Šioje knygoje Rasa dalijasi savo asmeniniais atradimais, patirtimis bei įžvalgomis, kaip svarbu stebėti savo kūno būseną ir išjausti jausmus tam, kad būtume sveiki. Rasa teigia, kad nėra geresnio gyvenime kelrodžio už nuosavą kūną. Jis – geriausias mūsų draugas.
Lapkričio 4 d., antradienį, 18.30 val. bus pristatyta ši knyga. Kviečiame stebėti tiesioginę transliaciją Delfi.lt su knygos autore Rasa Mažioniene ir knygos sudarytoja, žurnaliste Daiva Ausėnaitė.
O kol kas pateikiame ištrauką iš Rasos Mažionienės knygos „Kūno terapija mano gyvenime“:
Kiekvieno vidaus organo veikla priklauso nuo to, kas vyksta sąmonėje ir kokios būsenos ji yra. Esame susijaudinę prieš svarbų susitikimą, mūsų galvoje šimtai minčių: kaip viskas praeis, kaip teisingai elgtis ir kuo šis reikalas baigsis. Jeigu tuo metu kas pamatuotų mums pulsą, jis būtų dažnesnis, širdies plakimas – stipresnis, adrenalino lygis kraujyje – pakilęs. Kai mintys nustos varginti, prie įprasto darbo režimo grįš ir visas organizmas. Jeigu mūsų viduje slypi neišspręstas konfliktas, nuolatinė, bet prislopinta baimė, kūnas niekuomet tinkamai nefunkcionuos.
Platonas rašė: „Kur visuma jaučiasi blogai, dalis jos negali būti sveika.“ Medikams žinomas terminas „psichosomatiniai sutrikimai“. Juo įprasta apibūdinti sutrikimus, sukeltus ne išorinių aplinkybių, o konflikto, slypinčio žmogaus pasąmonės gelmėse.
Mūsų protėviai į visus išorinius dirgiklius be ilgų apmąstymų reaguodavo skubiai: matai maistui tinkantį žvėrį – vykis, užpuolė priešas – ginkis, gresia pavojus – bėk. Tokiu būdu visi žmogiški išgyvenimai ir problemos iš karto būdavo išgyvenami ir dirbant raumenims iškraunami. Šiuolaikinio žmogaus emocijos, kurios pagal pirminį sumanymą turėjo mobilizuoti saugotis, dabar dažniausiai slopinamos, įterpiamos į socialinį kontekstą. Jausmai, kurie užspaudžiami atitinkamos fizinės reakcijos, dažnai prisideda prie ligų vystymosi.
Mūsų fiziniame kūne kaip kalkėje atsispindi ir lieka tai, kas paslėpta sąmonėje, tai, apie ką net neįtariame. Tačiau anksčiau ar vėliau indas, kuriame kaupiasi mūsų psichologinės problemos, persipildo, ir kūnas duoda ženklą ligos pavidalu. Tarp labiausiai paplitusių susirgimų, besiformuojančių nerviniu pagrindu – bronchinė astma, hipertonija, stenokardija, dvylikapirštės žarnos ir skrandžio opa, opinis kolitas, neurodermitas, bulimija ir anoreksija. Šį sąrašą galima papildyti kone bet kuriuo žinomu susirgimu.
Yra ligų vienareikšmiškai tik psichosomatinės kilmės. Tai vadinamieji isteriniai konversiniai sutrikimai (isterinis aklumas ar kurtumas, isterinis paralyžius ir pan.), kai vidinis konfliktas virsta pseudosusirgimu, kuris atkreipia aplinkinių dėmesį, sukelia jų gailestį ir užuojautą, taip slopinant augantį išorinį konfliktą.
