Biomedicinos mokslų daktaras Nacionalinio vėžio instituto onkoimunologas Marius Strioga portalui „Delfi“ atsakė į šiuos klausimus ir paaiškino, kodėl net ir persirgus koronavirusu, imunitetas gali nesusidaryti, tad grėstų užsikrėsti dar kartą.
– Kuo skiriasi natūraliai suformuotas ir po paskiepijimo įgytas imunitetas?
– COVID-19 atveju tai kol kas nelabai žinoma. Mes iš principo žinome, kad imuninis atsakas po natūralios infekcijos gali skirtis nuo sukelto vakcinos. Vienais atvejais pranašesnis būna vakcinų suformuotas imunitetas, kitais – po natūralios infekcijos.
Kaip yra su COVID-19, sunku pasakyti. Kai naudojame vakciną, duodame konkrečią dozę konkretaus antigeno. Skiepijant siekiama sukelti ir ląstelinį, ir humoralinį imunitetą, tiek T limfocitų, tiek antikūnų susidarymą.
Kai natūralus imuninis atsakas formuojasi, kaip matome, pas vienus antikūnų titrai būna žemesni, pas kitus – aukštesni. Kiti persirgę išvis antikūnų neturi. Aišku, visa tai priklauso ir nuo individualių imuninės sistemos savybių.
Taip pat viskas labai priklauso nuo to, kiek viruso pateko į organizmą, kai natūraliai formuojasi imuninis atsakas. Jeigu, tarkime, viruso dalelių – virijonų – pateko mažiau, gali būti, kad nespecifinis imuninis atsakas: makrofagai, dendritinės ląstelės, iš dalies neutrofilai jį sunaikins, susitvarkys su tuo virusu ir informacija iki specifinio imuninio atsako komponentų tiesiog neprieis.
Imuninėje sistemoje irgi yra tam tikri hierarchiniai lygiai: priešakinė grandis – nespecifinis imuninis atsakas, kuris atpažįsta bet ką, kas organizmui svetima ir potencialiai žalinga, nediferencijuodami, kas tai per grėsmė, ir yra specifiniai komponentai: limfocitai, antikūnai, kurie yra labai preciziški ir tiksliai nukreipti jau į konkretų patogeną.
Tam, kad susidarytų specifinis imuninis atsakas, pirmiausia tą grėsmę turi apdoroti nespecifinio imuninio atsako komponentai – priešakinė grandis. Jie yra universalūs, bet viskas turi savo kainą. Kadangi jie atpažįsta, kas yra svetima universaliai, jų efektyvumas ir jautrumas, sunaikinant tą grėsmę, yra mažesnis. Kai atpažįsti viską, savaime aišku, neturi potencijos tam, kad tikslingai sunaikintum. Jeigu viruso pateko mažai ir šitie pirminės grandies komponentai jį sugebėjo sunaikinti, tam pakako jų kompetencijos ir pajėgumų, tai ta informacija gali būti jau neprinešta tiksliesiems, sakykime taip, specialiesiems kariuomenės būriams: T limfocitams, B limfocitams, iš kurių vėliau gaminsis antikūnai.
Taigi, žmonėms, kurie perserga, tikėtina, lengva, besimptome forma, į kuriuos pateko mažai viruso, specifinis imuninis atsakas gali ir nesusidaryti. Jeigu jie vėliau užsikrėstų pakankamai didele viruso doze, jie būtų tarsi iš naujo užsikrėtę, nes imunologinės atminties nėra.
Kai taikome vakcinas, mes tarsi šito išvengiame, nes skiriama dozė, kuri paskaičiuota, galvojant, kad turėtų sukelti imuninį atsaką – stipresnį ar silpnesnį, čia jau kitas klausimas: tai priklauso nuo amžiaus, gretutinių ligų ir kitko. Bet tai jau yra standartizuota antigenų (ne viruso, bet tam tikrą jo baltymą koduojančio geno) dozė.
Taigi, tikimybė, kad, taikant vakcinaciją, imuninis atsakas susidarys visiems vakcinuotiems, yra tarsi daug didesnė, nes čia mes žinome, ką ir kiek taikome.
Esant natūraliai infekcijai, tai priklauso nuo to, kiek to viruso pateko: vienais atvejais jo gali būti per mažai, kad specifinį imuninį atsaką sukeltų, kitais atvejais imuninė sistema gali per daug audringai reaguoti – šiuo atveju mes turime tas vadinamas citokinų audras. Bet jos jau dažniausiai yra vienokio ar kitokio imuninės sistemos disbalanso išraiškos.
– Kodėl kartais žmonės COVID-19 liga suserga pakartotinai?
