Šie ir kiti atvejai parodo, kaip kartais gali būti sudėtinga atskirti gyvybę ir mirtį. Atsiradus kvėpavimą palaikantiems aparatams, aiškus mirties apibrėžimas užleido vietą kitokio pobūdžio apibūdinimams.
Tačiau ekspertai pabrėžia, kad tokie apibrėžimai kaip „smegenų mirtis“ ar „kraujotakos sistemos mirtis“ gali įnešti dviprasmybės į suvokimą, kas yra ir kas nėra mirtis.
Kas yra mirtis?
Nepaisant dažno vartojimo, terminas „klinikinė mirtis“ iš tiesų neturi pastovios reikšmės, sako daktaras Jamesas Bernatas, Dartmuto medicinos mokyklos Naujajame Hampšyre neurologas. Pasak jo, daugelyje ligoninių mirtį konstatuoja už paciento priežiūrą atsakingas gydytojas, o universalių gairių, nurodančių, kada tą galima daryti, nėra.
„Esate miręs tuomet, kai tą paskelbia gydytojas“, – aiškina J. Bernatas.
Iki XX a. šeštojo dešimtmečio buvo manoma, kad mirtis ištinka tuomet, kai nustoja veikti kažkuri gyvybinė organizmo funkcija – nebeplaka širdis, nutrūksta smegenų aktyvumas ar žmogus nebekvėpuoja. Buvo galvojama, jog nustojus veikti vienai sistemos daliai, netrukus tas pats nutiks ir likusioms.
Tačiau kvėpavimą palaikančių aparatų, kurie varinėja orą į plaučius ir iš jų, atsiradimas paskatino sukurti naują apibrėžimą – smegenų mirtis, pastebi J. Bernatas.
Taip atsirado nauja kategorija: žmonių kūnai tebėra šilti, juose teka kraujas, jie netgi gali kovoti su infekcijomis ar išnešioti kūdikį, tačiau jų smegenys visiškai nebeveikia, pasakoja filosofė Leslie Whetstine iš Walsho universiteto Ohajuje. Jos tyrimų sritis – mirties apibrėžimai.
Kad būtų konstatuota smegenų mirtis, turi negrįžtamai išnykti visų žmogaus smegenų dalių funkcijos. Gydytojai tą nusprendžia atlikę neurologinius tyrimus, kuriais norima išsiaiškinti, ar smegenų veikla tebėra aktyvi ir ar kraujotaka smegenyse nesustojo, taip pat tikrinama, ar išjungus kvėpavimą palaikantį aparatą pacientas mėgina kvėpuoti pats.
Sparčiai tobulėjanti organų transplantacija taip pat paskatino išskirti šį mirties apibrėžimą.
Asmuo, kuriam diagnozuota smegenų mirtis, yra geriausias daugelio organų donoras, mat visi jo organai aprūpinami deguonimi, tad jie nėra pažeisti, aiškina J. Bernatas.
Gydytojai taip pat gali konstatuoti žmogaus mirtį, jei jo širdis nustoja plakusi ir pati plakti nebeima. Tačiau sustojusi širdis kartais gali ir vėl imti plakti, todėl tokiais atvejais konstatuoti mirtį ne visada paprasta.
„Kyla klausimas: kiek laiko širdis turi nebeplakti, kad būtų galima asmenį skelbti mirusiu?“, – pastebi J. Bernatas.
Reanimacija, ligonio gaivinimas ir gydymas, gali atgaivinti žmogų praėjus ne vienai minutei po to, kai jo širdis nustoja plakti, dažniausiai smegenims nepadaroma jokios žalos. Todėl gydytojai turėtų reanimuoti žmogų mažiausiai 38 minutes, rodo 2013-aisiais JAV širdies asociacijos susirinkime pristatytas tyrimas.
Gydytojai gali išduoti mirties liudijimą anksčiau. Dažnai taip ir nutinka, jei pacientas yra išreiškęs savo valią dėl negaivinimo. Tačiau kartais gavinimas atliekamas nepakankamai ilgai. Tad atsiranda tikimybė, jog kai kurie gaivinami pacientai mirė, nors dar galėjo gyventi, mano J. Bernatas.
Trikdantys apibrėžimai
Kadangi kai kuriais atvejais, norint konstatuoti mirtį, būtinas gydytojo pasirinkimas – jam reikia įsitraukti arba nustoti kovoti už paciento gyvybę. Tam tikrais atvejais tai gali kelti ginčų.
Pavyzdžiui, žmogus gali būti ligoninėje, jis įtrauktas į organų donorų sąrašą. „Staiga jo širdis nustoja plakti. Štai čia kyla diskusija, ar tuo momentu žmogus yra miręs“, – aiškina J. Bernatas.
Skirtumai tarp smegenų mirties ir kardialinės mirties reikalus tik dar labiau komplikuoja, tvirtina L. Whetstine.
„Smegenys mums atrodo svarbiausi, nes jie palaiko sąmonę“, todėl mirtis turėtų būti apibrėžiama kaip negrįžtamas sąmonės praradimas, tikina L. Whetstine. Jos teigimu, tokiu atveju ir toliau būtų galima išduoti mirties liudijimą žmonėms, kuriems sustojo širdis ar nustojo funkcionuoti smegenys, tačiau nebūtų išskiriami du mirties tipai.
Pagal tokį apibrėžimą kai kurie pacientai, kurie dabar yra nuolatinės vegetacinės būklės, būtų laikomi mirusiais. Tačiau kadangi kai kurie žmonės, kurie laikomi esantys vegetacinės būklės, gali rodyti sąmoningumo ženklų, mirties liudijimai turėtų būti išduodami tik tuomet, jei paciento būklė atitinka smegenų mirties kriterijus, tvirtina L. Whetstine.