Būna sutrikimų, kurie pasireiškia dar ir fizine reakcija: nerimastingumu, panikos priepuoliais ir prakaitavimu, širdies permušimais, pykinimu, rankų drebėjimu, virškinimo sutrikimais ir t. t. Stresas ir nerimas smarkiai padidina riziką susirgti gastritu, dirgliosios žarnos sindromu, infarkto ar insulto ištikimą. Taip pat stresas gali provokuoti daugelio odos ligų paūmėjimą – neurodermitą, egzemą, psoriazę, pabloginti cukrinio diabeto ir kitų endokrininių ligų būklę. Ilgametis lėtinis stresas veda prie staigaus ląstelių imuniteto sumažėjimo, pasireiškiančio dažnais kvėpavimo takų susirgimais. Ilgalaikis lėtinis stresas – ir onkologinių ligų pasireiškimo priežastis.
Psichologinio faktoriaus vaidmuo susergant daugeliu ligų yra didelis, ypač ankstyvuosiuose etapuose, kai pažeidžiama vegetatyvinės nervų sistemos veikla. Įprasta prie psichosomatinių ligų priskirti pirminius galvos skausmus, vegetatyvinės distonijos pasireiškimą, hipertoninę ligą, skrandžio opas, kai kurias endokrinines ligas. Esant psichosomatiniams sutrikimams vadinamasis klinikinis ligos paveikslas bus toks pat, kaip ir pasireiškus organinei ligos priežasčiai.
Vidiniai konfliktai, prisidedantys prie ligų radimosi, gali būti patys įvairiausi. Tai ir sudėtingi šeimyniniai santykiai, ir nepasitenkinimas karjera darbe, padėtimi visuomenėje, savo išvaizda. Kad ir koks būtų vidinis konfliktas, dėl jo besivystantis žmogaus susirgimas yra nulemtas organizmo ypatybių, biologinio polinkio sirgti viena ar kita liga.
Fizinė žmogaus sveikata priklauso nuo jo psichoemocinės būsenos. Moterims bet koks stresas ir negatyvūs išgyvenimai pirmiausia ima atsispindėti hormoninėje sistemoje, juk būtent endokrininė sistema atsakinga už mūsų emocijas: kai džiaugiamės – kūne gaminasi džiaugsmo hormonai, kai sielojamės – kraujyje išsiskiria adrenalinas. Moters krūtų sveikata priklauso nuo darnaus vidaus sekrecijos liaukų (kiaušidžių, skydliaukės, antinksčių) veikimo. Kone visi mamologiniai ir ginekologiniai susirgimai yra susiję su emocijomis.
Atvejis iš praktikos. Endometriozė
Endometriozės diagnozė mano praktikoje pasitaikė ne kartą, tik matydavau skirtingus kelius, kuriais moterys ateidavo iki jos. Tačiau visada būdavo pasąmoninis noras susilaukti vaiko, sąmoninga baimė pastoti ir ypač gimdyti. Atsimenu vieną jauną moterį, kuri dėl endometriozės diagnozės negalėjo pastoti. Jos mama ją sunkiai gimdė, ir vėliau dėl gimdymo baimės motina nepraleisdavo progos pasidalyti gimdyvės patirtais išgyvenimais su besilaukiančiosiomis. Užėjus pokalbiui apie vaikus, ji vis kartodavo: „Kai prisimenu gimdymą, suprantu, kad gyvenime daugiau negimdyčiau nė vieno vaiko.“ Ji vis sakydavo, kad tai baisu, nepakeliama, išdarko figūrą, kad vėliau bus problemų santykiuose su vyru ir t. t.
Mamos baimę jauna moteris priėmė kaip asmeninę, bet jos viduje liko stiprus noras susilaukti vaikelio. Tačiau konfliktas tarp motiniško instinkto ir gimdymo baimės buvo labai stiprus, ir jokie šiuolaikiniai gydymo būdai nepadėjo pastoti.
Vidinis konfliktas paveikė hormoninę moters būklę, sukurdamas jos disbalansą, o tai sudarė palankias sąlygas endometriozei vystytis, taip dar labiau apsunkinant galimybę pastoti.
