Į šiuos ir kitus dažniausiai užduodamus klausimus Sveikatos apsaugos ministerijos „Facebook“ ir „YouTube“ kanalo kassavaitinėje rubrikoje „Petys už laisvę“ atsakė Nacionalinio vėžio instituto onkoimunologas biomedicinos mokslų daktaras Marius Strioga.

Aktualiausi klausimai – apie „AstraZeneca“ vakciną

Daugiausia klausimų M. Strioga sulaukia apie „AstraZeneca“ vakciną nuo koronaviruso. Kaip žinoma, Europos vaistų agentūra (EVA) nusprendė, kad ši vakcina atitinka visus saugumo reikalavimus ir yra efektyvi, stabdant koronaviruso plitimą, tad ja Europos Sąjungoje leidžiama skiepyti ir toliau.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Sprendimą stabdyti skiepijimą šia vakcina lėmė iškilę klausimai dėl galimos tromboembolinių komplikacijų ir trombozių susidarymo rizikos.

„Pasirodė, kad bendra giliųjų venų trombozių ir plaučių arterijos tromboembolijos rizika yra mažesnė tarp vakcinuotųjų negu bendrojoje populiacijoje. Yra duomenų apie tam tikrą labai specifinę ir retą vadinamą galvos smegenų veninių sinusų trombozę. Bet patvirtinančių duomenų dėl tiesioginių sąsajų tarp vakcinos ir šios komplikacijos nėra. Vyksta labai intensyvūs tyrimai.

Net, jeigu ir paaiškėtų, kad gali būti nors menkiausia sąsaja su vakcinacija, tai būtų visiškai nesunkiai diagnozuojama ir puikiai žinomi gydymo metodai, kaip tą šalutinį poveikį, sutrikimą, jį laiku diagnozavus, gydyti. Net jeigu ir būtų teorinė galimybė, kad tas šalutinis poveikis galimas, jis būtų itin retas ir sudarytų ne daugiau kaip 1 atvejį milijonui“, – nuramino daktaras M. Strioga.

Pasiskiepijus, kaip nurodoma, reikėtų atkreipti dėmesį į išliekantį, stiprėjantį galvos skausmą, atsiradusias mėlynes odoje už vakcinos suleidimo vietos, regos sutrikimus. Pasireiškus šiems simptomams, anot M. Striogos, reikėtų kreiptis į gydytojus, kad būtų įsitikinta, ar nėra aukščiau minėto galimo šalutinio poveikio.

„Jeigu jis ir būtų, gydymo rekomendacijos yra“, – patikino daktaras.

M. Strioga priminė, kad visi asmenys, priklausantys rizikos grupėms, kurie dar nėra paskiepyti, gali pasiskiepyti bet kuriuo metu, kai tik pareikš norą.

„Nuo šiol gyventojai bus informuojami prieš skiepą, kuria vakcina siūloma skiepytis ir galės pasirinkti: arba sutikti skiepytis viena ar kita vakcina, arba pasakyti, kad šiuo momentu atsisakau ir lauksiu kitos galimybės – tokiu atveju su tais žmonėmis bus susisiekta vėliau“, – sakė M. Strioga.

Koks turi būti tarpas tarp dviejų skiepų?

Viena žiūrovė M. Striogai rašė: „Buvau paskiepyta „AstraZeneca“ vakcina kovo 5 d. Ar teisingai paskirta antrojo skiepo data birželio 5 d.? Tarpas tarp skiepų bus 13 savaičių“.

Panašūs klausimai kilo ne vienam, paskiepytajam minėtąja vakcina, nes tarpas tarp skiepų kitomis vakcinomis yra mažesnis.

Asociatyvi nuotr.
Foto: Shutterstock

M. Strioga nuramino: „Pagal „AstraZeneca“ vakcinos tyrimus rekomenduojama antrąją vakcinos dozę skiepyti po 90 dienų, nes po šio laiko autoimuninis atsakas, susidaręs po pirmosios dozės, pradeda silpti. Ar [praeis] 12, ar 13 savaičių – esminio skirtumo nėra.

Taip, tai yra racionalus laikas ir atminties imuninis atsakas tikrai bus suaktyvintas. Nors idealiausiu atveju tai turėtų būti atlikta po 90 dienų, tačiau, esant intensyviai vakcinacijos programai, tai ne visada pavyksta pasiekti“.

Jeigu sergama autoimunine liga, skiepytis ar ne?

Kaip minėta, žmonėms, sergantiems autoimuninėmis ligomis, neretai iškyla klausimas, ar jie gali skiepytis, jeigu yra gydomi autoimuninę sistemą slopinančiu gydymo būdu? Ar tada susidarys pakankamas imuninis atsakas? Jeigu ne, ar tikslinga skiepytis ir, ar gali skiepytis sergantys autoimuninėmis ligomis, bet šiuo metu esantys remisijoje, kuriems joks gydymas netaikomas.

Į šį klausimą onkoimunologas atsakė, kad autoimuninėmis ligomis sergantys žmonės yra vienoje iš didžiausių rizikos grupių, tad juos būtina paskiepyti prioritetine tvarka.

