Esate Lietuvos psichologijos studentų asociacijos (LiPSA) prezidentė. Papasakokite, koks yra LiPSA veiklos tikslas?
Pagrindinis LiPSA tikslas yra vienyti psichologijos studentus ir suteikti jiems erdvę keistis profesine patirtimi ir ją turtinti, diskutuoti aktualiais klausimais, įvairiapusiškai ruošiantis dirbti pagal specialybę. Dėl šios priežasties, LiPSA veiklos daugiausia yra orientuotos į mūsų narių profesinių ir asmeninių kompetencijų kėlimą bei visuomenės švietimą psichologinėmis temomis. Organizuojame įvairius, jau tradicija tapusius, renginius, tokius kaip kasmetinė vasaros stovykla, kurios metu suburiame tiek savo narius, tiek kitus psichologijos studentus, entuziastus, kviečiame srities specialistus ir giliname žinias, bendraujame, keičiamės patirtimis. Taip pat organizuojame įvairius teminius mokymus, paskaitas, konferencijas, įgyvendiname tarptautinius projektus, kurių metu šviečiame moksleivius. Labai džiaugiamės įgyvendindami socialinę kampaniją „#1iš4“, kurios tikslas yra šviesti visuomenę apie psichikos sveikatos sutrikimus, jų gydymą, prevenciją, pagalbos būdus ir institucijas, kurios teikia reikiamą pagalbą, įtraukiant ir vienijant verslo, valstybinio ir nevyriausybinio sektoriaus atstovus ir institucijas.
Galbūt žinote, kokios srities studentai dažniausiai susiduria su psichologinės pagalbos poreikiu? Kas tai lemia?
Psichologinės pagalbos poreikis dažniau atsiranda tiems studentams, kurie savo studijų metu patiria daug streso, turi ypatingai didelius krūvius. Sunku išskirti pagal studijų sritis, nes tai, kaip asmuo kovoja su įvairiais iššūkiais labai priklauso nuo asmens, jo psichologinio atsparumo lygio, gebėjimo efektyviai dorotis su sunkumais, turimos patirties ir nuostatų. Žinoma, ne paslaptis, kad labiausiai Lietuvoje matomos ir pastebimos yra medicinos studentų psichologinės problemos dėl ypatingai didelio krūvio ir aukšto streso lygio, tačiau neatmetame, kad ir kitų specialybių studentai gali patirti tokį patį ar net didesnį kiekį psichologinių sunkumų ir tuo pačiu turėti poreikį gauti psichologinę pagalbą. Tikriausiai nesuklysime sakydami, kad svarbiau kalbėti ne apie tai, kokios specialybės studentai turi didesnį poreikį gauti psichologinę pagalbą, o apie tai, kaip užtikrinti, kad visi studentai gautų vienodas galimybes gauti psichologinę pagalbą.
Kaip manote, kaip Lietuvos aukštosios mokyklos tvarkosi su psichologinės pagalbos studentams prieinamumu?
Prieš kelerius metus esame atlikę neformalią apžvalgą, kurios metu analizavome, kurios aukštosios mokyklos turi įsteigusios arba atskirus centrus (pvz. Psichologijos kliniką), arba etatus, skirtus psichologinės pagalbos studentams teikimui. Jau tada pastebėjome, kad tik maža dalis aukštųjų mokyklų pačios savo iniciatyva yra įsikūrusios centrus / etatus, kur jų studentai gali gauti psichologinę pagalbą (iš dalies tai patvirtino ir Lietuvos studentų sąjungos tyrimas). Per tuos kelerius metus situacija truputį pagerėjo, kadangi bendrai visuomenė tapo atviresnė kalbėti apie psichikos sveikatą, tuo pačiu ir patys studentai tapo reiklesni savo aukštosioms mokykloms. Visgi dar stebima, kad aukštosios mokyklos nėra linkusios plėsti šias paslaugas, didžioji dalis priklauso nuo pačių psichologų, psichikos sveikatos specialistų iniciatyvos.
Tikrai galime matyti, kad aukštosios mokyklos kuria įvairius naujus centrus, institutus, tačiau tikrai netenka matyti, kad būtų aktyviai steigiami studentų psichikos sveikatos centrai (ar kaip juos bepavadinsime). Iš vienos pusės galima suprasti ir aukštąsias mokyklas, kadangi naujų „psichikos sveikatos centrų“ studentams steigimas reikalauja resursų, o lyginant su kitais centrais, pvz., Verslo praktikų, verslumo centrai, inkubatoriai, nėra pajėgūs pritraukti verslo paramos, todėl gali atrodyti nuostolingi. Iš kitos pusės – studentai yra aukštųjų mokyklų varomoji jėga, todėl atrodo netinkama, jog aukštosios mokyklos neskiria daugiau dėmesio studentų psichologinei gerovei. Atskirai dar galime išskirti užsienio studentus, kurie atvyksta studijuoti į Lietuvą. Reikia suprasti, kad persikėlimas į kitą šalį, buvimas toli nuo šeimos ir darbų, studijos ir jų krūvis, yra didelis emocinis krūvis studentams, tad tampa dar svarbiau, kad esami centrai / specialistai galėtų teikti paslaugas ir užsienio studentams, o tam tikrai reikalinga aukštųjų mokyklų administracijos parama.
