Wolfgangas Rutzas medicininį išsilavinimą įgijo Vakarų Vokietijoje. Baigęs studijas jis išvyko dirbti į Švediją, kur Upsalos universitete įgijo psichiatro specializaciją. Baigęs studijas jis apsistojo Švedijoje, kur buvo paskirtas vadovauti psichikos sveikatos centrui Gotlando saloje.
„Būdamas vadovu, susipažinau su visais psichiatrijos aspektais, problemomis. Gotlando saloje buvo labai gerai, nes turėjome galimybę artimai bendrauti su pacientais. Tuo metu nusprendžiau imtis tiriamojo mokslinio darbo, studijuoti pasirinkau šizofreniją ir depresiją, – DELFI pasakojo W. Rutzas. – Sukūriau projektą, į kurį buvo įtraukti ir bendrosios praktikos gydytojai, ir kiti psichiatrai. Bendras projektas buvo sėkmingas, nes tuo metu Gotlando saloje buvo didžiausias savižudybių skaičius Švedijoje, o įgyvendinus projektą savižudybių skaičius saloje reikšmingai sumažėjo.”
Kai W. Rutz dirbo Gotlando saloje, galima sakyti, ten savižudybių skaičius buvo panašiai didelis, kaip ir Lietuvoje. Psichiatrų komanda siekė sumažinti savižudybių riziką ir bendrosios praktikos gydytojus įtraukti į prevencinį darbą. Jiems buvo dėstomos paskaitos apie depresiją, kaip su ja kovoti. Tai privedė prie to, kad savižudybių skaičius sumažėjo 60 proc. Šis projektas vėliau buvo pristatytas įvairiose pirminės sveikatos sistemose, o metodiką sėkmingai pritaikė ir kitos Europos šalys.
„Visgi šis projektas pasiekė tik moteris, nes įtraukėme bendrosios praktikos gydytojus. Tai parodo, kad moterys, kurios jaučiasi negerai, kreipiasi pagalbos pas šeimos gydytoją. Tačiau vyrų pasiekti negalėjome, nes įžvelgiame tą pačią problemą kaip ir Lietuvoje – vyrai dažniausiai pagalbos neieško“, – sakė W. Rutzas.
Daugiau – interviu su psichiatru.
– Kaip žinome, Lietuvoje daugiausia ne savo noru iš gyvenimo išeina vyrai. Kaip įtikinti vyrus ieškoti pagalbos?
– Remiantis statistika, 3-4 kartus daugiau savižudžių yra vyrai. Mūsų pagrindinė užduotis yra pasiekti vyrus, kad jie gautų pagalbą. Negalime laukti, nes jie patys į psichiatrijos skyrių neateis. Vyrai nuo moterų skiriasi tuo, kad jie dažniausiai net nesupranta, kad juos kankina depresija. Tuo metu, jeigu moteris jaučiasi blogai, ji pirmiausia eina pas gydytoją.
Gotlando saloje mes sudarėme vyrų depresijos aprašymo skalę, kurioje buvo nurodyti visi depresijos simptomai. Šią schemą išdalinome įvairioms institucijoms, kurios galėtų perduoti vyrams: darbo vietoms, policijai. Vyrų depresija yra labai kompleksiška, sudėtinga. Norėdami ją nustatyti, turime veikti apgalvotai, kreiptis į tokias vietas, kur dirba vyrai, leidžia laiką. Tokiu būdu tikėjomės, kad vyrai patys atpažins depresijos simptomus. Rezultatai parodė tendenciją, kad nemažai moterų kreipėsi pas psichiatrus savo vyrams įtardamos depresiją.
Tarptautinis bendradarbiavimas su Lietuva prasidėjo 1992 metais, kai Švedijoje būdamas asociacijos prezidentu gavau užduotį atvykti į Baltijos šalis ir susipažinus su sveikatos institucijomis išanalizuoti psichiatrijos situaciją. Per pirmą iniciatyvą Gotlando saloje buvo suorganizuoti 6 savaičių kursai, į kuriuos pakvietėme Baltijos šalių gydytojus, psichiatrus ir psichiatrijos slaugytojas. Jiems buvo sudarytos sąlygos susipažinti su kasdiene rutina. Šiuo kursus organizavome 3 kartus.
1998 metais, kai dirbau Pasaulio sveikatos organizacijoje, susisiekiau su Lietuvos Vyriausybe, buvo organizuojami susitikimai Seime, pradėjome kelti savižudybių prevencijos klausimą. Tuo metu Sveikatos ministru buvo dr. Raimundas Alekna.
Kartu su dr. R. Alekna ėmėmės iniciatyvos, buvo įsteigta daug krizių centrų, kad žmonės turėtų kur kreiptis. Pastebėjome, kad daugiausia – 80 proc – kreipėsi moterų. Tokia pat situacija buvo ir Gotlando saloje. Mums skambino tik moterys, pasakodamos apie savo brolius, vyrus ir sakė, kad atpažįsta depresijos simptomus. Vyrams labai rūpi jų šeima, jie nenori prarasti darbo vietos, vairavimo pažymėjimo, todėl vienintelis būdas juos pasiekti yra per šias instancijas.
– Kodėl yra toks skirtumas tarp vyrų ir moterų? Kodėl moterys yra aktyvesnės sveikatos priežiūroje?
– Galima tik spekuliuoti. Tai remiasi tradiciniais vaidmenų pasiskirstymais. Vyrai atlieka stipraus, viską galinčio padaryti vaidmenį, todėl vengia ieškoti pagalbos. Tuo metu moteris rūpinasi šeima, todėl jaučia atsakomybę ir už save pačią.