– Kad iš naujo sirgtų, kai, tarkim, persirgo sunkia forma, vėl užsikrėtė ir vėl susirgo sunkia forma, gal tik vienas toks atvejis pasaulyje yra normaliai aprašytas.
Bet gali būti taip, kad susidaręs imuninis atsakas nuo ligos apsaugo, bet nuo užsikrėtimo ir viruso platinimo neapsaugo. Todėl gali būti ir taip, kad, persirgus koronavirusine infekcija, tarkime simptomine, susidarė imuninis atsakas, bet po kiek laiko vėl virusas yra nustatomas.
Gali būti, kad jis nustatomas, nes imuninė sistema mus apsaugo nuo ligos. Bet vėlgi yra skirtingi imuninės sistemos komponentai: kurie apsaugo nuo ligos ir kurie nuo užsikrėtimo.
Jeigu tų sterilizuojančių imunoglobulino A klasės antikūnų, kurie apsaugo nuo užsikrėtimo, nėra ar jų yra nepakankamai, užsikrėtimo galimybė išlieka, nepaisant to, kad esi persirgęs ir yra susidarę imuninės sistemos komponentai, kurie pagrinde apsaugo tik nuo ligos – imunoglobulino G klasės antikūnai, T limfocitai. Mat šie komponentai į kovą įtraukiami tik tada, kai virusas pradeda "imtis veiklos", t.y. jis kurį laiką nosiaryklėje, kvėpavimo takuose pradeda infekuoti epitelio ląsteles, jose daugintis ir kai jau bando sukelti ligą yra sunaikinamas.
Kol tai vyksta žmogus kurį laiką būti užsikrėtęs ir užkrėsti kitus. Tada, savaime aišku, virusą ir nustatysime. Tai čia nieko stebėtino. Nes yra tokių ir vakcinų, ir natūralių infekcijų, kai susidaręs imuninis atsakas neleidžia susirgti, bet nesukuria apsaugos nuo galimybės užsikrėsti ir kurį laiką tą virusą platinti, aišku, trumpiau, negu visai nesant imuninio atsako prieš tą patogeną. Ir, jeigu to momentu atliksime tepinėlį bei ieškosime viruso, mes jį rasime.
Kitas dalykas – virusas gali persistuoti. Nepaisant to, kad jau persirgta ir susidaręs imuninis atsakas, jis daugintis aktyviai negali, bet dar kurį laiką persistuoti gali. Pvz., taip yra su tymų virusu, Žinoma, kad persirgus tymais, kai bėrimai baigiasi ir po 4 dienų neužkrečia, organizme, imuninės sistemos ląstelėse tymų virusas dar iki pusės metų išbūna.
Tas pats gali būti ir su koronavirusu, kad persirgus kelis mėnesius dar būtų toks lėtinis, tylus jo tūnojimas. Matyt, jis pradeda dauginis, užkrečia kažkiek kitų ląstelių, bet imuninė sistema jį staigia nutildo ir jis tyliai gali tūnoti dar kurį laiką.
Kai pakartotinai po persirgimo dar kartą nustatai koronavirusą, gali būti, kad susidaręs imuninis atsakas nuo užsikrėtimo neapsaugo ir tu kurį laiką gali užsikrėsti, bet pats nesusergi. Gali būti ir taip, kad jis užsilikęs vadinamoje latentinėje, slaptojoje būsenoje, jis vis dar gyvena mūsų nosiaryklėje, bet žalos nedaro ir platinamas jau nėra.
Tam, kad nustatytumėme, kuris čia variantas, reikia pirmosios infekcijos metu nuskaityti viruso genomą ir antrosios infekcijos metu padaryti tą patį, tada palyginti, ar tai tas pats virusas, ar kitas.
– Ar ta latentinė būsena galėtų paaiškinti ir po COVID-19 ligos kai kuriems žmonėms išliekančius simptomus, tokius, kaip nuovargis, jėgų neturėjimas?
– Vargu. Tas nuovargis ir išliekantys simptomai gali būti arba dėl sukeltų viruso, kai buvo aktyvi infekcija, pažeidimų organuose, arba dėl to ryškaus imuninio atsako, kuris vystėsi tuo metu, kad sunaikintų virusą.
Aišku, negali atmesti galimybės, kad galbūt vyksta ir viruso persistavimas, nes net ir apie tymų virusą žinoma, kad persirgus, jeigu jis persistuoja, daliai vaikučių gali išsivystyti gana sunkus susirgimas, vadinamas sklerozuojančiu poūmiu panencefalitu, kai vystosi poūmis smegenų uždegimas. Tai yra tymų infekcijos komplikacija dėl viruso persistavimo, išlikimo, nepaisant imuninio atsako. Teorinė galimybė, kad taip ir su koronavirusu yra, egzistuoja, bet tai reikia įrodyti.