„Ypač tai pasakytina apie žmones, kurie gauna aktyvų gydymą, kuris yra vienoks ar kitoks, bet imuninį atsaką slopinantis ir rizika susirgti COVID-19 liga jiems yra ženkliai didesnė. Jiems vakcinuotis, netgi, sakyčiau, būtina.

Taip, pilnaverčio, masyvaus, stipraus imuninio atsako susidarymo tikimybė yra menkesnė. Bet, kaip jau ne kartą esu minėjęs, geriau nors kokia įgyta apsauga nuo COVID-19 infekcijos, negu jokios“, – pabrėžė M. Strioga.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Sergantiems autoimunine liga, bet šiuo metu negaunantiems aktyvaus gydymo, esantiems remisijoje, anot daktaro, bet kokia infekcija – ar virusinė, ar bakterinė – gali sukelti recidyvą. Taip pat remisijoje esanti autoimuninė liga gali vėl paūmėti.

„Ta rizika išlieka ir po vakcinacijos. Tačiau, jeigu žmogus, kuris yra autoimuninės ligos remisijoje, baiminsis, kad vakcina gali sukelti paūmėjimą, susirgus COVID-19 infekcija būtų tas pats. Tokiu atveju COVID-19 ligos eiga būtų daug sunkesnė, kadangi ne tik ši liga darytų visą savo veiksmą ir patogenezinius padarinius, bet ir atsinaujinusi autoimuninė liga pažeistų anksčiau atakuotus organus ir tokiu atveju jau organizmas susidurtų su dviem patologijomis: tiek COVID-19 infekcija ir jos sukeltu imuninio atsako disbalansu, tiek galbūt atsinaujinusia autoimunine liga.

Taigi, net ir esant menkai galimybei, kad ligos paūmėjimas po itin intensyviai besivystančio povakcininio imuninio atsako gali būti, vis tik tai yra [didesnis] pranašumas, negu susirgti natūralia infekcija.

<...> Autoimuninėmis ligomis sergantys žmonės tikriausiai žino, kad jiems reikia vengti bet kokių infekcinių susirgimų, kurie gali paūminti autoimuninę ligą, bet, šiuo atveju, net ir žinant, kad tai gali įvykti, padariniai bus kur kas lengvesni negu susirgus COVID-19 liga, kuri, nemaža tikimybė, gali būti ir letali“, – įspėjo onkoimunologas.

Kada susidaro imuninis atsakas?

Dar vienas klausimas buvo apie „Pfizer“ vakciną: „Pfizer“ vakcinos informaciniame lapelyje neradau informacijos, kada susidaro imuninis atsakas pasiskiepijus dviem vakcinomis? Ar laikotarpis skiriasi priklausomai nuo vakcinos?“

M. Strioga paaiškino, kad, kalbant apie „Pfizer“ vakciną, visą laiką imuninis atsakas ir vakcinos poveikis vertinamas, praėjus 7 dienoms po antrosios dozės, o po pirmosios dozės – praėjus 28 dienoms.

Praėjus vienai savaitei po antrosios dozės suleidimo, pakankamas imuninis apsauginis atsakas (jeigu susidarė) jau turi būti susidaręs“, – kalbėjo M. Strioga.

Kita klausytoja klausė: „Esu jau paskiepyta. Jeigu po kurio laiko pasidariusi antikūnų testą gaučiau atsakymą, jog jų nėra, ar galėčiau vėl būti paskiepyta pakartotinai? Ar bus mąstoma apie antikūnų testus paskiepytiems žmonėms dėl situacijos stebėsenos ir pakartotinio vakcinavimo galimybės?“

M. Strioga mano, kad antikūnų testai paskiepytiems žmonėms būtų logiškas sprendimas.

„Žmonės tai gali daryti, kad pasižiūrėtų, koks antikūnų titras išlikęs“, – patarė daktaras.

Kalbėdamas apie revakcinaciją, M. Strioga sakė, kad tam dar reikalingas atskiras sprendimas, nes kol kas nėra klinikinių tyrimų dėl jos būtinumo.

Simonas Kairys
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

„Vėlgi, pagal tai, kiek imuninis atsakas laikysis, kokia dalis žmonių bus, kuriems antikūnų bus nenustatoma, anksčiau ar vėliau revakcinacijos tema turės būti svarstoma. Greičiausiai vienokie ar kitokie sprendimai bus priimti.

Taip, jeigu antikūnų atsakas nebebūtų nustatomas, pasirodytų, kad jis išblėso, revakcinacija būtų prasminga. Tačiau čia dar reikalingi tyrimai, dar ateis papildomų duomenų.

Kaip ne kartą buvo minėta, ne vien tik pagal antikūnų lygį galime įvertinti, ar yra apsauga. Dar yra atminties B limfocitai, kuriuos nustatyti sunku, bet dabar kuriamas ir tikimasi, kad greit į klinikinę praktiką bus įdiegtas T limfocitų prieš koronaviruso antigenų nustatymo testas, panašus į tuos, kurie naudojami nustatyti latentinę tuberkuliozės mikobakterijų infekciją. Tai mums leistų turėti pilnesnį vaizdą.