Kūno terapijos metodai padėjo suvokti šį vidinį konfliktą, aptikti ir pašalinti baimės jausmo sukeltus kūne slypėjusius spazmus. Moteris daug dirbo su savo mintimis, rašė nuoskaudų ir pykčio laiškus mamai. Galiausiai vieną dieną ryžosi nelengvam pokalbiui su ja. Tai buvo abipusės atgailos ir susitaikymo pokalbis. Po jo apsilankiusi pas gydytoją moteris išgirdo, kad jos sveikatos būklė sparčiai gerėja.
—-
Persidirbimas, persitempimas, nervų sistemos išsekinimas neigiamai veikia hormonų balansą. Emocinis faktorius nėra viską lemiantis, ir, žinoma, jis ne vienintelis – tiesiog sukuria foną ligai vystytis. Svarbu, kad šis fonas gali būti nesėkmingo gydymo priežastis. Todėl optimizmas, gera nuotaika ir saikingas, sveikas gyvenimo būdas – geriausia bet kokių susirgimų profilaktika.
Kodėl, pavyzdžiui, ilgą laiką jaučiama baimė sukelia net fizinių pažeidimų? Centrinė nervų sistema valdo daugelį procesų. Stresas sutrikdo adrenalino ir kortizolio išsiskyrimą, dėl to vystosi tachikardija (padažnėjęs širdies plakimas), kyla smulkių kraujagyslių spazmų, vidaus organai prastai aprūpinami krauju, kyla skrandžio rūgštingumas ir t. t. Jeigu turime genetinį polinkį sirgti skrandžio ligomis, lėtinio streso fone ima formuotis opa. O jeigu širdies kraujagyslių sistema ne pačios geriausios būklės, stresas sukelia skausmų krūtinės plote ar padidėjusį kraujospūdį. Sergantieji astma dėl nuolat atakuojančio streso rizikuoja patirti dažnesnių priepuolių.
Psichosomatinės ligos pasireiškimo mechanizmas susijęs su psichologine gynyba. Specialistai dažnai vartoja terminą „pabėgimas į ligą“ – čia turima omenyje nauda, kurią gauname iš susirgimo, jis atleidžia mus nuo daugelio kitų problemų, įsipareigojimų. Juk kaip dažnai išvakarėse prieš egzaminą ar kontrolinį darbą vaikams pakyla temperatūra. Jie nesimuliuoja – jiems išties blogai. Temperatūra – tai vaiko baimės išraiška. O ir suaugusiesiems svarbių derybų dieną gali pradėti skaudėti galvą, smarkiai suprastėti savijauta.
Dar viena priežastis pabėgti į ligą – patirtų praradimų padariniai. Dažniausiai tai susiję su stipriais išgyvenimais, sukeltais praradus meilės objektą, partnerį, artimą žmogų ar net mėgstamą darbą. Tokiais atvejais neretai suveikia ir kompensacijos mechanizmas, kuris pasireiškia didesniu apetitu. Ir tada nutinka tai, ką būtų galima pavadinti bulimijos priepuoliu – imame labai daug valgyti.
Dar vienas aspektas – tai plačiai paplitęs savęs baudimas. Kai mes, pačių manymu, pasielgiame neteisingai ir nusprendžiame save išperti. Jaučiamas skausmas byloja apie kaltės jausmą. Jeigu mūsų atsakomybės jausmas didelis, gali pakilti kūno temperatūra ir pasireikšti varginančių simptomų. Liga atlieka psichologinės apsaugos vaidmenį, sumažina konfliktą, kylantį tarp nenoro, pavyzdžiui, eiti į darbą ir socialinių reikalavimų, atsakomybės atlikti įsipareigojimus, kurie verčia dirbti. Mes susergame ir ramia sąžine liekame namie.
