Gali patekti į organizmo vidų ir sukelti uždegimines reakcijas

Dr. A. Sujetos teigimu, vidutiniškai per 10 metų suvalgome apie 2,5 kg plastiko.

„Jūros, vandenynai turi milžiniškus kiekius plastiko. Plastikas skyla į smulkesnes, dažnai mažesnes nei 5 mm daleles, jos patenka į mūsų mitybos grandinę. Jis atsiranda žuvyje, o suvalgę žuvį plastiką gauname mes. Lygiai taip pat vaisiai, daržovės, jos taip pat gali turėti mikroplastiko.

Vis daugiau maisto užsisakome į namus, jis būna supakuotas į plastikines pakuotes, parduotuvėse visas maistas supakuotas į plastiką. Rengiamės rūbais, kuriuose yra plastiko, teršiame gamtą plastikiniais maišeliais. Vidutinis suaugęs amerikietis per dieną suvartoja apie 126–142 plastiko daleles, kurios yra mažesnės nei 5 mm“, – kalbėjo pašnekovas.

Mokslininkai jau išsiaiškino, kad mikroplastikas gali patekti į organizmo vidų ir sukelti uždegimines reakcijas, tokias kaip lėtinis žarnyno uždegimas.

Plastikas
Foto: Shutterstock

„Tai anksčiau ar vėliau gali baigtis pasauline pandemija“, – sakė dr. A. Sujeta.

Naujausi tyrimai parodė, jog žmonių, kurie sirgo žarnyno uždegimu, išmatose aptiktas reikšmingai didesnis mikroplastiko kiekis. Dominuojančios plastiko rūšys buvo polietileno tereftalatas (PET; naudojamas maisto ir gėrimų pakuotėse) ir poliamidas (PA; naudojamas tekstilėje ir maisto pakuotėse).

Pavojingas, pasak pašnekovo, ne tik plastikas, bet ir cheminės medžiagos, kurios randamos jame. Šios medžiagos gali neigiamai veikti mūsų reprodukcinę sistemą, didinti nutukimo riziką, gali turėti įvairius neigiamus poveikius organų sistemai ir sulėtinti vaikų vystymasį.

„Neišvengsime mikroplastiko, nes žmonija žemę užteršė labai smarkiai. Tačiau galima tai pristabdyti ir mažinti užterštumą. Žmonės turi suvokti, kam to reikia, ir pradėti naudoti mažiau plastiko, mažiau plastikinių buteliukų, nevartoti maisto iš plastikinių indų, taip pat rūšiuoti“, – kalbėjo pašnekovas.

Dr. A. Sujetos teigimu, lėtinių uždegiminių žarnyno ligų, įskaitant Krono ligą ir opinį kolitą, plitimas stebimas visame pasaulyje ir tai gali būti nauja „žarnyno ligų pandemija“, kilusi dėl plastiko.

Kokią tiksliai žalą gali sukelti mikroplastikas, kol kas dar neaišku

Mikroplastikai į geriamojo vandens šaltinius gali patekti įvairiais būdais. Vienas iš jų – nuotėkos po lietaus, taip pat nuotėkos iš pramoninių objektų ar suirusios šiukšlės iš plastiko, kai vietoje savartynų patenka į vandens telkinius. Plastmasiniai buteliai ir dangteliai, naudojami vandens buteliukuose, taip pat gali būti mikroplastiko šaltiniai.

Kaip rašoma nature.com, atlikus ribotus mikroplastiko tyrimus ore, vandenyje, druskoje ir jūros gėrybėse, vaikai ir suaugusieji kiekvieną dieną gali nuryti nuo dešimčių iki daugiau nei 100 000 mikroplastiko dėmių, šių metų kovą pranešė Vageningeno universiteto Nyderlanduose aplinkos mokslininkas Albertas Koelmansas. Jis ir jo kolegos mano, kad blogiausiais atvejais žmonės per metus gali suvartoti maždaug kreditinės kortelės vertės mikroplastiko masę.

Tyrėjai turi keletą teorijų apie tai, kaip plastiko dalelės gali būti kenksmingos. Jei dalelė yra pakankamai maža, kad patektų į ląsteles ar audinius, ji gali dirginti vien dėl to, kad yra svetimkūnis – kaip ir ilgos plonos asbesto skaidulos, kurios gali sukelti vėžį.

