Su užkrečiamomis ligomis kovojama nuo seno

Pasak „Affidea“ įmonių grupės medicinos klinikos „Endemik“ šeimos gydytojos Elenos Šukės, paskutinis poliomielito atvejis Lietuvoje užregistruotas dar 1972 metais. Nepaisant to, svečiose šalyse, šios užkrečiamos ligos priešistorė skaičiuoja šimtmečius, iki kol Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) siekdama su ja susidoroti, išsikėlė aiškius ir griežtus tikslus.

„Dar 1988 metais PSO paskelbė „poliomielito eradikacijos iniciatyvą“, kurios pagrindinis tikslas buvo iki 2000 metų visame pasaulyje panaikinti poliomielitą. Deja, dėl karinių konfliktų ir kai kurių tautų pasipriešinimo skiepijimams – to maksimaliai išpildyti nepavyko“, – sako ji pridurdama, kad Artimųjų Rytų šalims, pasisakymas prieš bet kokią vakcinaciją lėmė, jog kone panaikinti poliomielito atvejai ir vėl išplito. Šiuo metu ligos protrūkiai fiksuojami visame Afganistane, Pakistane, Jemene, Tadžikistane ir Izraelyje.

Poliomielitas
Foto: Shutterstock

Šeimos gydytoja atkreipia dėmesį ir į arčiau mūsų esančias šalis, viena jų, karo siaubiama Ukraina. Joje jau kuris laikas skiepijimo apimtys užkrečiamomis ligomis istoriškai žemos. Šis aspektas gali tapti vienu svarbiausiu faktorių, lemiančių užkrečiamųjų ligų plitimą į kitas šalis, tarp jų ir Lietuvą.

„Iš kitų šalių atvykę žmonės perneša mikrobus. Bakterijoms patekus į populiaciją, kuri neturi pakankamo imuniteto – ligos paplinta, sukeldamos pavojingas komplikacijas“, – sako ji, akcentuodama įvežtinių ligų pavojų.

Komplikacijos – visam gyvenimui

Anot E. Šukės, pastaruoju metu didžiausią nerimą, dėl išplitimo gimtojoje šalyje kelia tokios ligos kaip poliomielitas ir kokliušas. Mat šių infekcijų sukeliamos komplikacijos pasekmių gali turėti visam likusiam gyvenimui.

„Poliomielitas – tai ūmi virusinė infekcija, dažniausiai pasireiškianti ūmiu vangiu raumenų paralyžiumi, kuria gali būti užsikrečiama per maistą, vandenį ir nešvarias rankas. Tai liga turinti net dvejas persirgimo bangas – pirmoji, kuri pasireiškia ūmiai, simptomais panašiais į respiracinę infekciją, tuomet seka antroji banga, kuri pasireiškia sunkiais kojų ir rankų raumenų paralyžiais“, – sako ji, papildydama, kad sveikimo periodas užtrunka keletą mėnesių, o pažeistos raumenų funkcijos gali taip ir nepavykti pilnai atstatyti.

Pasak šeimos gydytojos, poliomielitą lydintys įvairūs paralyžiai, taip pat gali sukelti neįgalumą, kvėpavimo sutrikimus ir miego, stuburo pakitimus bei sąnarių uždegimus.

Nors ši infekcinė liga pavojinga išlieka visų amžiaus grupių žmonėms, E. Šukė pažymi, kad labiausiai jaudintis vertėtų dėl vaikų ir jaunų suaugusių, kadangi persirgus, rizika likti neįgaliems visam likusiam gyvenimui išlieka reali.

Šeimos gydytoja taip pat įvardija ir kokliušo simptomatiką.

