Mielos mamos, Einšteinas galvojo, kad informacija turi krūvį ir limpa ten, kur tokio krūvio informacijos laukiama. Jis tą vadino informacinio lauko teorija. Ir visos tos ligų ir simptomų „įkrovos“, kurios netelpa ir stumdosi alkūnėmis gydytojo kabinete, po tokių replikų nori grėsmingai nutūpti ant strazdanotos jūsų atžalos nosies.

„Bet juk tik pradeda eiti į mokyklą – ištisai serga. Gal toje mokykloje kas blogai?“ – nuogąstausite. Jaudinkitės, klausinėkite, tik ramiau, tyliau, kad niekas negirdėtų. Visų pirma, vaikas, kuriuo rūpinatės. Mažos ausytės jau pačiupo informaciją – mokykloje blogai, todėl aš sirgsiu. Ar ilgai reikės laukti kokio nors vaikų susistumdymo, griežto mokytojos žodžio, neatlikto namų darbo, nepavykusios fizinio lavinimo pamokos? Ar nebijote, kad po tokių „įkrovų“ vaikas nesąmoningai ir nevalingai lauks iš mokyklos parnešamų kokios nors ligos simptomų, jeigu kartu namo parneša ir problemą?

Foto: Shutterstock

„Nesąmonė. Serga ne dėl žodžių. Serga dėl ligų“, – paprieštaraus tėtis – tikras vyras. Žinokite, visokių ligų ir visokių priežasčių būna. Dažnai tas pats tėtis tame pačiame kabinete savo aukštą kraujo spaudimą ir pilvo skausmus po kavos trečio puoduko nurašo „nuovargiui po darbo“ ir atsisako gydymo, nes „praeis savaime“. O vaikui irgi praeis? Juk pradinukai patiria mokyklose didelį stresą ir pavargsta jei ne labiau, tai tiek pat, kiek tėtis darbe. Naujas kolektyvas, nauji santykiai, nauja mokytoja, iš kažkur išdygusi atsakomybė, kur kas daugiau savarankiškumo, namų darbai, lūkesčiai ir reikalavimai.

Manote, nepavargsta? Manote, nestresuoja? Ir dar kaip, tik pasakyti nemoka – tai jiems nauja. Jiems telieka prisiglausti prie tėvelio vakare po darbo. O jei pavargęs nuo darbų tėvelis į telefoną ir krepšinį įnikęs, tai išvis bėda. Lieka sirgti. Tada ir į mokyklą nereikės eiti, ir mama su tavim namie pasėdės (tėtis daugiau uždirba, jam labiau į darbą reikia), ir dėmesio daugiau gausi. Manote, perdedu? Vaikus simuliantais išvadinu? Nesimuliuoja jie. Jie iš visų jėgų stengiasi. Stengiasi įtikti mokytojoms, pateisinti tėvų lūkesčius, nesusikirsti prieš draugus. Ir perdega. O perdegę suserga. Tik tėtis perdegęs darbe atsidurs kardiologiniame skyriuje, o pradinukas – lovoje su temperatūra, gerklės ir galvos skausmu ar viduriavimu. Nes per daug nerimavo.

O tėvai nerimavo dėl vaiko sirgimo. Dėl to, kad sirgs, kad reikės nedarbingumo, vėl teisintis prieš darbdavį. Ir visi nerimaudami toli gražu ne sveiką ir laimingą aplinką kuriame. Tas nerimas pavirsta papildomu megztiniu vaikui (nes vėjas pučia). Neleidimu išeiti į kiemą su draugais (nes šiandien ryte lijo, o tu kosėjai vakar). Pasibaigusiomis maudynėmis (nes po baseino šalta grįžti namo). Vienu žodžiu – vasara pasibaigė ne tik kalendoriuje, bet ir vaiko širdyje.

Kaip jums atrodo, kas mažiau serga – nuolat suvyniotas į tuntą drabužių, kad net pajudėti negali, nesportuojantis, visko bijantis mamyčiukas ar einantis atlapa striuke po treniruotės ne namo, o palakstyti su draugais padauža?

Mokykla
Foto: Ignas Rusilas

„Bet gi tikrai serga. Su temperatūromis ir su antibiotikais.“ Taip, kaip jau rašiau, – ligų visokių būna. Ir peršalimai dažnesni mokyklose tikrai ne dėl nuovargio ar dėmesio trūkumo. O ir gripo epidemijos irgi ne dėl per didelio namų darbų kiekio atsiranda. Tik tiesa ir tai, kad pailsėjęs ir laimingas vaikas kur kas atsparesnis infekcijai nei pavargęs ir liūdnas. Esate girdėję, kad geriau ir ilgiau gyvena laimingi ir pailsėję, nei vargšai ir pavargę? Kas sveikesnis: mažai judantis niurzga Nulėpausis, ar laimingas ir šokinėjantis Tigras? Negalima vaiko apsaugoti nuo ligos jį papildomai aprengus arba neleidus palakstyti. Negalima užtikrinti jo saugumo apribojus bendravimą ar fizinį aktyvumą.

