Kodėl mus traukia tam tikro tipo žmonės? Kodėl negalime nustoti gerti kavos? Kodėl vieniems smirdi briuseliniai kopūstai, o kitiems – ne? Kodėl balsuojame už tuos, o ne kitus?

Knygą iš anglų kalbos vertė Elena Macevičiūtė ir Eduardas Macevičius, dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Kodėl jauna meilė taip skiriasi nuo senos

Jauna meilė panaši į kelionę Siaubo bokšte Disnėjaus pasaulyje. Kritimas kelia siaubą ir susižavėjimą. Jaučiatės džiaugsmingai, bet galite nudribti. Jūsų gyvenimo diorama buvo sukrėsta ir kažkas pakeitė jus scenos viduryje. Žinote, kad šie keistai nuostabūs ir vedantys iš proto jausmai nusistovės, bet nesate tikras, ar to norite. Kas gi tiksliai dedasi jūsų įkaitintoje smegenų masėje, kai įsimylite ar nustojate mylėti?

Kadangi poravimasis – pagrindinis savanaudiškų genų prioritetas, tai jie sukūrė smegenis, kurioms patinka meilė. Kai meilė jus aplanko (kitaip sakant, kai surandate komplektą genų, kurie tinka sumaišyti su jūsiškiu), jūsų neurotransmiteriai ir hormonai audringai įsisiūbuoja. 2005 metais Ratgerso universiteto antropologė Helena Fisher, knygos apie meilę tiesiogine to žodžio prasme autorė, skenavo iki ausų įsimylėjusių žmonių smegenis. Kai įsimylėjėliai galvoja vienas apie kitą, labiausiai suaktyvėja smegenų sritys – atlygio centrai, gaminantys dopaminą. Kokaino vartojimas taip pat suaktyvina kai kurias iš tų su jauna meile susijusių smegenų sričių. Vadinasi, Roberto Palmerio daina „Priklausomas nuo meilės“1 buvo visai netoli tiesos. Dopamino pagunda tokia viliojanti, kad suteikia jėgų aistringam persekiojimui, verčia keliauti į pasaulio kraštą, kad tik laimėtume mūsų susižavėjimo objektą. Dopaminui reikia dėkoti už visos istorijos romantišką poeziją, meną, pjeses, filmus ir dainas. Dopaminą reikia kaltinti ir dėl Ricko Astley’aus2 atsiradimo.
Be dopamino, žmones, pasiekusius romantiškų jausmų viršūnę, veikia norepinefrino dozės, o tai paaiškina, kodėl nuo meilės apakę žmonės, atrodo tokie tragiškai įdomūs kaip traukinio katastrofa. Norepinefrinas dalyvauja „kovok arba spruk“ reakcijose. Nuo jo įrausta skruostai, sudrėksta delnai, virpa širdis ir užklumpa nemiga. Atrodo labai keista, kad toks hormonas išsiskiria romantiškos meilės aušroje, bet jis padeda išlikti budriems ir atidžiai sekti, kad neprarastume naujai atrastos meilės. Kadangi jauna meilė taip pat ir labai nesaugi, mes su savo nauju glamonių objektu taip pat patiriame streso hormono kortizolio dūrį.

Įsimylėjusių žmonių pora.
Foto: Shutterstock

Kai dopamino ir norepinefrino organizme vis daugėja, nuotaiką reguliuojančio serotonino kiekis mažėja. Sumažintas meilės apsėstų paukštelių serotonino kiekis paaiškina, kodėl jie taip erzinančiai paskendę vienas kitame. 1999 metai Pizos universiteto psichiatrės Donatellos Marazziti klasikinis tyrimas atskleidė, kad naujų porų, kurios teigia beprotiškai įsimylėjusios, serotonino kiekis nukrinta taip pat žemai, kaip ir žmonių, turinčių obsesinį-kompulsinį sutrikimą. Dėl sumažėjusio serotonino jauni įsimylėjėliai gali tūkstantį kartų per dieną užbėgti tik tam, kad praneštų „Aš tave myliu“. Kadangi serotoninas taip pat reikalingas miego hormono melatonino gamybai, tai jo sumažėjimas gali paaiškinti, kodėl tie jauni įsimylėjėliai kaimynystėje nerimsta visą naktį.

