Per mažai testosterono – auga svoris, prastėja miegas ir lytinė funkcija
Kaip pasakojo gydytojas, nors vidutinis vyro amžius vertinamas priklausomai nuo žmogaus gyvenimo būdo, turimų ligų, iš šis periodas skaičiuojamas nuo maždaug 35 iki 60 metų: „Turiu pažįstamų 60-mečių, kurie darbingi, gyvybingi ir jų tikrai nebūtų galima vadinti senjorais.“
Tokio amžiaus vyrams dažnai pasireiškia gėrybinė prostatos hiperplazija, prostatos vėžys, atsiranda lytinių hormonų disfunkcija.
Taip pat stipriai krenta testosterono lygis, dėl to mažėja raumenų masė, lengviau priaugama riebalinio audinio, vyras jaučiasi mažiau energingas, prastėja lytinė funkcija, prastėja sportiniai rezultatai, daugiau depresinių minčių, sunku susikaupti, prastėja šlapimo srovė.
„Atsiranda mintys, kad geriausi laikai jau praeityje. Tai galima sieti su mažesniu testosterono lygiu“, – sakė T. Simaška.
Todėl testosterono tyrimas, pasak gydytojo, yra vienas svarbesnių vyrui.
„Žinoma, širdis ir cholesterolis svarbiau, bet testosteronas taip pat labai svarbu. Einant tirtis profilaktiškai, visiems siūlyčiau jį tirti. Sveiko vyro testosteronas turėtų būti 20-25. Pas tą, kuris stipriai sportuoja – 25-30. Mažiau 15 atsiranda įvairios bėdos, erektilinė disfunkcija, nuovargis, nuo 12 atsiranda patologinis riebalų kaupimasis, kaulų retėjimas.
Tačiau tai galima gydyti. Ypač antsvorį turintiems pacientams būna taip, kad jie turi gerokai mažiau testosterono ir daugiau estrogeno“, – sakė laidos pašnekovas.
Pasak gydytojo, vyras atsiduria tarsi užburtame rate. Mažas fizinis aktyvumas, prastas miegas, prasta mityba, o ypač gerųjų riebalų stoka, skatina testosteroną mažėti. Jam sumažėjus žmogus tampa vangus, pradeda dar blogiau miegoti, neturi motyvacijos kažką keisti ir testosteronas krenta dar labiau.
„Kai vyrai ateina pas mane dėl žemo testosterono kiekio ir klausia, ką jiems daryti, aš patariu keisti gyvenimo būdą, numesti 10 proc. kūno svorio, tai yra riebalų, mesti rūkyti, mesti kasdienį alkoholio gėrimą, pradėti sportuoti, dažniau mylėtis, anksti keltis. Jei po 3 mėnesių testosteronas pakils, viskas bus gerai. Tačiau jis grįžta po mėnesio ir sako, kad nieko nedarė, nes nėra motyvacijos. Tada paskiriamas medikamentinis testosteronas, kad jis suteiktų motyvacijos ir nutrauktų tą ydingą ratą“, – kalbėjo T. Simaška.
Gydytojas apibūdino tipinį pacientą, kuriam trūksta testosterono – tai yra šiek tiek priaugęs svorio, sėslus, nesportuojantis žmogus, kuris į klausimą ar užliptų į penktą aukštą neuždusęs, dažniausiai atsako, kad seniai lipo, gal šiek tiek uždustų ir reikėtų pailsėti. Medikas pastebi, kad toks vyras jau ateina į kabinetą pavargęs.
Didžiausia testosterono koncentracija, pasak pašnekovo, būna ryte, todėl ir tyrimą reikėtų atlikti ryte, tarp 8 ir 11 valandos, nevalgius ir negėrus.
Dar viena dažna vyrų urologinė problema – lėtinis prostatitas
Laidoje gydytojas taip pat kalbėjo ir apie prostatitą. Ši liga vis dar kelia įvairias diskusijas tarp gydytojų ir ją suprasti neretai būna labai sudėtinga. Visgi, prostatitu vyrai skundžiasi itin dažnai.
„Iš pacientų, kuriuos konsultavau šiandien, du trečdaliai buvo su prostatitais. Buvo du pacientai, kurie turi lėtinio prostatito diagnozę, bet nė vienam iš jų iš tiesų šios ligos nebuvo. Tai labai stipriai paplitusi liga ir dažnai diagnozuojama.
Visiems pacientams, kurie ateidavo pas urologą ir skųsdavosi diskomfortu tarpvietėje, dubenyje, ties išange, visiems būdavo nustatomas lėtinis prostatitas. Dabar yra diferincijuojama, paliekamas ūminis prostatitas ir lėtinis prostatitas arba lėtinis mažojo dubens skausminis sindromas. Šis po savimi gali slėpti daug kitų sindromų, tai gali būti lėtinis mažojo dubens hipertonusas, lėtinis šlapimo pūslės, tarpvietės, prostatos, sėklidžių, kapšelio skausmas. Skiriasi ir šių diagnozių gydymas. Seniau būdavo ilgos antibiotikų dozės tikintis, kad jiems padės, nors ir nenustatydavome bakterijos. Ir jiems tikrai pagerėdavo, nors niekas nežino, kodėl“, – apie prostatitą pasakojo gydytojas urologas.