Turėjau labai skaudžią patirtį. Tuo metu, kai dirbau Kopenhagoje, lankiausi krizės ištiktame Kosove. Mačiau žudynių, prievartos aktus. Tuo metu apie 40 tūkst. pabėgėlių kirto sieną iš Kosovo į Albaniją. Buvo įdomu stebėti, kad moterys elgėsi kur kas atsakingiau ir sumaniau. Per 2-3 dienas jos subūrė grupeles, kurios palaikė viena kitą. Tuo tarpu Kosovo vyrai gulėjo ant žemės, rūkė ir stebėjo, kas vyksta. Buvo įdomu pamatyti tokį elgesio modelio skirtumą, agresyvią apatiją iš vyrų pusės. Man, kaip psichiatrui, buvo įdomu tai, kad krizės situacijoje silpnoji lytis buvo daug stipresnė veikti socialiai, nei stiprioji.
– Ar visuomenės spaudimas vyrui būti stipriu taip pat yra viena iš priežasčių?
– Galima sakyti, kad dauguma vyrų nenori pripažinti, kad jie serga depresija. Vyro depresija arba beviltiškumas pasireiškia agresija, pavyzdžiui, vyras stovi į sieną ir mušasi. Moterys beviltiškoje situacijoje siekia pagalbos – tai yra jų stiprybė.
– Kokia, jūsų nuomone, yra/psichiatrijos situacija Lietuvoje?
– Kadangi turėjau galimybę susipažinti su psichiatrija Lietuvoje, galiu pasakyti, kad ji labai patraukli tarptautiniu mastu, nes yra įvairialypė. Čia galima rasti biomedicininę psichiatriją, psichoanalizę, psichoterapiją, dinaminę, grupinę ir socialinę psichiatriją. Dėl to psichoterapija Lietuvoje išsiskiria iš pasaulinio konteksto. Savo sričių specialistai yra labai aukšto lygio, gerbiami ir pripažįstami visame pasaulyje. Problema yra ta, kad jie dirba kiekvienas atskirai – Vilnius daro savo, Kaunas taip pat – ir nėra vienybės. Gaila, kad Vilniuje didesnis dėmesys skiriamas į instituciją, kaip ligoninę, o nepsichiatrinę pagalbą arčiau namų, taip, kaip Švedijoje. Gydymas žmogų pasiekia namuose, o ne institucijoje.
Kai dirbau Pasaulio sveikatos organizacijoje, mūsų nuostata buvo rūpintis žmogaus teisėmis. Siekėme padaryti taip, kad pagalbą žmogus gautų ten, kur jis yra, ir nereikėtų vykti toli. Švedijoje buvome pasiekę labai gerų rezultatų. Buvo suformuotos mobilios komandos, kurios, kai reikėdavo, važiuodavo pas pacientą į namus. Gaila, kad tai, kas vyksta Švedijoje dabar, po truputį grįžtama į senus laikus – vėl atsisukama į instituciją. Mano nuomone, yra per mažai mobilių komandų.
– dr. R. Alekna: Pas mus patirtis ateina vėliau. Mes turėjome greitosios pagalbos brigadas, kurios važiuodavo į namus pagal iškvietimą. Dabar psichiatrinės ligoninės greitosios pagalbos nebeturi, todėl, kai yra iškviečiamos, pacientą veža arba į stacionarą, arba į polikliniką. Įgyvendinant psichiatrinės pagalbos mobilumą Lietuvoje, pirmiausia reikia sutvarkyti teisinę bazę. Kiek mūsų visuomenė ir pati sveikatos sistema yra tam pasiruošusi/subrendusi, sunku pasakyti).
Siekiant panaikinti stigmą, kaip vieną iš sprendimų, matau galimybę įtraukti žinomus žmones (menininkus, politikus ir kt.) Net neabejoju, kad jiems pradėjus viešai ir atvirai apie tai kalbėti, stigma dingtų.
– W. Rutzas: Svarbiausia, bendradarbiavimas visuose sluoksniuose ir lygiuose. Galime pradėti nuo Vyriausybės, visų ministrų, kurie turi bendradarbiauti, taip pat savivaldybės, mažo miestelio policija, greitoji. Tai turi būti komandinis darbas. Pavyzdžiui, Vokietijoje dėl to labai aktyviai dirbama – Vyriausybėje yra suorganizuotos prevencinės grupės, kurioms priklauso ir atstovai iš policijos, karinės tarnybos. Švedijoje tai tvarkoma vietoje, bendradarbiaujama grupėmis. Specialistai turi būti paruošti taip, kaip ištikus staigiam širdies infarktui niekas nebeklausia, kaip suteikti tinkamą pagalbą. Žinoma, lemiantis faktorius visada yra žmonės, kurie yra netoliese.
– Kokią vaidmenį savižudybių atvejais turi alkoholis?
– Vyrai, kurie serga depresija, tačiau ši liga jiems nėra diagnozuota arba jie patys ją neigia ir atstumia pagalbą, dažniausiai visada vartoja alkoholį. Mano nuomone, maždaug 60 proc. atvejų smurtas šeimoje ir alkoholizmas yra neatpažinta vyriškos depresijos pasekmė. Alkoholis yra greitasis antidepresantas, tačiau ilgainiui pagilina depresiją. Net jeigu žmogus yra gilioje depresijoje, dažnu atveju jis nesiryžta savižudybei, o žengti šį žingsnį paskatina alkoholis. Nėra tiesioginio ryšio tarp didelio alkoholio suvartojimo ir didelio savižudybių skaičiaus. Europoje yra šalių, kur labai aukštas alkoholio suvartojimo lygis, tačiau savižudybių skaičius mažas.
