Gydytojai aiškina taip darantys dėl to, kad siekia išvengti galimai neigiamo psichologinio poveikio pacientui, apsaugoti jį nuo nevisaverčio generinio vaisto veikimo, galų gale – atgauti neva atimtą teisę gydyti. Situaciją, kai Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) primygtinai ragina pacientams skirti generinius preparatus, o gydytojo skirtą gydymą dar savaip interpretuoja vaistininkas, medikai sutartinai vadina jų orumą žeminančia.

60 proc. gydytojų – už originalų vaistą

Lietuvos šeimos gydytojų asociacijos ir SŽA užsakymu liepos mėnesį tyrimų bendrovės „Spinter“ atliktame Gydytojų vaistų rekomendavimo pacientams įpročių tyrime dalyvavo 304 respondentai: 153 bendrosios praktikos gydytojai ir 151 gydytojas specialistas iš įvairiausių šalies kampelių.

Į klausimą, ar skiriasi tuo pačiu bendriniu pavadinimu vadinami vaistai tai pačiai ligai gydyti, 60 proc. medikų atsakė teigiamai. Lietuvos šeimos gydytojų asociacijos prezidentas prof. Julius Kalibatas, komentuodamas atsakymų rezultatus, pareiškė, kad būtų nenustebęs, jeigu teigiamai atsakiusiųjų skaičius būtų siekęs ir 100 proc.

„Gydytojai nuo pirmo medicinos kurso yra mokomi, kuo skiriasi kiekvieno vaisto sudėtis ir jo poveikis žmogaus organizmui. Todėl visiškai normalu, kad sveikatos specialistai, kurie savo gydymo praktikoje susiduria su pacientais, žino, kad vaistai su ta pačia veikliąja medžiaga, tai pačiai ligai gydyti skiriasi“, – teigia profesorius.

Kas antras apklaustas gydytojas (56 proc.) nepritaria pasiūlymui neleisti gyventojams rinktis vaistų, paliekant tik pigiausią. Jeigu būtų galimybė, 48 proc. gydytojų savo pacientui rekomenduotų rinktis geriausiai jiems žinomą vaistą, 19 proc. – originalų preparatą, net jeigu jo patentas pasibaigęs.

Geriausiai žinomą vaistą dažniau savo pacientui rekomenduotų rinktis gydytojai specialistai. Originalų vaistą – didesnę patirtį turintys, vyresni respondentai ir mažesnių miestų gydytojai.

Paklausus gydytojų, kokius vaistus jie renkasi sau asmeniškai, 61 proc. teigė, kad sau perka originalius vaistus. 78 proc. gydytojų sako, kad rekomenduoja įsigyti tam tikrą konkretų vaistą – taip teisinasi siekiantys išvengti neigiamo psichologinio poveikio, kurį pacientas gali patirti paskyrus jam neįprastą vaistą, arba norėdami apsisaugoti dėl galimai nevisaverčio naujo vaisto poveikio.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad dažniausiai gydytojai pacientui tinkamą vaistą parenka per 2–3 vizitus (65 proc. atvejų), 12 proc. – tik per 4–5 vizitus. Vos 14 proc. atvejų pavyksta parinkti vaistus jau pirmojo vizito metu. Sudėtingiausia, pasak gydytojų, parinkti vaistus aukštam kraujospūdžiui gydyti. Po šios ligos seka psichikos ir psichosomatinės ligos.

150 tūkst. pacientų mokėjo visą kainą patys

Lietuvos šeimos gydytojų asociacijos prezidento prof. J. Kalibato įsitikinimu, šis medikų nuomonės tyrimas ministerijai turėtų padėti suvokti situaciją, susiklosčiusią pristačius naująjį kompensuojamųjų vaistų kainyną (KVK). Pasak pašnekovo, iš kompensuojamųjų vaistų sąrašo buvo išbraukta 319 preparatų, kone trečdalis jų buvo inovatyvūs arba originalūs vaistai.

„Po šio ministerijos veiksmo situacija susidarė komplikuota, nes nuėję į vaistines pacientai nustebo, kad už vaistą reikia mokėti visą kainą. Nežiūrint to, kad teko mokėti visą kainą, 90 proc., arba 150 tūkst., pacientų mokėjo pilną vaisto kainą iš savo kišenės, norėdami gauti originalų vaistą, prie kurio jie buvo pripratę ir kurio veiksmingumu įsitikinę, o ne generinį preparatą“, – teigia profesorius.