Tai, kad antikūnai išnyksta, dar nereiškia, kad organizmas greitai ir efektyviai po pakartotinio kontakto su koronavirusu negalėtų į jį sureaguoti. Tas imuninis atsakas produktyviai ir per pakankamai greitą laiką galėtų atsinaujinti, komponentai, susidaryti iš atminties B limfocitų, antikūnai ir tas imuninis atsakas būtų įgalus apsaugoti nuo sunkios eigos ir nuo komplikacijų“, – žadėjo M. Strioga.

Daktaras pridūrė, kad, nors antikūnų testas yra patogiausias būdas imuniniam atsakui stebėti, bet jis nėra pats tiksliausias. Antikūnų titrui mažėjant ar jam išnykus, nereiškia, kad visiškai išnyko organizmo apsauga.

„Atminties komponentai – tiek B limfocitai, tiek T limfocitai – gali būti išlikę ir, esant pakartotinei grėsmei, labai staigiai mobilizuotis ir atlikti ligos kontrolę“, – sakė M. Strioga.

Nesulaukia eilės skiepytis

Nors kai kurie senjorai atsisako skiepo, kiti laukia nesulaukiau, kada pagaliau ateis jų eilė.

„Man 76 metai, nesulaukiu skambučio dėl skiepo. Gal mano poliklinika skriaudžiama ir negauna skiepų?“ – klausė M. Striogos viena sunerimęs klausytojas.

„Tai yra logistiniai dalykai. Į juos atsakyti sunku. Jeigu jums paskambino ir pranešė, kad būsite skiepijami, reikia tikėtis, kad artimu metu būsite pakviesti.

Jeigu esate rizikos grupėje, numatytoje prioritetinėje grupėje ir jau su jumis susisiekė poliklinika, reikia tikėti, kad artimu laiku gausite kvietimą“, – patikino M. Strioga, pakvietęs dėl konkretesnės informacijos kreiptis į šeimos gydytoją.

Kuo skiriasi COVID-19 tyrimo metodai?

Žmones domina ir skirtingų COVID-19 tyrimo metodų privalumai bei skirtumai.

„Ar galite paprastai paaiškinti skirtumus bei privalumus ar trūkumus tarp skirtingų COVID-19 tyrimo metodų: PGR, greitojo PGR, greitojo antigeno, serologinio, kaupinių?“ – paprašė daktaro M. Striogos žiūrovas.

Keleivių COVID-19 testavimo paslaugų oro uostuose pristatymas

„PGR testas yra pats tiksliausias ir pats jautriausias, tačiau šiuo momentu, nustatant viruso genetinę medžiagą, galima nustatyti virusą dar tada, kai jau žmogus nėra užkrečiamas, kai viruso yra dar likučiai, kai jis besimptomiškai arba užkrečiamai persistuoja. Diagnostikos požiūriu tai yra tarsi nauda, nes gali aptikti virusą infekcijos pradžioje, kai viruso dalelių koncentracija, viruso dauginimasis yra silpnesnis.

Trūkumas būtų, kad gauti teigiamą testą gali tuo momentu, kai iš tiesų jau nesi užkrečiamas ir kitiems žmonėms pavojingas.

Greitaisiais antigenų testais yra suardomas virusas ir tiriami antikūnai prieš konkretų viruso baltymą. Pagal tai, kiek konkretaus baltymo yra, virusas nustatomas. Šitie testai yra mažiau jautrūs. Kad pavyktų nustatyti, reikia daugiau viruso. Tai reiškia, kad diagnostikos požiūriu galima pradžioje [viruso] dar neaptikti. Tačiau, kai kai jau prasergama, išlieka tik viruso persistavimas, besimptomis buvimas, kada virusas nei ligos sukelia, nei gali būti platinamas, didesnė tikimybė, kad šiuo testu jis būtų neaptinkamas. Privalumas antigenų testo būtų, kad, kai žmogus nebėra pavojingas kitiems, tikėtina, kad testas rodys neigiamą rezultatą. Trūkumas, kad infekcijos pradžioje, kol nėra pakankamai pasidauginę ląstelėse užkrėsto viruso dalelių, gali būti per mažas lygis baltymo, pagal kurį virusas, jį suardžius, nustatomas“, – kalbėjo M. Strioga.

PGR ir greitasis antigenų testai skirti virusui nustatyti. Serologija jau rodo imuninės sistemos reakciją į virusą.

„Serologiniaias testais galima patvirtinti buvusią infekciją, kuri galbūt buvo ir besimptomė, galima įvertinti, koks imuninis atsakas susidarė po persirgtos simptominės infekcijos. Taip pat pagal serologinius testus, pagal antikūnus galima įvertinti, koks yra antikūnų titras.

Tyrimo metodas yra tas, kad iš pradžių keli mėginiai PGR testų ištiriami, sumaišomi kelių ar keliasdešimties žmonių tepinėlių mišiniai. Jeigu ten yra nustatomas virusas, kiekvienas mėginys tiriamas atskirai. Tokiu būdu išvengiama laboratorijų perkrovos“, – kalėjo M. Strioga.