Trumpai tariant, jauna meilė paverčia mus išmuštais iš vėžių nemigos kankinamais obsesiniais-kompulsiniais narkomanais. Bet meilė ne tik pakeičia kūno chemiją kaip blogi vaistai, ji taip pat sukelia pokyčius smegenyse. Įsimylėję jaučiamės kaip apžavėti, nes mūsų smegenys tikrai negali aiškiai mąstyti. Smegenų vizualizavimo tyrimai rodo, kad ką nors įsimylėjus, išsijungia neuronų ryšiai, susiję su neigiamomis emocijomis, tarp jų su baime ir socialiniu vertinimu, o dėl to sumažėja gebėjimas objektyviai vertinti žmogaus charakterį. Meilė apakina mus ta prasme, kad ji priverčia smegenis sustabdyti ryšius su analitiniais procesais, jog puoselėtų jūsų ir geidžiamo asmens vieningumo jausmą. Pašaliniams atrodo, kad jūs pametėte protą, o neurologijos požiūriu kaip tik šitai ir atsitinka. Sakytum, tamsią naktį užsidėjote akinius nuo saulės.

Meilė lekia kaip vėjas. Kūno chemijos pokyčiai greiti ir sukelia visus tuos keistus veiksmus, kuriuos atliekate su visiškai nauja meile. Tam tikra prasme, visiškai nesinori, kad šis euforiškas, bet sekinantis cheminių medžiagų kokteilis nustotų veikti. Kita vertus, kai kada nuoširdžiai svarstote, kaip ilgai jį dar ištversite. Kaip sprinteris pasiekia savo ribą, taip ir jauna meilė negali tęstis be galo. Evoliucija turėjo sukurti mechanizmus, kurie užgesina aistros liepsnas, nes dideli kortizolio kiekiai ir serotonino trūkumas žalingi sveikatai. Dar svarbiau, kad mūsų kūnai turi grįžti į normalią būseną ir nukreipti energiją auginti pradėtą kūdikį, kuris, kaip mano mūsų smegenų pasąmonės sritys, ir buvo viso šito sąmyšio tikslas. Reikia pripažinti, kad kai kurie iš mūsų verčiau ners ištraukti obuolį iš alkanų piranijų pilnos statinės, negu augins vaikus. Bet mūsų smegenys suvokia kūdikį kaip tikslą ir atitinkamai pritaiko kūno biochemiją.

Minėjome, kad jauna meilė panaši į priklausomybę nuo narkotikų. Kaip narkomanai gali išsiugdyti toleranciją narkotikams, taip jauni meilužiai pradeda toleruoti vienas kitą. Su laiku nustojame jausti dopamino kiekį, kuris išsiskirdavo vos pamačius mylimojo skruostą (įsivaizduokite tuos, kuriuos norite). Norepinefrino ir kortizolio perteklius pradeda slūgti ir sunaudoja daugybę energijos, skirtos karštligiškam meilinimuisi, o racionalaus proto schemos vėl įsijungia. Daugiau neatneši man gėlių... nes reikia taupyti pinigus vystyklams.

Įsimylėjusių žmonių pora.
Foto: Shutterstock

Kiti hormonų pokyčiai aiškina, kaip meilė vienas kitam kinta per ilgesnį laiką. Ir vyrams, ir moterims testosteronas yra svarbiausias hormonas, kurstantis seksualinį troškimą liepsnojančioje širdyje. Vyrai jį stipriausiai patiria pradėdami trečią dešimtį, moterims testosterono kiekis pakyla per ovuliaciją. Viena iš priežasčių, kodėl aistra silpsta, yra ta, kad mažėja šių cheminių junginių, nes su amžiumi abi lytys gamina mažiau testosterono. Dopamino irgi sumažėja, kai geriau vienas kitą pažįstame. Dėl to kai kurie žmonės ieško naujų partnerių arba vienos nakties nuotykių. Bet neskubėkite atsiliepti į interneto skelbimą ir prisipažinti, kad mėgstate pinakoladą. Kartu su partneriu pabandykite sužadinti dopamino gamybą papipirindami santykius naujovėmis.
Vaistai, kuriuos vartojame, taip pat gali pakeisti kūno biochemiją taip, kad sužlugdys romantiškus santykius. Vaistai, pakeliantys serotonino kiekį, kaip antai, selektyvus serotonino reabsorbcijos inhibitorius (SSRI), antidepresantai gali sutrukdyti jaunos meilės mažesnio serotonino lygio poreikį. SSRI ne tik sudaro kliūčių įsimylėti, bet ir apgaulingai priverčia manyti, kad savo partnerio daugiau nebemylime. Žinoma, kad SSRI atbukina emocines reakcijas ir sukelia abejingumo jausmą, kuris gali neigiamai paveikti susižavėjimą mylimuoju.

