Dėl vandens trūkumo ar jo prastos kokybės plinta užkrečiamosios ligos ir ši problema išlieka viena pagrindinių visame pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, besivystančiose šalyse nuo žarnyno infekcinių ligų, plintančių dėl nesaugaus vandens ir jo trūkumo, kasmet miršta apie 2 milijonus vaikų, o išsivysčiusiose šalyse labiausiai paplitusi yra legioneliozė.

Specialistė paaiškina, kad legioneliozė – tai ūminė infekcinė liga, kuriai būdingos dvi pagrindinės kliniškai ir epidemiologiškai susijusios ligos formos. Pirmoji – legionierių liga, kuriai būdinga pneumonija (legionelinė pneumonija), antroji – Pontiako karštligė, pasižyminti lengvesne ūminės respiracinės ligos eiga be pneumonijos. Legionella bakterijos gali sukelti infekciją, pasireiškiančią Forto ir Braggo karštlige, kuriai būdingas ūminis karščiavimas, bėrimai. Retais atvejais yra nustatoma ekstrapulmoninė legioneliozės forma, kuri gali pasireikšti sinusitu, celiulitu, peritonitu, pielonefritu, pankreatitu, miokarditu, perikarditu, limfadenopatija ir kt.

Šia liga neužsikrečiama geriant vandenį ar gaminant maistą, neužsikrečiama ir nuo sergančiojo legionelioze. Žmogus užsikrečia įkvėpęs užkrėsto vandens aerozolinių lašelių. PSO yra apibrėžusi, kad legionierių ligos inkubacinis periodas yra 2–10 dienų. Protrūkių duomenys rodo, kad vidutiniškai inkubacinis periodas trunka 6–7 d. Taip pat yra nustatytų retų atvejų, kai inkubacinis periodas tęsėsi daugiau nei 10 d. (iki 20 d.).

Legionella bakterijų randama natūralioje ir žmogaus sukurtoje aplinkoje: upių, ežerų, vandentiekio vandenyje ir kitur. Daugėjant kondicionavimo įrangos, įvairių vandens baseinų, sūkurinių vonių bei kitos vandens įrangos buityje, didėja ir galimybės Legionella bakterijoms plisti. Palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis yra (20–45)°C, žemesnėje nei 20°C ir aukštesnėje nei 60°C jos nesidaugina, bet išlieka gyvybingos. Karšto vandens tiekimo sistemoje vandens temperatūra kas 3 mėnesius turi būti profilaktiškai pakeliama iki 66 °C ir išlaikoma ne mažiau kaip 25 min. (HN 109:2016 58 p.)“, – sako L. Ivanauskienė.

Vanduo
Foto: Shutterstock

Lietuvos Respublikos higienos normos HN 118:2011 „Apgyvendinimo paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“ ir HN 109:2016 „Baseinų visuomenės sveikatos saugos reikalavimai“ numato, kad paslaugų teikėjas ne rečiau kaip vieną kartą per metus turi atlikti geriamojo vandens (šalto ir karšto) mikrobiologinį tyrimą legionelėms nustatyti. Jeigu paslaugos teikiamos tik tam tikru metų laiku, tyrimas atliekamas prieš apgyvendinimo paslaugų teikimo sezono pradžią. Papildomi vandens tyrimai atliekami, kai vandens tiekimo sistema pradedama naudoti daugiau kaip po vieno mėnesio pertraukos, po vandens tiekimo sistemos rekonstrukcijos ar remonto ir kai diagnozuojami paslaugų vartotojų susirgimai legionelioze.

Minėtose higienos normose nurodoma, kad, jeigu 1 l vandens randama daugiau nei 1 000, bet mažiau nei 10 000 legionelių, turi būti patikrinama vandens tiekimo sistema, nustatoma galima vandens taršos priežastis ir šaltinis, koreguojamos esamos ir / ar imamasi naujų legioneliozės profilaktikos priemonių. Jeigu 1 l vandens randama daugiau nei 10 000 legionelių, turi būti patikrinama vandens tiekimo sistema, nustatoma galima vandens taršos priežastis, šaltinis, vandens tiekimo sistema valoma ir nukenksminama, koreguojamos esamos ir / ar imamasi naujų legioneliozės profilaktikos priemonių. Atlikus vandens tiekimo sistemos valymą ir nukenksminimą atliekamas vandens mikrobiologinis tyrimas legionelėms nustatyti. Vandens mėginiai turi būti imami praėjus ne mažiau kaip 2 savaitėms po vandens dezinfekcijos.

Dėl skirtingos aplinkos, skirtingų vandens tiekimo sistemų vandens kokybė labai įvairuoja. Be legionelių vandens kokybei nustatyti yra svarbūs ir kiti mikrobiologiniai rodikliai :

  • loliforminių bakterijų bendras skaičius – jų buvimas rodo fekalinį užteršimą arba higienos reikalavimų pažeidimus;
  • žarninės lazdelės (Esherichia coli) – normaliai gyvena šiltakraujų gyvūnų ir žmonių žarnyne. Jų buvimas vandenyje taip pat rodo fekalinę taršą, o tai kelia didelę riziką susirgti žarnyno infekcinėmis ligomis;
  • auksinis stafilokokas (Staphylococcus aureus) – į vandenį patenka nuo besimaudančiųjų odos, iš ausų, su nosies sekretų. Šie mikroorganizmai gali sukelti odos infekcijas;
  • žaliamėlė pseudomona (Pseudomonas aeruginosa) – yra normalus vandens, dirvožemio mikroorganizmas, patekimo į vandenį kelias gali būti ir per infekuotą žmogų. Šis mikroorganizmas gali apsigyventi baseinų nutekamuosiuose vamzdžiuose, filtruose. Didelis Pseudomonas aeruginosa skaičius gali sukelti pūlingas ausų, akių, odos infekcijas;
  • salmonelės (Salmonella spp.) – patogeninis mikroorganizmas, sukeliantis virškinamojo trakto infekcinius susirgimus (salmoneliozę);


Gyvybingųjų bakterijų (kolonijas sudarančių vienetų) skaičius – tai 1 ml esančių ir konkrečioje terpėje bei nustatytoje temperatūroje sudarančių kolonijas bakterijų kiekis. Rodiklis svarbus vertinant valymo įrenginių efektyvumą, vandens savaiminio apsivalymo procesus, taip pat geriamojo vandens kokybę ir tinkamumą vartoti. Kolonijas sudarančių vienetų skaičius – taip pat geras dezinfekcijos efektyvumo rodiklis.