Lėtinis nebakterinis prostatitas arba, kaip dabar sakoma, lėtinis mažojo dubens skausmas, yra apibūdinamas kaip liga, kuri turi daugybę simptomų ir stipriai psichologiškai vargina pacientą bei jo gydytoją.
Kaip pastebi gydytojas, šlapimo takų uždegimais daug dažniau serga moterys dėl savo anatomijos. Bet dėl hormonų vyrai serga sunkiau ir jų mirtingumas būna didesnis. Vyriška lytis bet kokią šlapimo takų infekciją padaro komplikuotą, dėl to jiems netinka kai kurie antibiotikai. Jei ši infekcija negydoma, ji labai dažnai komplikuojasi į lėtinį prostatitą arba kitas lėtines ligas. Moterys serga daug lengvesnėmis formomis, nors ir dažniau.
Ūminis prostatitas konstatuojamas tada, kai nustatoma aukšta temperatūra bei labai skausmingas šlapinimasis. Taip nutinka, kai žmogus nusimaudo šaltoje eketėje, pasėdi ant šalto paviršiaus ir persišaldo. Ūminis prostatitas gali būti gydomas ligoninėje arba stipriais antibiotikais namuose.
„Tai yra trumpa liga, greitai susirgo, greitai pagydėme ir viskas“, – sakė T. Simaška.
Tuo metu lėtinis prostatitas yra neaiškaus pobūdžio. Vyrui neskauda, bet jis jaučia diskomfortą mažajame dubenyje, tarpvietėje. Visi pacientai, pasak gydytojo, jaučia šiek tiek skirtingus simptomus.
Vis dar diskutuojama, kiek įtakos lėtinio prostatito atsiradimui gali turėti reti lytiniai santykiai arba kiek lytiniai santykiai gali padėti išgyti nuo prostatito.
„Jei vyras ejekuliuoja kartą per dvi savaites ar mėnesį, jam susilaikymas neturėtų sukelti prostatito. Tačiau, jei vyras įpratęs ejakuliuoti kasdien, jam savaitės susilaikymas gali sukelti problemų. Ypač, jei jis susijaudina ir neejakuliuoja. Klausimas, jei yra lėtinis prostatitas, ar dažnesni lytiniai santykiai turi įtakos“, – sakė T. Simaška.
Šiuo klausimu didžiausi tyrimai atlikti Kinijoje.
„Buvo pacientų, kurie ejekuliuodavo rečiau nei kartą per dvi savaites ir turėjo lėtinio prostatito simptomatiką. Jiems buvo rekomenduota ejakuliuoti 2-3 kartus per savaitę, dalis nurodymo laikėsi, dalis ne. Tie, kurie laikėsi, po pusės metų turėjo daug mažiau prostatos simptomų nei tie, kurie nesilaikė. Viena iš teorijų yra ta, kad prostatoje yra daug latakėlių, kuriuose gaminasi skystis, jis sudaro trečdalį spermos skysčio. Jis yra klampus ir ilgą laiką neejekuliuojant, to sekreto susidaro kaip kamščiai ir ten kaupiasi infekcijos. Kita teorija, kad ant sienelių susideda bakterijos, tampa atsparios antibiotikams ir dėl to uždegimai kartojasi. Tuo yra pagrįstas gydymas prostatos masažais, kai tai atlieka gydytojas. Yra daktarų, kurie šventai tuo tiki. Aš asmeniškai tuo netikiu ir mokslas to nėra įrodęs. Manau, kad tą gali atstoti ir ejekuliacija, lytiniai santykiai“, – sakė gydytojas urologas.
Taip pat gydytojas laidoje papasakojo įdomių faktų apie prostatos vėžį. Pasak jo, prostatos vėžys nuo tam tikro amžiaus yra tiesiog normali besivystančios prostatos forma.
„Vyrai, kurie sulaukia 90 metų, 100 proc. visi serga prostatos vėžiu. Bet tai nereiškia, kad tai pavojinga liga. Pavojinga liga tai jaunesniam, tarp 45-70 metų. Vėliau tai normali besivystančios prostatos forma“, – sakė T. Simaška.
70 metų ir vyresniems prostatos vėžys, pasak gydytojo, yra mažiau pavojinga liga, nes ji vystosi daug lėčiau.
„Kuo toliau, tuo labiau gydymas prostatos vėžio yra mažiau agresyvus. Net prieš 10 metų operacijų buvo atliekama daug daugiau nei dabar. Pastebėjome, kad kai kuriems vyrams, nustačius prostatos vėžį, galime taikyti aktyvų stebėjimą, tai reiškia, nieko nedaryti, tik stebėti ir, jei reikia, išoperuoti, kai liga progresuoja“, – kalbėjo pašnekovas.
Tad, pasak jo, jei dėl prostatos vėžio bus gydomi itin senyvo amžiaus vyrai, tikėtina, kad jų gyvenimo trukmė ir kokybė nebus pagerinta ir prailginta.
„Vėlgi, 90 metų vyras nelygus kitam 90 metų vyrui. Operacijos kartais atliekamos ir 80-mečiams, kurie yra tvirti ir stiprūs. Bet tipinis 80-metis lietuvis nėra pats stipriausias. Gal tada reikia palaukti, kol liga progresuos, o tada taikyti hormoninį gydymą“, – sakė T. Simaška.