„Kokliušas – tai taip pat oro lašeliniu būdu plintanti ūmi infekcinė liga, kuriai būdingi spazminiai kosulio priepuoliai. Dažniausiai sergančiajam pradžioje šiek tiek pakyla temperatūra, pradedama kosėti. Liga vystosi laipsniškai vis stiprėjant simptomams. Ilgainiui kosulys tampa priepuoliniu ir gali tęstis nuo kelių net iki keliolikos minučių, neretai priepuoliai baigiasi vėmimu. Per parą tokių priepuolių gali ištikti nuo kelių iki keliolikos ar net kelių dešimčių“, – dėsto E. Šukė ir priduria, kad kokliušo komplikacijos gali pasireikšti plaučių ar ausų uždegimu, o taip pat galvos smegenų pažeidimu ir traukuliais.

Ji pažymi, kad kokliušas pats pavojingiausias vaikams iki 3 mėnesių, nes tokio amžiaus vaikui ši liga dažnai gali baigtis mirtimi, kadangi skiepai atliekami kūdikiams nuo 2 mėnesių, tad vyresni vaikai jau turi imunitetą ir ši liga yra mažiau pavojinga.

Visgi, medikė priduria, kad nėra taip, jog vyresni vaikai ar suaugę kokliušo gali nebijoti. Ši liga sukelia tokius stiprius kosulio priepuolius, kad yra fiksuota net savaiminių šonkaulių lūžių nuo kosėjimo, tad galvoti, kad „pakosėsiu ir praeis“ – negalima.

Būtina taikyti efektyvius sprendimus

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, Lietuvoje buvo pasiektos aukštos ir pakankamos skiepijimų nuo užkrečiamųjų ligų apimtys, tačiau pastaruoju metu jos sumažėjo ir tesiekia 92 proc.

„Neretai klaidingai galvojama, jog sumažėjus sergamumui atitinkama liga, skiepyti vaiko ar ir patiems suaugusiems atlikti stiprinamąsias vakcinacijos dozes nereikia. Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, jog ligos sukėlėjas neišnyksta, o skiepų pagalba pasiekus aukštą kolektyvinio imuniteto lygį, visuomenė tampa atspari tam tikrai infekcijai“, – sako šeimos gydytoja.

Foto: RIA/Scanpix

Ji patikina, kad apsisaugoti nuo tokių pavojingų užkrečiamųjų ligų, gali padėti ne tik atidi infekcijų kontrolė, kuri apima dažną rankų plovimą ar patalpų vėdinimą, bet ir tik tam skirtos vakcinos. Atlikti jas rekomenduojama ne tik mažiems vaikams, bet ir suaugusiems. Mat kiekviena vakcina turi tam tikrą galiojimo laiką, kuriam pasibaigus, žmogaus imunitetas praranda gebėjimą apsisaugoti nuo užsikrėtimo.

„Anksčiau šio skiepo atnaujinti nevykstant į endemines zonas nereikėdavo, tačiau dabar, šalyje gausėjant pabėgėlių iš šių endeminių zonų ir Lietuvoje – rekomenduočiau vakcinaciją atnaujinti visiems žmonėms, virš 26-erių metų. Tam reikalinga viena vakcinos dozė, kas 5–10 metų“, – aiškina ir pažymi, kad vakcinos tiek nuo poliomielito, tiek nuo kokliušo, gali būti derinamos tarpusavyje, taip vienu metu atnaujinant imunitetą kelioms ligoms.

E. Šukė taip pat dėmesį atkreipdama į skiepijimo mastus pažymi, kad šiems kardinaliai sumažėjus, visuomenė taip pat gali tapti imli ne tik poliomielitui ar kokliušui, bet ir difterijai ar tuberkuliozei.

„Iki šiol kovai su užkrečiamosiomis ligomis efektyvesnių apsaugos priemonių nei vakcinos nėra sukurta. Tai sprendimas galintis užtikrinti maksimalią apsaugą tiek kūdikiui, tiek suaugusiam asmeniui“, – sako šeimos gydytoja, pridurdama, kad asmenims, visus rūpimus klausimus dėl pastarųjų vakcinų, atsakyti gali jų šeimos gydytojas, kuris ne tik pakonsultuos, bet ir paskirs vizitą skiepui atlikti.