vyksta karas ir daug sužeistųjų, susidaro labai palankios sąlygos plisti mikroorganizmams. O jie tuo būtinai pasinaudos ir plis. Vienos ligos bus labiau susijusios su tuo, kad žmonės gyvena itin prastomis sanitarinėmis sąlygomis, kad neturi vandens ar maisto. Kita gresiančių ligų grupė kils dėl sutrikusios imunizacijos programos, nusilpusios žmonių imuninės sistemos jiems tapus pažeidžiamesniems.

Galėtume išskirti ir dar vieną ligų grupę, apie kurią ne visi pagalvoja, bet kuri seniai žinoma ir apie jos pavojų perspėjama. Kai sanitarinės sąlygos blogos, neužtenka medikamentų žaizdoms gydyti, trūksta antibiotikų, susidaro palankios sąlygos vystytis vadinamiesiems supermikroorganizmams. Tiems, kurie įgauna tokių savybių, kad paskui antibiotikai jų nebeveikia. Kadangi žmonės juda, reikia priimti pabėgėlius, sužeistuosius gydymui ar reabilitacijai, visos tos ligos iš karo zonos plinta į aplinkinius kraštus. Šis pavojus visada buvo ir yra realus. Ir toks liks.

Skiepai
Foto: Organizacijos nuotr.

– Negalima nepaminėti ir dar vienos pastaraisiais metais keliamos problemos: kad dėl žmonių nenoro skiepytis ir skiepyti vaikus atgimsta vakcinomis suvaldomos ligos. Tarkime, tymai.

– Viena, kai žmonės nesiskiepija ir nutraukia skiepų programą, nes dėl karo nėra tokios galimybės. Bet dar egzistuoja, kaip jis angliškai vadinamas, „vaccine hesitancy“: susilaikymas nuo skiepų, kai jie fiziškai prieinami. Žmogus dėl tam tikrų nusistatymų nesivakcinuoja.

Jeigu žmogus negauna skiepų dėl to, kad jie dar nesukurti ar jų nėra toje valstybėje ar teritorijoje, yra vienaip. Tačiau jei skiepai yra, o žmogus atsisako jų paveiktas tam tikros klaidinančios informacijos, tai yra viena iš dešimties didžiausių grėsmių žmonijos sveikatai – tą sako Pasaulio sveikatos organizacija.

Mes puikiai žinome, ką reiškia, jeigu žmogus neskiepytas nuo tymų. Tymai tam tikrose teritorijose atgimsta ir sukelia protrūkius. Visiškai realu, kad tie patys tymai pasieks Lietuvos populiaciją – grupę žmonių, kurie neskiepyti. Tarp jų gali būti ir pabėgėliai iš Ukrainos. Tie žmonės paprasčiausiai labai greitai užkrės vienas kitą.

Mes kaip pavyzdį pateikdavome vėjaraupių plitimo greitį. Sakėme, kad bus pavojus, jeigu kovidas pradės plisti tokiu greičiu. Dabar apsidairykime aplinkui – juk kone kiekvienas pažįstame artimiausiame rate sirgusiųjų arba netgi patys esame susidūrę su kovidu ir persirgę. Tapo aišku, kad kovidas plinta, ko gero, tokiu pat greičiu kaip vėjaraupiai arba galbūt netgi kaip tymai.

Kitaip sakant, kai yra niša – imlių žmonių grupė, kuri kontaktuodama ir gavusi infekcinę dozę suserga, tai liga ir plinta.

Jau žinome, kad kolektyvinio imuniteto kovidui sukurti neįmanoma dėl viruso savybių, todėl grįžtame prie tos pačios išvados, jog rudenį neišvengiamai vėl su juo susidursime. Kuo tai pasibaigs – ar liga praeis lengva klinikine eiga, ar besimptome, ar atsidursime reanimacijos palatoje, jau kitas klausimas. Todėl turime padaryti viską, kas įmanoma, kad rudenį užkratas plistų kuo mažiau ir kad kuo mažiau žmonių atsidurtų ligoninėje.