Valdoma infekcija organizmui yra normalus (nors ir nemalonus) procesas. Mes turime tokią tarnybą kaip imunitetas, ir ji nuolat dirba, nepriklausomai nuo šalikų skaičiaus ar supiltų į gerklę sirupų tūrio vienetų. Ir tokiam stresui kaip vienokia ar kitokia peršalimus sukelianti infekcija tarnyba tikrai yra pasiruošusi. Nebent... Nebent mes darome viską, kad per ilgą laiką ta tarnyba negautų jokio finansavimo ir paskatinimo. Mes neleidžiame jos vasarą prie jūros ar ežero, o žiemą – į baseiną, neleidžiame suprakaituoti palaksčius, neleidžiame pavalgyti ledų, neleidžiame pakvėpuoti grynu oru 365 dienas per metus, neleidžiame vėjui pakedenti plaukų lekiant nuo kalno. Jeigu bet kokios greito reagavimo tarnybos darbuotojai ištisai dėlioja popieriukus užuot normaliai dirbusios ir nemato dienos šviesos, jie nedirbs gerai ir nebus motyvuoti.

O štai pradinuko stresui – ar nepavėluosiu, ar viską išmokau, ar pasiėmiau visus daiktus, ar mama nepyks, ar tėtis nebars, bijau mokytojos, nekenčiu solfedžio – tarnyba nėra pasiruošusi. Nes anksčiau tokių užduočių nebuvo. Mažiau miego naktį, ankstūs rytai, nuovargis nenoriai šlepsint į du būrelius kasdien tikrai nedžiugina tos tarnybos darbuotojų. Ypač jeigu vėliau neleidžiama užsiimti mėgstama veikla (pvz., išlėkti pas draugus), o tenka ruošti nekenčiamus namų darbus iki vakaro.

Vaikas negali dirbti kaip tėtis dvylika valandų per parą. Tėtis, beje, irgi negali. Vaikui reikia pailsėti. Ir tėvams reikia pailsėti. Blogiausia, ką gali sugalvoti tėvai, tai jėga pradinukus versti ruošti namų darbus arba vakarais vežti į nekenčiamus būrelius. Mokslai telieka mokykloje, o namuose turi būti poilsis ir žaidimai.

Foto: Vida Press

„O kuo jums solfedžio neįtiko? Nemačiau dar nieko, kam pakenktų!” Ramiau, tėveliai. Viskas gerai su būreliais, ar tai sportas, ar muzika, ar menas, ar mėtymasis kirviais. Tik du klausimai apie vaiko užimtumą po pamokų. Pirmas – ar noriai jis eina į tą būrelį? Ar jam patinka tai, ką jis daro, ir ar jis ten pailsi, gauna malonumą ir jaučiasi smagiai? Ar bijo eiti, zyzia, kenčia iki užsiėmimo pabaigos sukandęs dantis? Antras klausimas – ar to būrelio (veiklos) reikia labiau vaikui, ar jums? Ar per tą būrelį vaikas išsilaksto, išmoksta plaukti, įgyja naujų gebėjimų (dainuoti, kalbėti kita kalba)? Ar yra tiesiog stumiamas laikas, nes nėra kam paimti iš mokyklos? Ar dar baisiau – realizuojamos neišsipildžiusios tėvų svajonės apie sportą, muziką, meną? Sutikite, vienu atveju tai yra atsipalaidavimas ir geras laiko praleidimas su draugais, kuris atneša tik naudos. Kitu atveju – stresas, nuovargis ir liūdnos nuotaikos. (Nors abejoju, ar solfedžio kam nors kada suteikė atsipalaidavimo.)

„Tai gal jam tas imunitetas sumažėjęs, kaip nesaugosime...“ Saugokite. Bet saugokite ne nuo imunitetui įprastų virusiukų, nuo kurių apsaugoti galite nebent ištrėmę vaiką į negyvenamą salą. Ir nuo galimo įgimto imlumo tam tikroms zarazoms neapsaugosite. Tai yra sunkiai arba visiškai nekoreguojami veiksniai. O lengvai koreguojama apsauga nuo nerimo, streso ir nuovargio – didelių imuniteto priešų.

Ir nesugirdysite vaikui nieko, kas apsaugotų, ir nesuduosite jokio „natūralaus“ ar „cheminio“ imunomoduliatoriaus. O galite jam duoti gerųjų bakterijų prisiglaudus ir pabučiavus į skruostuką ir šiek tiek daugiau dėmesio nei „aha, puikiu“ iš po telefono ekrano.

Turbūt šis tekstas neskirtas tėveliams atsipūtėliams, kurių vaikai auga patys, be tėvų įsikišimo, ir net valgo tik tai, ką randa (kaip vištos pas senelį kaime). Ir gal neskirtas tėvams, kurių vaikai laimingi išbėga į mokyklą ir nenori iš ten grįžti, nes smagu (na, nebent namuose tiesiog nebūna ko valgyti). Gal jis skirtas tėveliams perfekcionistams, kurie nori, kad viskas būtų tobula. Nebus, atsipalaiduokite, leiskite vaikams turėti dar truputį vaikystės bent pradinėje mokykloje. O gal tėveliams rūpintojėliams, kurie nuolat jaudinasi ir dreba dėl kiekvieno išgirsto kosčiojimo ar užkimimo. Tegu kosėja (kosulys – tai reikalingas refleksas), tegu rėkia iki užkimimo per varžybas, jeigu nori vaikas lankyti futbolo treniruotes lauke, – pirmyn: nebijokite, nesusirgs daugiau, nei lemta ar reikia.

Kad ir koks būtų gražus ruduo ir noras mokyti ar mokytis, palikime pradinukams šiek tiek vasaros jų tvarkaraštyje.

Sveikų ir linksmų mokslo metų!