Jūsų nuomone, ar aukštosios mokyklos šiuo metu prisiima pakankamai atsakomybės dėl psichologinės pagalbos prieinamumo studentams?
Iš mūsų narių – psichologijos studentų įvairiuose Lietuvos universitetuose – girdime, kad studentams yra suteiktos nuotolinių konsultacijų galimybės, kas yra pagirtina šiuo laikotarpiu. Vis dėlto, reikia atsižvelgti į tai, kad universitetuose, kuriuose yra psichologijos studijos ir tuo pačiu mūsų nariai, yra teikiamos ir psichologinės paslaugos, tad esame šiek tiek apriboti savo pačių „socialinio burbulo“. Iš kitos pusės, galime kelti klausimą, kiek psichologinių paslaugų prieinamumu tikrai rūpinasi aukštosios mokyklos (t.y. jų administracijos), o kiek už psichikos paslaugų teikimą atsakingi asmenys savo pačių iniciatyva? Nenorime be pagrindo būti griežti aukštųjų mokyklų administracijoms, tačiau vis dar matome labai mažai jų indėlio.
Kaip manote, kokias prevencines veiklas turėtų įgyvendinti aukštosios mokyklos, siekiant prisidėti prie studentų psichikos sveikatos gerinimo?
Manome, kad aukštosiose mokyklose būtų svarbu ugdyti ne tik studentų profesinius įgūdžius ir žinias, bet ir laiko valdymo bei planavimo įgūdžius. Taip pat skatinti geresnį savęs pažinimą, mokyti atsipalaidavimo pratimų, sveikos gyvensenos. Visa tai turi būti mokoma nuo pirmųjų studijų metų, integruojant minėtas veiklas į studentų adaptacijos, socializacijos programas, bendruosius kursus. Kitas svarbus dalykas yra studentų krūvio optimizavimas. Suprantame, kad tam tikri dalykai negali būti pašalinti, pvz. tarpiniai atsiskaitymai ar egzaminai, nes tai yra svarbi mokymosi dalis, tačiau aukštosios mokyklos turi siekti sudaryti studentams tokius mokymosi grafikus, kurie atitiktų studentų poreikius ir galimybes. Ir aišku, turbūt viena geriausių prevencinių priemonių būtų galimybė studentams studijų metu nedirbti. Nors matome, kad tikrai daug studentų studijų metu ir dirba, ir mokosi, ir tai daro veiksmingai, negalime neigti, kad skirtingų vaidmenų derinimas reikalauja papildomų psichologinių resursų, kurie visgi yra riboti.
Kaip galvojate, ar valstybės lygmeniu psichikos sveikatai ir jos gerinimui Lietuvoje yra skiriama pakankamai dėmesio?
Pastarieji keleri metai buvo tarsi proveržis, nes apie psichikos sveikatą yra kalbama vis daugiau ir dažniau ir tai tampa nebe tabu. Vis dėlto, verta kelti klausimą, ar tas kalbėjimas yra veiksmingas? Tikrai daug psichikos sveikatos specialistų vis dar kritikuoja įvairius valstybės vadovų sprendimus, laiko juos neefektyviais arba nukreiptais ne į tą pusę, į kurią turėtų. Tad dėmesio tarsi yra skiriama, tačiau esminių pokyčių vis dar nematome.
Ir pabaigai, ką patartumėte studentams, kurie nori kreiptis pagalbos į specialistus, tačiau bijo, nedrįsta, jaučia gėdą ar nežino, nuo ko pradėti?
Svarbu suprasti, kad psichikos sveikatos problemos yra tokios pat įprastos, kaip ir dantų gedimai ar gripas, dėl kurių skubame pas specialistus, kad padėtų pagyti. Ne kitaip yra ir su psichikos sveikata – jei jaučiamės blogai, matome, kad nebegalime patys kontroliuoti savo jausmų ar emocijų, sunku susikoncentruoti ar kt., turime kreiptis į specialistus. Norime akcentuoti, kad į specialistus kreiptis jokiu būdu nėra gėda.
Iniciatyva „Ar studentų psichikos sveikata – aukštųjų mokyklų reikalas“ yra dalis Lietuvos studentų sąjungos vykdomo projekto „Sistemingo studentų psichinės sveikatos stiprinimo programa Lietuvos aukštosiose mokyklose“, kuriuo siekiama skatinti psichologinio konsultavimo paslaugų ir emocinės paramos plėtrą studentams, užtikrinant kvalifikuotą pagalbą Lietuvos aukštosiose mokyklose ir įgyvendinti prevencines veiklas, skatinančias geresnę studentų psichinę sveikatą bei kuriančias ir puoselėjančias teigiamą psichologinį klimatą aukštosiose mokyklose.
