Konstantinas Pavlovičius Buteika visą jaunystę jis tyrinėjo aplinkinį pasaulį. Tiesą sakant, viską: augalus, vabzdžius, žaislus, automobilius. Pradėjo matyti pasaulį kaip mechanizmą, o visus jo reiškinius kaip sujungtų dalių rinkinį, sudarantį didesnę visumą. Buteika tapo puikiu mechaniku ir vėliau ketverius metus darbavosi priešakinėse Antrojo pasaulinio karo linijose taisydamas sovietų kariuomenės automobilius, tankus ir artileriją. „Kai karas baigėsi, nusprendžiau pradėti tyrinėti sudėtingiausią mašiną – žmogų, – sakė jis. – Maniau, jei jį ištirsiu, galėsiu diagnozuoti ligas taip pat lengvai, kaip nustatydavau mašinų gedimus.“
Patį Buteiką kamavo labai aukštas kraujospūdis, kurį taip pat lydėdavo sekinantys galvos, skrandžio ir širdies skausmai. Jam buvo skirti įvairūs vaistai, bet jie nepadėjo. Kartą jis atliko bandymą. Pradėjo kvėpuoti rečiau, atpalaidavo krūtinę ir pilvą, traukė orą pro nosį. Po kelių minučių pulsuojantis galvos, skrandžio ir širdies skausmas dingo. Buteika vėl pradėjo kvėpuoti apsunkintai, kaip darė vos prieš kelias minutes. Po penkių įkvėpimų skausmas vėl sugrįžo. Buteika susimąstė: gal pernelyg intensyvus kvėpavimas yra ne hipertenzijos ir galvos skausmų padarinys, o priežastis?
Širdies ligos, opos, lėtinis uždegimas – visa tai siejama su kraujotakos, kraujo pH ir medžiagų apykaitos sutrikimais. Tai, kaip kvėpuojame, veikia visas šias funkcijas. Kvėpuodami tik 10 ar 20 proc. daugiau, negu reikia organizmui, galime išvarginti jo sistemas. Pagaliau jos susilpnės ir sutriks. Ar per didelis kvėpavimas susargdina žmones ir neleidžia jiems pasveikti? Astma sergančiųjų palatoje Buteika rado susilenkusį žmogų, kovojantį su dusuliu ir žiopčiojantį, kad įtrauktų oro. Buteika priėjo ir parodė jam būdą, kurį tik ką panaudojo pats. Po kelių minučių pacientas nurimo. Jis atsargiai ir aiškiai įkvėpė pro nosį, o paskui ramiai iškvėpė. Staiga jo veidas raustelėjo. Astmos priepuolis baigėsi.
Po dešimtmečių nuo tada, kai Buteika pirmą kartą pradėjo treniruoti pacientus kvėpuoti mažiau, astma tapo pasauline epidemija. Šiuo metu ja serga beveik 25 milijonai amerikiečių, vadinasi, apie 8 proc. gyventojų, o tai keturiskart daugiau negu 1980 m. Astma – pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės vyksta į skubios pagalbos skyrius, yra guldomi į ligoninę, o vaikai praleidžia pamokas. Ji laikoma kontroliuojama, bet nepagydoma liga.
Astma – imuninės sistemos jautrumas, sukeliantis kvėpavimo takų susiaurėjimą ir spazmus. Teršalai, dulkės, virusinės infekcijos, šaltas oras ir kiti dirgikliai – viskas gali sukelti priepuolius. Tačiau astmą gali išprovokuoti ir per didelis kvėpavimas. Kaip tik dėl to ji tokia įprasta fizinio krūvio metu: tokia būsena vadinama fizinio krūvio sukelta astma ir paveikia apie 15 proc. gyventojų ir maždaug 40 proc. sportininkų. Astmatikai linkę kvėpuoti daugiau ir kai yra ramybės būsenos, ir mankštindamiesi, kartais daug daugiau negu nesergantys astma žmonės. Kai prasideda priepuolis, prasti reikalai dar pablogėja. Oras įstringa plaučiuose, o kanalai susiaurėja, todėl sunkiau orą išstumti ir vėl įtraukti. Dėl to žmonės pradeda daugiau kvėpuoti, bet ir dar labiau dusti, susiaurėjimas vis didėja, kaip ir panika bei stresas.