Foto: Shutterstock

Galima paralelė su oro tarša: žinoma, kad suodžių dalelės iš transporto priemonių išmetamųjų dujų ir miškų gaisrų, ir kietosios dalelės, nusėda į kvėpavimo takus ir plaučius, o didelės koncentracijos gali pažeisti kvėpavimo sistemas.

Didesni mikroplastikai gali turėti neigiamą poveikį dėl cheminio toksiškumo. Gamintojai į plastiką deda tokių junginių kaip plastifikatoriai, stabilizatoriai ir pigmentai, o daugelis šių medžiagų yra pavojingos, pavyzdžiui, trikdo endokrinines (hormonines) sistemas.

Problema tik didės

Mokslininkai mano, kad šiuo metu mikroplastiko ir nanoplastiko kiekis aplinkoje yra per mažas, kad paveiktų žmonių sveikatą. Tačiau šis skaičius augs.

Praėjusių metų rugsėjį mokslininkai prognozavo, kad plastiko kiekis, kuris kasmet pridedamas prie esamų atliekų, nesvarbu, ar jos būtų kruopščiai šalinamos uždaruose sąvartynuose, ar išmėtytos po žemę ir jūrą, gali padidėti daugiau nei dvigubai nuo 188 mln. tonų 2016 m. iki 380 mln. tonų 2040 m.

Tyrėjai išsiaiškino, kad jei kiekvienas patikrintas plastiko taršos mažinimo sprendimas būtų priimtas per šiuos metus, o kai kurie sprendimai sugriežtinti, pavyzdžiui, būtų statoma kuo daugiau pakartotinio naudojimo sistemų, vietoje plastiko pritaikomos alternatyvios medžiagos ir dar labiau skatinamas plastiko perdirbimas, pridedamų plastiko atliekų kiekis galėtų sumažėti iki 140 mln. tonų per metus iki 2040 m.

Plastikas
Foto: Pixabay

Didžiausią naudą atneštų plastikų, kurie naudojami tik vieną kartą ir išmetami, pašalinimas. „Nėra prasmės gaminti daiktus, kurie tarnauja 500 metų, o paskui juos naudoti 20 minučių“, – sako Galloway. „Tai visiškai netvarus buvimo būdas“.

Mikroplastiko randama net upėse

Šiaurės vakarų universiteto ir Birmingemo universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad mikroplastikas gali būti ne tik jūrose ar vandenynuose, tačiau ir upėse.

„Didžioji dalis to, ką mes žinome apie plastikų taršą, yra iš vandenynų, nes ten ji labai matoma“, – sakė Aaronas Packmanas, vyresnysis tyrimo autorius ir Šiaurės Vakarų McCormick inžinerijos mokyklos civilinės ir aplinkos inžinerijos profesorius bei Šiaurės vakarų centro direktorius.

Šiukšlės pajūryje
Foto: Delfi nuotr.

„Dabar mes žinome, kad mažų plastiko dalelių, fragmentų ir pluoštų galima rasti beveik visur. Tačiau mes vis dar nežinome, kas atsitiks su dalelėmis, išleidžiamomis iš miestų ir nuotekų. Iki šiol didžioji dalis darbo buvo dokumentuoti, kur galima rasti plastiko dalelių ir kiek jų pasiekia vandenynas. Mūsų darbas rodo, kad daug mikroplastiko iš miesto nuotekų nusėda netoli upės šaltinio ir užtrunka ilgai, kol jie pasroviui patenka į vandenynus“, – kalbėjo mokslininkai.

Tyrėjai nustatė, kad mikroplastikas ilgiausiai išliko upės ar upelio aukštupyje – vidutiniškai penkias valandas vienam kilometrui, pranešė „Nature World News“. Tačiau, jei upė nėra labai srauni, gali prireikti net septynerių metų, kol plastiko dalelės pajudės vieną kilometrą.

„Šie nusėdę mikroplastikai daro žalą ekologijai, o didelis nusėdusių dalelių kiekis reiškia, kad prireiks daug laiko, kol jie visi bus išplauti iš mūsų gėlo vandens ekosistemų“, – sakė Packmanas.

Šaltiniai: nature.com

pubmed.ncbi.nlm.nih.gov

www.who.int