Mums reikėtų atsikratyti klaidingo įspūdžio, kad iki baltumo įkaitusi aistra turi degti amžina ugnimi. Iš pradžių meilė supurto mus kaip uraganas, bet, ačiū Dievui, pamažu audra nurimsta ir galime mėgautis plaukdami ramiais vandenimis. Visai įprasta ir dėl to nereikia nerimauti, kad viso pasaulio kultūrose geismas pagaliau pralaimi meilei. O meilė galų gale gali laimėti, jei žmonės nori puoselėti gilius ir teikiančius pasitenkinimą santykius.

Įsimylėjusių žmonių pora.
Foto: Shutterstock

Ar esame monogamiški

1987 metais popžvaigždė George’as Michaelas įsiutino konservatorius daina „Noriu sekso su tavim“3. Pagal šiandieninius standartus tai buvo labai nekalta dainelė, bet tuo metu prilygo velniškai giesmei, ir daugelis radijo stočių ją uždraudė. Kaip kažkas išdrįso dainuoti apie tai, kad nori kažko, ką privalo gauti visi gyvi padarai? Michaelas atkakliai tvirtino, kad dainuoja apie geismą meilės santykiuose ir viename vaizdo įrašų netgi lūpdažiu ant moters nugaros užrašė: „Tyrinėkime monogamiją.“ Tuo metu aš buvau dar tik paauglys ir maniau, kad monogamija – tai kažin kokia drąsi sekso poza.

Monogamija gyvūnų karalystėje yra išimtis iš taisyklės. Netgi tarp žinduolių tik apie tris procentus partnerių susiporuoja, kad kartu išaugintų jauniklius. Žmonės gali būti monogamiški ir praleisti gyvenimą su vienu partneriu, bet ne paslaptis, kad tai mums nekaip sekasi. Dauguma žmonių per gyvenimą turi daugiau negu vieną sekso partnerį. Nacionalinės šeimos augimo apklausos, atliktos tarp 2002 ir 2015 metų, duomenimis, per visą gyvenimą vyrai turi maždaug šešis sekso partnerius, o moterys – keturis. Jungtinėse Valstijose skyrybos sudaro apie 40 procentų, o tarp tų, kurie tuokiasi antrą kartą, šis rodiklis dar didesnis. Galime stebėtis, kodėl mes išvis tai bandome daryti. Bet tik iki tol, kol apsvarstome monogamijos atnešamą naudą.

Dauguma gyvūnų atsiveda jauniklius, daugmaž jau parengtus gyvenimui. Mūsų vaikai neturi jokių galimybių išgyventi patys vieni ilgus metus. (Pažįstu kelis, einančius ketvirtą dešimtį ir vis dar gyvenančius mamos namų pusrūsyje.)

Mūsų protėviai išbandė monogamiją, kad padėtų išgyventi mūsų bejėgiams vaikams. Šią mintį paremia ir tai, kad apie 90 procentų paukščių rūšių taip pat lieka kartu ir veikia kaip komanda. Kiaušinius reikia perėti 24 valandas per dieną, todėl vienas paukštis turi ant jų tupėti, kol kitas ieško maisto, o paskui jie apsikeičia, kad išalkęs galėtų pasimaitinti. Jei palikuoniui reikia daug priežiūros, tai tikimybė, kad rūšis praktikuos monogamiją, didėja. Kitas privalumas – monogamija sumažina lytiniu būdu užkrečiamų infekcijų plitimą. Kai kurios iš jų gali sukelti nevaisingumą, persileidimus ir apsigimimus. Pagaliau, jei turime vaikų su tuo pačiu asmeniu, tai atsiranda įvairaus amžiaus brolių ir seserų, kurie gali kartu dirbti šeimos labui.

Įsimylėjusių žmonių pora.
Foto: Shutterstock

Nepaisydamos šių privalumų dauguma porų sunkiai išgyvena kartu ilgą laiką. Tikriausiai „kol mirtis mus išskirs“ reikalavimas per sudėtingas. 2010 metais vykdydamas tyrimą Bingamtono universiteto antropologas Justinas Garcia dopamino receptoriuje DRD4 surado geno atmainą, kuri gali lemti neištikimybę. Prisiminkite, kad dėl DRD4 atmainos individai yra linkę elgtis impulsyviai ir rizikingai. Monogamijos kontekste neištikimybė tarp žmonių, turinčių DRD4 geno atmainą, išauga daugiau negu 50 procentų.

Tarp monogamiškų gyvūnų, kaip antai, gibonų, gulbių ir bebrų, patinai ir patelės yra vienodo dydžio, iš dalies dėl to, kad patinams nereikia kovoti dėl poros, vadinasi, evoliucija neatrenka didesnių ir stipresnių. Tarp poligamiškų gyvūnų rūšių, kurie turi daugiau kaip vieną poravimosi partnerį, patelės paprastai yra mažesnės už patinus. Tarp žmonių vyrai dažniausiai yra didesni už moteris, tad pagal šį kriterijų mes (ir mūsų protėviai) atitinkame poligamiško poravimosi modelį.