Pasaulinė astmos terapijos rinka verta dvidešimties milijonų dolerių per metus, o vaistai dažnai veikia taip puikiai, kad juos galima laikyti beveik tikru vaistu. Tačiau vaistai, ypač geriamieji steroidai, po kelerių metų gali sukelti pasibaisėtinus šalutinius reiškinius, įskaitant silpstančią plaučių funkciją, sunkesnius astmos simptomus, aklumą ir netgi didesnę mirties riziką. Daugybė sergančiųjų astma tai jau žino ir patys patiria šias problemas. Dauguma jų patys išmoko kvėpuoti mažiau ir praneša apie ryškų pagerėjimą.
Keli mėnesiai prieš Stanfordo eksperimentą ėmiau interviu iš Buteikos metodą taikančių žmonių ir užrašiau jų istorijas.
Vienas jų buvo Davidas Wiebe’as, 58 metų violončelių ir smuikų meistras iš Vudstoko Niujorke. Perskaičiau apie jį laikraštyje The New York Times. Wiebe’as nuo dešimties metų sirgo sunkia astmos forma. Bandydamas pažaboti simptomus jis naudojo bronchus plečiančius vaistus apie 20 kartų per dieną kartu su steroidais. Jo organizmas pradėjo toleruoti vaistus, todėl teko padidinti dozes. Po kelių dešimtmečių nuolatinio vartojimo steroidai susilpnino regėjimą – prasidėjo geltonosios dėmės degeneracija. Jei būtų toliau vartojęs vaistus, Wiebe’as būtų apakęs. Jei būtų nustojęs juos vartoti, nebūtų galėjęs kvėpuoti ir būtų miręs nuo astmos priepuolio.
Per tris mėnesius mokymosi kvėpuoti mažiau Wiebe’as įkvėpdavo ne daugiau kaip kartą iš inhaliatoriaus per dieną ir visiškai nustojo gerti steroidus. Jis teigė, kad apskritai jaučia gerokai mažiau astmos simptomų. Pirmą kartą per penkis dešimtmečius jis galėjo kvėpuoti laisvai. Tai padarė įspūdį netgi Wiebe’o gydytojams pulmonologams, patvirtinusiems, kad Wiebe’o astmos būklė ir bendra sveikata smarkiai pagerėjo.
Buvo ir kitų atvejų. Sakykim, Ilinojaus universiteto Erbanoje-Šampeine vyriausiasis informacijos pareigūnas, kurį taip pat per visą suaugusio gyvenimą kamavo sekinanti astma. Kaip ir Wiebe’as, jis pranešė, kad astmos simptomai sumažėjo po kelių savaičių treniruojantis kvėpuoti mažiau. „Esu naujas žmogus“, – rašė jis. Buvo ir 70 metų moteris, su ja praleidau valandą Whole Foods kavinėje. Šešiasdešimt metų ji sirgo varginančia astma ir vos galėdavo nueiti kelis kvartalus nepatirdama priepuolio. Po kelių mėnesių kvėpuodama mažiau ji jau vaikščiodavo pėsčiomis kelias valandas per dieną ir rengėsi keliauti į Meksiką. „Tai tiesiog stebuklas“, – sakė ji man. Dar galima paminėti mamą iš Kentukio, išgyvenusią tokias siaubingas kvėpavimo problemas, kad net svarstė apie savižudybę, ir tokius sportininkus kaip olimpiečiai Ramonas Anderssonas, Matthew Dunnas ir Sanya Richards-Ross, kurie naudojo „kvėpavimo mažiau“ metodus. Visi jie tvirtino, kad padidino veiklos veiksmingumą ir susilpnino kvėpavimo sunkumus tik sumažindami oro tūrį plaučiuose ir padidindami anglies dvideginio kiekį organizme.
Įtikinamiausią kvėpavimo mažiau astmos pacientams mokslinį patvirtinimą pateikė dr. Alicia Meuret, Dalaso Pietų metodistų universiteto Nerimo ir depresijos tyrimo centro direktorė. 2014 m. Meuret su mokslininkų komanda surinko 120 atsitiktinai atrinktų astmos ligonių, išmatavo jų plaučių funkcijas, apimtį, kraujo dujas ir išdalijo jiems delninius kapnometrus, kurie fiksavo anglies dvideginio kiekį iškvepiamame ore.