Iš SAM pusės kartais ataidinčias replikas apie tai, jog farmacijos įmonės galimai daro įtaką gydytojams, kad šie skirtų konkrečios kompanijos gaminamus originalius preparatus, šeimos gydytojų atstovas vadina absurdiškais. „Man nepatinka, kai ministerija pradeda tvarkytis autoritariniais metodais. Manyčiau, reikėjo klausti pacientų organizacijų, gydytojų profesionalų nuomonės ir po to daryti kažkokius sprendimus. Dabar sprendimai padaromi iš jėgos pozicijų ir po to matoma, kad situacija tikrai negera. Vis dėlto leiskite gydytojui laisvai rinktis vaistą – jis žino, kokį jį reikia skirti ir koks jis geriausias“, – pabrėžia prof. J. Kalibatas.

Pasak vienos iš tyrimą užsakiusių asociacijų pirmininkės Daivos Ausėnaitės, tokios gydytojų apklausos reikėjo tam, kad nutrūktų tam tikra valstybinių institucijų vykdoma propaganda.

„Skleidžiama viena žinutė be jokios diskusijos, oponavimo ar argumentų. Tyrimo rezultatų pristatymo žiniasklaidai išvakarėse sulaukiau įspėjimo, kad kalbėjimas prieš generinius vaistus Europos Sąjungos kokiais tai teisės aktais yra baudžiamas. Man norėtųsi, kad nenutiktų tokia keista situacija, kad neturėtume teisės pasakyti teisybės“, – aiškina sveikatos žurnalistams atstovaujanti D. Ausėnaitė. O teisybė, anot jos, yra ta, kad iš tų pačių sudedamųjų dalių tiek dvi šeimininkės išvirs dvejus skirtingus barščius, tiek dvi farmacijos kompanijos pagamins du skirtingo poveikio preparatus.

Placebas irgi gydo

Gydytojo nuomone, gydant svarbu ne tik vaistas, bet ir paciento nusiteikimas. Dalis pacientų, ypač vyresnio amžiaus, esą taip pripratę prie vaisto, kad kai jo tenka staigiai atsisakyti, išgyvena labai negatyvias reakcijas. Tai, jog psichologinis poveikis medicinoje itin svarbus, profesorius iliustruoja visiems žinomais skaičiais: net 30 proc. atvejų žmonės pasveiksta vartodami placebą –jokio objektyvaus poveikio neturintį preparatą, pavyzdžiui, į tabletę suspaustus kreidos miltelius.
„Todėl jeigu pacientas įsitikinęs, kad tas vaistas geras, kad jis puikiai veikia – leiskime jam ir toliau tą vaistą vartoti. Pakeitus tokiam pacientui vaistą, pablogės ir laboratoriniai tyrimai, ir jo sveikata, ir ligos eiga, ir gydymo rezultatai. Vis dėlto mes turime atsižvelgti ir į pacientų interesus“, – dar vieną valdžios sprendimo sukurtą problemą įvardija pašnekovas.

Pavadinimus liepia iškalti mintinai?

Prof. J. Kalibato nuomonei antrina ir Vilniaus miesto Alergologijos centro gyd. alergologė, klinikinė imunologė Nemira Vaičiulionienė: ligonis turi teisę rinktis vaistus. Jeigu pacientas sako, kad jam tas vaistas tikrai tinka, o nusipirkti jo neišgali, kadangi jis nekompensuojamas, taip pažeidžiamos jo teisės ir žeminamas orumas. Pasak gydytojos, ši situacija ypač skaudžiai paliečia vyresnio amžiaus pacientus, kurie vaistą tarsi prisijaukina ir bijo kito gerti.

„Dabar gydytojas daro taip: parašo cheminę formulę į receptą ir duoda lapuką, ant kurio parašytas vaisto pavadinimas. Nors mums oficialiai net neleidžiama patarti ligoniui, kokį vaistą reikėtų rinktis. Todėl sakome, kad to lapuko vaistinėje nerodytų, slėptų, kone mintinai išmoktų pavadinimą. Ar tai yra gerai? O kažkodėl vaistininkas turi visą teisę rekomenduoti tokį ar anokį vaistą, o gydytojas tokios teisės neturi – manau, kad čia yra didžiausias gydytojo orumo pažeminimas“, – įsitikinusi gyd. N. Vaičiulionienė.

Pašnekovė pabrėžia nemananti, kad generiniai vaistai kuo nors blogi. Juolab kad netinka jie tik menkai daliai pacientų – maždaug 10 proc. ar dar mažiau. „Bet valstybė perka ne vaistą, o perka jo originalią formulę, sudėtį. Tai kokią ji turi teisę nekompensuoti tos pačios formulės vaisto? Juk į receptą mes ir rašome tą originalią vaisto sudėtį. Ir staiga tos pačios cheminės sudėties vaistas, tik kitokiu pavadinimu, nėra kompensuojamas. Tai neteisinga“, – dėsto pašnekovė.

