„National Geographic“ leidybos grupės parengtoje knygoje pateikiamas gyvenimą keičiantis požiūris į veiksnius, kurie nulemia tai, kuo esame.
Kviečiame skaityti knygos ištrauka „Kodėl negalime išgyventi be kavos“:
Kodėl negalime išgyventi be kavos
1982 metų kino filme „Orlaivis 11: tęsinys“ skrydžio palydovas praneša keleiviams, kad jų Mėnulio modulis nukrypo nuo kurso, asteroidai daužosi į laivo paskuigalį, o valdymo sistema išėjo iš rikiuotės. Bet keleiviai vis dar nepanikuoja, iki išgirsta paskutinį pranešimą: „Be visa kita, išsibaigė kava.“
Visame pasaulyje daugelį užsiėmusių žmonių retai pamatysi be puodelio kavos rankose. Kai kuriems žmonėms kava nėra vien gėrimas, ji tarsi tampa papildoma galūne. O kaip bet kuriai kūno daliai, taip ir kavai genai diktuoja mūsų nuostatas.
Kava – tai visur esanti energijos forma, lengvas (ir daugeliui žmonių malonus) būdas narkotikui kofeinui patekti į organizmą. Kofeinas mus stimuliuoja, nes yra panašus į kitą cheminį junginį, vadinamą adenozinu, kuris keliauja per visą organizmą kaip energijos kiekio indikatorius. Kol mes budime, adenozinas kaupiasi organizme, iki galiausiai pasiekia tokį lygį, kad suriša pakankamai adenozino receptorių mūsų smegenyse, kurios pasako: „Vaje, to jau per daug, laikas numigti.“ Kofeinas sutrikdo šį procesą, užimdamas vietas, skirtas adenozinui – kol kofeinas blokuoja tam tikrą adenozino receptorių kiekį, smegenys negauna komandos, kad jau laikas miegoti. Jeigu kofeino, trikdančio neuronus, yra užtektinai, smegenys pamano, kad patekome į ypatingą „kaukis arba spruk“ situaciją, ir atpalaiduoja tokius hormonus kaip adrenalinas. Tuomet dėmesys bei atmintis aštrėja, širdis plaka sparčiau, ir išlaisvinamos cukraus atsargos, kad atsirastų papildomos energijos. Vieni žmonės didžiuojasi savo įjunkimu į kavą, kiti to gėrimo išgerti gali nedaug. Šis polinkis nebūtinai priklauso nuo jūsų apsisprendimo: greičiau tai DNR nusprendžia už jus. Anksčiau mes jau minėjome vieną genų rūšį, kuri gali lemti kofeino priimtinumą: tai TAS2R38. Supersmaližiai, negalintys pakęsti kartaus skonio, taip pat gali netoleruoti stipresnės kavos arba stengiasi permušti kartumą, dėdami į ją daugiau cukraus ir grietinėlės. Bet vien TAS2R38 modifikacijos anaiptol neužtenka nuslopinti kai kurių žmonių kofeino poreikį.
Potraukis kavai turi gilesnes šaknis negu skonio receptoriai, nes kofeinas veikia žmones skirtingai. Genas, pavadintas CYP1A2, gali paaiškinti, kodėl vieni žmonės maukia kavą lyg vandenį be skausmingų pasekmių, o kiti sudirgsta vos nuo vieno puodelio. Genas CYP1A2 mūsų kepenyse koduoja citochromu vadinamą fermentą, kuris, be kitų funkcijų, skaldo kofeiną.