Keturias savaites astmatikai nešiojosi prietaisą su savimi ir atliko „kvėpavimo mažiau“ pratimus, kad jų anglies dvideginio lygis išliktų tinkamas – ties 5,5 proc. Jei lygis sumažėdavo, pacientai kvėpuodavo mažiau, kol anglies dvideginio kiekis vėl pakildavo. Po mėnesio 80 proc. pacientų padidino anglies dvideginio kiekį, kai būdavo ramybės būsenos, ir patirdavo gerokai mažiau astmos priepuolių bei praplėtė savo kvėpavimo takus. Visi jie kvėpavo geriau. Astmos simptomai arba visai išnyko, arba reikšmingai sumažėjo.
„Hiperventiliacijos metu žmonėms nutinka labai keistas dalykas, – rašė Meuret. – Iš esmės jie įkvepia per daug oro. Bet jausmas toks, tarsi to oro trūktų, jie springsta, jaučia oro alkį, lyg negautų jo pakankamai. Tai panašu į biologinės sistemos klaidą.“ Įsakydami organizmui kvėpuoti mažiau, regis, ištaisome tą sistemos klaidą.
2003 m. baigdamas karjerą ir sulaukęs 80 metų Buteika tapo šiek tiek mistiku. Jis beveik nemiegojo ir tvirtino, kad jo metodas ne tik gydo ligas, bet taip pat skatina intuiciją ir kitas ekstrasensinio suvokimo formas. Jis buvo įsitikinęs, kad širdies ligas, hemorojų, podagrą, vėžį ir per 100 kitų ligų sukelia anglies dvideginio trūkumas, atsirandantis dėl per didelio kvėpavimo. Jis netgi manė, kad astmos priepuoliai yra mažesnė bėda, mažesnis „sistemos sutrikimas“, kad tai labiau kompensacinis veiksmas. Oro takų susiaurėjimas, švokštimas ir dusulys – natūralus organizmo refleksas kvėpuoti mažiau ir lėčiau.
Dėl šių ir kitų priežasčių šiandienos mokslo bendruomenė atmetė Buteiką ir jo metodus kaip pseudomokslą. Vis dėlto kelios dešimtys tyrinėtojų per pastaruosius dešimtmečius bandė ieškoti mokslinių duomenų, kurie patvirtintų atkuriamojo kvėpavimo mažiau poveikį. Australijoje Brisbano Motinos (Mater) ligoninėje atlikto tyrimo duomenys rodo, kad kai suaugę astmos pacientai naudoja Buteikos metodus ir sumažina įkvepiamo oro tūrį trečdaliu, dusulio simptomai sumažėja 70 proc., o kvėpavimą lengvinančių vaistų poreikis – apie 90 proc. Nemažai kitų klinikinių tyrimų atskleidė panašius rezultatus. Buvo įrodyta, kad ir Papvorto metodas – kvėpavimo mažiau būdas, sukurtas Anglijos ligoninėje XX a. septintajame dešimtmetyje, trečdaliu sumažina astmos simptomus. Daugiausia priekaištauta dėl to, kad Buteikos kvėpavimo tyrimai buvo mažos apimties, jų atlikta nedaug, o kai kurių kritikų nuomone, jie padaryti nesilaikant griežtų mokslo taisyklių. Kad ir kaip ten būtų, bendradarbiaujant Pasaulio sveikatos organizacijai, Nacionaliniam širdies, plaučių ir kraujo institutui bei nacionaliniams sveikatos institutams sukurta Pasaulinė astmos iniciatyva 2014 m. suteikė Buteikai „A“ (vėliau pakeistą į „B“) įvertinimą už patvirtinamuosius įrodymus.
Tačiau, atrodo, niekas tiksliai nežino, kodėl kvėpuoti mažiau buvo taip veiksminga gydant astmą ir kitus kvėpavimo sistemos sutrikimus. Niekas tiksliai nežino, kaip veikia šis metodas. Yra net kelios tai aiškinančios teorijos.