Psichologinis požiūris į somatiką leidžia pažvelgti į susirgimus metaforiškai ir iššifruoti juos. Simptomai – tai mūsų kūno kalba. Suvokus simptomo prasmę, galima tikėtis, kad jis išnyks. Mūsų organizmas bando su mumis kalbėtis, nurodo skausmingas vietas, kurias dažnai ignoruojame, toliau kaupdami ligas ir ligeles. Iššifravę simptomus galime iš esmės priartėti prie pagrindinių problemų.
Kiekvienas savo gyvenime turime neišspręstų santykių, užslopintų ir nesu- voktų emocijų. Ir viskas nugula kūne. Net jei dirbame sėdimą darbą ir jau lyg įprasta manyti, kad turėtume jausti nugaros skausmą, to priežastys gali būti gilesnės. Taip, sėdima poza turi įtakos skausmui nugaroje rastis, tačiau ne mažiau svarbu pasiaiškinti psichologinį šio skausmo atsiradimo momentą. Tikėtina, kad mums ant sprando sėdi kokie nors artimieji, giminaičiai, kurių problemas nežinia kodėl apsiėmėme spręsti.
Mūsų mintys, jausmai (suvokti ar nesuvokti), santykiai – tai mūsų susirgimų pradžia, tikroji priežastis. Manau, reikia ne tik vaistus vartoti, bet ir analizuoti save. Dirbant su mintimis, visi kiti gydymo būdai tampa veiksmingesni. Tai tikrai ne pats lengviausias kelias, tačiau tik jis gali užtikrinti pasveikimą dažniausiai visam gyvenimui.
Žmonės akistatoje su savimi, savo kūnu, liga patiria didelį emocinį krūvį, ir daugeliui ašaros – lengviausiai suvokiama emocinė iškrova. Pasidaro gaila savęs, savo gyvenimo, prarastų galimybių. Po verksmingo periodo visada ima šviesti saulė. Beje, neretai emocinė iškrova įvyksta ir nevaldomai juokiantis. Dažnai matau stebuklingų pokyčių – daugeliui su liga teks gyventi ne vienus metus, tačiau pasikeitusi psichologinė būsena sustiprina žmogų. Moterys pradeda labiau pasitikėti savimi, imasi įvairių pokyčių gyvenime. Na, o uždaro būdo vyrai pradeda kalbėtis, dalintis savo jausmais su žmonomis ir vaikais. Smagiausia matyti, kaip keičiasi jaunų žmonių gyvenimas. Esu tikra, kad mažiau sirgtume, jei leistume sau dažniau būti atviresni vieni su kitais, nebijotume galvoti apie save, savo poreikius, taktiškai gintume save ir savo interesus.
Kuo žmogus temperamentingesnis, tuo stipresnė jo energija. Ir jo sveikatos būklė priklauso nuo to, kur link ji bus nukreipta – į kūrybinį procesą, išorinę agresiją ar į vidų. Jeigu žmogus neužsiima kūryba, t. y. nematerializuoja savo tikrųjų norų, tai jis bus arba piktas, arba visiems priekaištaujantis bambeklis (jeigu tai toleruoja jo aplinka), arba užsidaręs tylenis, viską užspaudžiantis savyje.
Agresija, nukreipta į save, virsta ligomis. O jos proveržiai į išorę byloja apie tai, kad žmogus jau serga. Kuo sunkiau susergame, tuo mažiau turime galimybių vėl suklysti, nes jaučiame nuolatinį vidinį diskomfortą. Vadinasi, negalime ignoruoti savęs. Be to, silpni žmonės rimtomis ligomis neserga. Sunki liga byloja apie didelį vidinį potencialą, nukreiptą netinkama linkme. Kai imi bendrauti su savo kūnu, analizuoji savo vidų, tampa sunkiau ignoruoti kūno siunčiamus signalus ir lipti ant to paties grėblio.