Ne visų žmonių geno CYP1A2 kuriami citochromai yra vienodi. Daugelis kofeino poveikį pajunta praėjus 15–30 minučių, o medžiagos skilimo pusperiodis – maždaug 6 valandos. (Tiek laiko užima, kad iš organizmo būtų pašalinta pusė suvartoto kofeino kiekio. Todėl valgant šeštą valandą po pietų nederėtų gerti daug kavos, nes vidurnaktį 50 procentų suvartoto kofeino vis dar suksis sistemoje ir neleis saldžiai užsnūsti.) Bet yra žmonių, turinčių tam tikrą modifikaciją, vadinamą CYP1A2*1F, kuri slopina kofeino skilimą. Jų CYP1A2 fermentas yra lėtuolis, taigi ne taip greitai perdirba kofeiną. Faktiškai tai reiškia, kad tas cheminis junginys organizme aktyvus lieka ilgesnį laiką. Dėl to ne tik sustiprėja stimuliuojantis kofeino poveikis, bet ir pakyla kraujo spaudimas. Kai kurie tyrimai netgi rodo, kad žmonės, vartojantys per daug kofeino, bet lėtai jį perdirbantys, patiria didesnę riziką gauti širdies smūgį arba susirgti hipertenzija.
Ar esate pastebėję, kad dauguma rūkalių taip pat geria daug kavos? Taip atsitinka todėl, kad cigaretėse esantis nikotinas suaktyvina geną CYP1A2, kuris savo ruožtu paskatina kavoje esančio kofeino skaldymą. Taigi kofeino energijos pliūpsnį rūkaliai patiria trumpiau, ir jie greičiau už nerūkančius žmones užsinori dar vieno puoduko kavos.
Mūsų skirtingas gebėjimas perdirbti kofeiną ir, be abejonės, kitas medžiagas bei maistą sudaro nelygias sąlygas atliekant protinius bei fizinius veiksmus. Vienas 2012 metų tyrimas parodė, kad išgėrę kavos lėtai kofeiną metabolizuojantys dviratininkai mindami dviratį vietoje pagerindavo savo rezultatą vos viena minute, o štai dviratininkai, kurių kofeino metabolizmas spartus, važiuodavo greičiau net keturiomis minutėmis. Ar mes turėtume drausti kavą ir kitus kofeino turinčius gėrimus olimpinėse žaidynėse?
Kitaip paaiškinti, kodėl skiriasi mūsų polinkis į kofeino turinčius gėrimus, galima atsižvelgus į mūsų žarnyne esančių bakterijų įvairovę. Įrodymų, kad žarnyno mikrobai gali turėti įtakos kofeino metabolizmui, pateikė vabalas – kavos uogų gręžtuvas (Hypothenemus hampei). Šis įkyrus padaras kelia grėsmę kiekvienam kavos augintojui, nes jis ėda kavos pupeles pusryčiams. Taip pat pietums. Ir vakarienei. Kavos uogų gręžtuvas yra vienintelis gyvūnas, kuris minta vien tik kava – jis suėda jos tiek, kiek 150 svarų (apie 80 kilogramų) sveriantis žmogus suvartotų, išgėręs 500 puodelių espreso kavos. Ilgą laiką buvo mįslė, kaip virškindamas mirtinas kofeino dozes vabalas lieka gyvas.
2015 metais Lorenso Berklio nacionalinės laboratorijos mikrobiologas Eoinas Brodie’s vadovavo tyrėjų grupei, kuri atrado, jog kelios rūšys bakterijų, tokių kaip Pseudomonas fulva, gyvenančių kavos uogų gręžtuvo žarnyne, tiesiog stebuklingai skaldo kofeiną. P. fulva bakterija kofeiną skaldantį geną perduoda vabalams, ir dėl to jie gali išgyventi misdami kavos pupelėmis. Nors kol kas nėra įrodymų, kad žmonės turi panašių kofeiną skaldančių bakterijų, jų buvo rasta kavos virimo aparatuose. Tokios bakterijos, prarytos ir tapusios mūsų mikrobiotos sudėtine dalimi, galėtų smarkiai pakeisti kofeino skilimo greitį mūsų organizme.
Mokslininkams toliau tyrinėjant kitus genus ir, galimas daiktas, bakterijų rūšis, kurios lemia, kaip reaguojame į kofeiną, imsime geriau suprasti, kodėl vienus žmones kofeinas veikia greičiau ir stipriau negu kitus. O nuo kofeino poveikio mūsų kūnui, be abejo, priklauso individualus kofeino turinčių gėrimų skonio pojūtis.