Dr. Ira Packman, Pensilvanijos draudimo skyriaus vidaus ligų specialistė ir buvusi medicinos ekspertė, pati nugalėjusi luošinančią astmą kvėpuodama mažiau, sako: „Simptomus sukelia ko nors trūkumas organizme. Papildžius trūkstamo elemento, pacientas sveiksta.“
Packman paaiškino, kad persikvėpavimas gali sukelti kitą, stipresnį poveikį organizmui, ne tik sutrikdyti plaučių funkciją ar susiaurinti kvėpavimo takus. Kai kvėpuojame per daug, išstumiame anglies dvideginio per daug, dėl to mūsų kraujo pH pakyla ir tampa labiau šarminis. Kai kvėpuojame lėčiau ir sulaikome daugiau anglies dvideginio, pH sumažėja ir kraujas pasidaro rūgštesnis. Beveik visos ląstelių funkcijos organizme atliekamos, kai kraujo pH yra 7,4 – saldus taškelis tarp šarmo ir rūgšties.
Kai nukrypstame nuo jo, organizmas daro ką tik gali, kad sugrąžintų kūną atgal į jį. Pavyzdžiui, inkstai reaguoja į per didelį kvėpavimą „švelnindami“ pasekmes per buferinę sistemą (ląstelės taip pat turi „buferinę“ kompensacijos sistemą. Kai tik apytaka ar deguonies kiekis sumažėja, ląstelės gamina ATP energiją anaerobiškai. Šis procesas sukuria rūgštesnę „mikroaplinką“, joje deguonis gali lengviau atsiskirti nuo hemoglobino. Taip lėtinis persikvėpavimas nesukelia „hipoksijos“ audiniuose: šį faktą Buteikos šalininkai nuolat neteisingai supranta). Tikroji žala, kurią daro persikvėpavimas, atsiranda dėl to, kad kūnas turi eikvoti daug energijos maitindamas vis daugiau ląstelių anaerobiškai ir kompensuodamas anglies dvideginio trūkumą, taikydami procesą, kai šarminis junginys, vadinamas bikarbonatu, išsiskiria į šlapimą. Kai kraujyje yra mažiau bikarbonato, pH sumažėja ligi normalaus, net jei ir toliau šniokštuojame ir pūkščiame. Atrodo, tarsi nieko nebūtų nutikę.
Problema su tokiu pusiausvyros palaikymu ta, kad ji numatyta kaip laikina priemonė, o ne nuolatinis sprendimas. Po kelių savaičių, mėnesių ar net metų per didelio kvėpavimo ši nuolat veikianti inkstų buferinė sistema išeikvos pagrindinius organizmo mineralus. Taip atsitinka, nes iš organizmo šalinamas bikarbonatas kartu pasiima magnį, fosforą, kalį ir kitus elementus. Kai nėra sveikatai reikalingų šių mineralų atsargų, visas darbas sutrinka: pakrinka nervai, spazmuoja lygieji raumenys, o ląstelės negali efektyviai gaminti energijos. Kvėpavimas dar labiau apsunkinamas. Kaip tik dėl šios priežasties sergantiems astma ir žmonėms, kuriems diagnozuotos lėtinės kvėpavimo ligos, skiriami tokie papildai kaip magnis, kuris atitolina naujus priepuolius.
Nuolatinis mineralų pusiausvyros palaikymas taip pat silpnina kaulus, o šie stengiasi kompensuoti žalą tirpdydami savo mineralų atsargas ir maitindami kraujotaką. (Taip, tikrai galima persikvėpuoti ligi osteoporozės ir padidinti kaulų lūžių riziką.) Ši nesibaigianti sutrikdytos pusiausvyros ir kompensacijos, trūkumų ir įtampos trintis pagaliau sugniuždo organizmą.
Packman greitai atkreipė dėmesį, kad ne visus sergančius kvėpavimo takų ligomis ir kitus ligonius kamuoja anglies dvideginio trūkumas. Pavyzdžiui, emfizemos atveju anglies dvideginio kiekis gali būti pavojingai didelis, nes pacientai sulaiko viduje per daug iškvėpuoto oro. Kitų ligonių tyrimai gali rodyti visiškai normalų kraujo dujų ir pH lygį. Tačiau toks knaisiojimasis, pasak jos, neleidžia pamatyti svarbiausio dalyko.
Visi šie žmonės turi kvėpavimo sutrikimų. Juos kamuoja stresas, uždegimai, paburkimai, jie vargsta, kad įtrauktų oro ir išstumtų jį iš plaučių. Lėto, ritmiško, mažesnio kvėpavimo metodai veiksmingai tvarko kaip tik šiuos kvėpavimo sutrikimus.