Laimė, su lėtinėmis ligomis sergančiais žmonėmis gydytojai vis dažniau šnekasi apie jų jausminį pasaulį. O šie ieško vilties kiekviename mediko žodyje, pasiryžę viskam, kad tik atgautų sveikatą. Kai ateina tokių žmonių, pamatau, kad daugybę metų jų niekas neklausė, kaip jie jaučiasi, ko nori. Jie patys sau gal niekuomet tokių klausimų nekėlė, nes gyveno kitų žmonių rūpesčiais.
Ateina moteris, jos ligos kortelėje – onkologinė diagnozė. Kai paklausiu, kaip ji gyvena, pasijuntu, lyg būčiau patraukusi už siūlo galo – išrieda didžiausias kamuolys: priklausomas nuo alkoholio vyras, jokio džiaugsmo neteikiantis darbas, vengiantys bendrauti vaikai... Bandau grąžinti tokią moterį į jos pačios gyvenimą, parodau jai jos kūną, apnuoginu mintis, paskui bandome įvardyti ir suprasti jos jausmus.
Yra daugybė kelių į sveikatą, ir kiekvienas galime rasti savąjį. Tik šiame kelyje negali ignoruoti savęs, savo minčių ir jausmų. Susergame, kad taptume išmintingesni ir keisdami požiūrį į gyvenimą atskleistume savo potencialą. Liga – tai netinkamo gyvenimo būdo išraiška. Netinkamas jis gali būti dėl to, kad patys save ilgai prievartavome ar kad gyvename kurdami netinkamus santykius. Jeigu metų metus nieko nekeičiame, kūnas pavargsta ir ima sirgti, primygtinai rodydamas, kad kažkas blogai.
Kad taip nenutiktų, reikėtų įprasminti kiekvieną savo veiksmą. Paklausti savęs – kaip mano dabartinis veiksmas padeda siekti užsibrėžtų tikslų? Daug sunkiau energiją nukreipti tinkama linkme, kai esame nepatenkinti savo veikla ar nesuvokiame savo veiksmų kilnumo. Pavyzdžiui, visą dieną lakstome po valdininkų kabinetus ir konfliktuojame su jais dėl menkiausių nesusipratimų visiškai nesuvokdami, kam tai darome. Taip savo energiją agresijos forma švaistome į visas puses. Dienos pabaigoje jaučiamės išsekę, nusivylę ir pasipiktinę visu pasauliu. Arba sukandame dantis ir reiškiame sau pretenzijas, kad apsiėmėme tai daryti, arba valdomės iš visų jėgų, nes reikės dar ne kartą bendrauti su tais žmonėmis.
Tokios įtampos padarinys – atsiradęs raumenų spazmas sprando, pečių juostos srityje, kuris sutrikdo smegenų kraujotaką. Jeigu prasidėjus šiam procesui problema nesprendžiama masažu, aktyviu judesiu ar kitokiu poveikiu, ilgainiui raumenų įtampos paveiktas plotas didėja ir virsta blokais, kurie laikui bėgant pažeidžia ir vidaus organus. Vystosi lėtinės ligos. Na, o jeigu nesuvokiame savo pykčio priežasties arba tiesiog pykstame, nes „visi taip gyvena“, galiausiai gali išsivystyti ir onkologinės ligos.
Visada patariu dažniau analizuoti įvykusias situacijas. Jei sunku tai daryti patiems – lankytis pas psichologus. Mąstykime, kodėl ta situacija mums nutiko, kodėl ji taip užkabino, kodėl taip sureagavome. Jei trūksta dvasinio pagrindo, žinių, yra daug protingų knygų, išmintingų žmonių. Tapkime sąmoningesni, ir mūsų gyvenime bus mažiau skausmo bei ligų.
Daugiau apie knygą „Kūno terapija mano gyvenime“ rasite čia: https://tylosknygynas.lt/products/kuno-terapija-mano-gyvenime