Pasak gyd. N. Vaičiulionienės, nuostata, kad originalus vaistas veikia geriau negu generinis, turi racionalaus pagrindo. Kiekvienas gamintojas savo kuriamam preparatui parenka skirtingas sudedamąsias dalis. Pasibaigus originalaus vaisto patento galiojimo laikui, jo cheminę formulę įsigijęs kitas gamintojas gali naudoti visai kitas dalis. Sergančiuosius alerginėmis ligomis gydanti medikė atkreipia dėmesį išties pastebėjusi, kad viena tos pačios cheminės sudėties tabletė tinka, o kita – jau nebe, nes sudaryta skirtingai. „Bet yra ir tokių ligonių, kuriems generinis preparatas tinka labiau negu originalas“, – neslepia.

Pasak prof. J. Kalibato, kas lemia generinių vaistų sukeliamą nepageidaujamą poveikį, kurio neturi originalus preparatas, vienareikšmiškai atsakyti sudėtinga. Pašnekovo nuomone, generinius vaistus pradeda gaminti tos firmos, kurios neturi finansinio potencialo, iš trečiųjų šalių ir pan., todėl galimai pažeidžiami technologiniai procesai, o gal skiriasi prie veikliosios medžiagos pridedamų sudėtinių dalių poveikis.

Profesorė pasijuto viduramžiuose

„Norėčiau pastebėti, kad diskusijos, kas geriau – generiniai ar originalūs vaistai – Vakarų šalyse vyko prieš daug metų. Šiuo metu niekas vaisto prekinio pavadinimo lygyje nebediskutuoja. Valstybės uždavinys – kompensuoti veikliąją medžiagą ir užtikrinti, kad visų veikliųjų medžiagų vaistai, kurie yra kompensuojamųjų vaistų sąraše, būtų kompensuojami“, – komentuodama gydytojų nuomonės rezultatus, pabrėžė sveikatos apsaugos viceministrė Kristina Garuolienė.

Pasak jos, nuo liepos pradžios įsigaliojus naujai vaistų kompensavimo tvarkai, iš kompensuojamųjų vaistų sąrašų dingę daugiau kaip 300 medikamentų daugiausia buvo ne nuolatinio vartojimo vaistai, o, pavyzdžiui, ribotą laiką vartojami antimikrobiniai preparatai, prie kurių pacientai nė nespėja įprasti. Vieni vaistai iš kainyno iškrito gamintojams neįvykdžius iškeltų kainos mažinimo reikalavimų, kitų nebetiekti nusprendė pačios kompanijos.

„Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šių metų Europos Komisijos rekomendacijose Lietuvai buvo pastebėta, kad kai kurie ypač vyresnio amžiaus, t. y. socialiai pažeidžiami pacientai, už vaistus primoka pernelyg daug, priemokos už vaistus yra viršijusios kritinę ribą. EK rekomendacijos yra mažinti tas priemokas, sudaryti sąlygas primokėti už vaistus mažiau. Palikdami galimybę rinktis, tačiau nesuteikdami senjorams visos objektyvios informacijos ir sakydami, kad originalūs vaistai yra geresni, dar labiau didiname socialinę atskirtį“, – sakė viceministrė.

Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie SAM atstovaujanti prof. Jolanta Gulbinovič diskusijoje apie originalių ir generinių vaistų veikimą teigė pasijutusi kaip viduramžiuose. „Kalbant apie generinius vaistus, jų veikimą ir neveikimą, turime remtis faktais. Šiandien mes remiamės emocijomis. Ką tai reiškia „gydytojo nuomonė“? Man pirmas klausimas – kokiais duomenimis remiasi teigiantieji, kad poveikis skiriasi?“ – retoriškai klausė ji.

Pasak profesorės, generiniai vaistai turi būti bioekvivalentiški originaliems vaistams. Vertinant originalaus vaisto kinetiką skirtingų žmonių organizme, kai kurių preparatų svyravimai galimi iki 40 proc. Ar šios savybės būdingos ir generiniams vaistams – netiriama, nes laikoma, kad originalaus preparato klinikiniai tyrimai yra pateikę pakankamai įrodymų, jog veiklioji cheminė medžiaga tikrai gydo.

„Jeigu tų apklausoje dalyvavusių kelių šimtų gydytojų, turinčių didelę klinikinę patirtį, paklausčiau, ką reiškia bioekvivalentiškumas, kaip jis įvertinamas ir ką jis rodo, labai abejoju, ar kuris nors man atsakytų“, – įsitikinusi prof. J. Gulbinovič. Todėl, anot jos, tvirtinimas, esą generinis vaistas ne tas pats, kas originalas, yra tik kažkieno nuomonė, kurią visų pirma reikėtų pagrįsti įrodymais.