Davidas Barashas ir Judith Lipton savo knygoje „Mitas apie monogamiją“4 įrodinėja, kad mes esame socialiai, bet ne seksualiai monogamiški. Vadinasi, dauguma mūsų susiranda porą ir kuria mylinčius ilgalaikius santykius (socialiai monogamiški), bet kaip beveik visi kiti žemės gyvūnai esam linkę ieškoti trumpalaikių meilužių (lytiškai nemonogamiški). Nors kai kurie mūsų nori siekti grynai monogaminių santykių, kiti bendru sutarimu bando atvirus santykius (kitaip sakant, išgeria stiklinę pieno svetur, nors namie turi karvę). 2017 metais Mičigano universiteto psichologė Terri Conley nesurado daug skirtumų santykiuose tų individų, kurie laikėsi monogamijos, ir tų, kurie bendru sutarimu praktikavo atvirus santykius. Priešingai visuotiniam įsitikinimui, tyrimas parodė, kad pastarosios poros išlaikė daugiau pasitenkinimo, pasitikėjimo, pasišventimo ir aistros pagrindiniam partneriui negu šalutiniam grobiui.

Foto: Shutterstock

Helen Fisher, tyrinėjusi skyrybas, pastebėjo, kad poros visame pasaulyje linkusios skirtis apie ketvirtuosius santuokos metus, sulaukusios trečio savo gyvenimo dešimtmečio vidurio ir turinčios vieną vaiką. Tarp nedidelio skaičiaus žinduolių rūšių, kartu su dauguma paukščių, kurie poroje augina jauniklius, atsiranda serijinės monogamijos reiškinys. Pora lieka kartu ganėtinai ilgai, kol pamato, kad jaunikliai gali verstis patys (arba mama gali susitvarkyti viena), o tada keliauja skirtingais keliais. Fisher spėja, kad mūsų protėviai hominidai, panašiai kaip kai kurios šiandien gyvenančios medžiotojų-rinkėjų gentys, dažniausiai gimdydavo vaikus kas ketveri metai. Paskui dauguma moterų gali vienos rūpintis vaikais, kol šie taps nepriklausomi. Plyšiai, atsirandantys monogamijos audinyje tarp šiuolaikinių vedusių ir apie ketverius metus vaikus auginančių porų, gali būti evoliucijos pėdsakas. Žmonės gali būti monogamiški visą gyvenimą, bet praeityje galėjo būti įprasta monogamiškai poruotis kelerius metus, kol auga vaikai, o paskui gimdyti kitą vaiką su tuo pačiu partneriu arba susirasti naują. Serijinė monogamija vis dar labai įprasta šiais laikais, dėl ko skyrybų advokatai niekada nepritrūksta darbo.

Mūsų palinkimas į serijinę monogamiją gali paaiškinti, kodėl daug porų pradeda pyktis po kelerių vedybinės palaimos metų. Tos nepakartojamos savybės, kurias kadaise dievinome, pradeda beprotiškai erzinti. Pokštai, iš kurių juokdavomės ligi ašarų, dabar verčia dūsauti. Seksas, kuris sukeldavo euforiją, darosi iki ašarų nuobodus. Ar kartais ne tie savanaudiški genai užnešė ant uolų meilės laivą? Gal mūsų kūnai užprogramuoti siųsti pasąmonės žinutes, kad atstumtų mus nuo vienintelio partnerio ir verstų paįvairinti genų rinkinį? Ar galima (ar privalome) kovoti su šiais natūraliais impulsais?

Poros turi stengtis likti kartu visą gyvenimą dėl įvairių pagirtinų priežasčių, bet mokslas atskleidžia, kodėl daugelis žmonių tiesiog tam netinkami. Nėra vieno visiems žmonėms tinkamo bendro gyvenimo sprendimo, todėl verčiau nustokime apsigaudinėti, kad visi gali kartu gyventi amžinai. Pavykusios santuokos apibrėžimą reikia išplėsti ir įtraukti į jį tuos, kurie išlaiko meilę bei švelnumą vienas kitam, nesvarbu ar gyvena po tuo pačiu stogu, ar ne.

***

1 „Addicted To Love“.

2 Richard Paul Astley (g. 1966) – anglų dainininkas.

3 „I Want Your Sex“.

4 „The Myth of Monogamy“, išleista 2001 m.