Anot Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo tarybos vadovo, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidento Šarūno Narbuto, taip yra todėl, kad problema sprendžiama biurokratiškai – ignoruojama, tikintis, kad viskas išsispręs savaime.
Medicinos bendruomenės nuotaikos – blogos
Sveikatos apsaugos ministerijos pranešimas, kad į Lietuvą nori grįžti 20 studijas užsienyje baigusių medikų, yra puiki žinia – gal tai tik pradžia, gal dar tūkstančiai užsimanys grįžti, sako M. Gedminas. Bet, pabrėžia jis, dirbant šioje srityje ir žinant, kokiomis emocijomis gyvena medicinos studentai, džiaugtis ministerijai ar medicinos bendruomenei nėra kuo.
„Jei paklaustume žmonių, baigusių medicinos studijas, kiek iš jų ruošiasi dirbti užsienyje, pamatytumėte apie 50 proc. pakeltų rankų. Tokiais skaičiais džiaugtis tikrai nėra ko. Nežinome, kodėl tie 20 užsimanė grįžti. Gal jie nori dirbti farmacijos kompanijose, medicinos technikos įmonėse“, – mano M. Gedminas.
Anot jo, pagrindinė medicinos studentų būsena – nusivylimas, nes nėra aiškios vizijos ir tikslo, kur juda Lietuvos sveikatos sistema: „Mes matome epizodinius gaisrų gesinimus, kai stengiamasi užlopyti vieną ar kitą skylę. Visa medicinos bendruomenė, ne tik jaunieji gydytojai, jaučiasi apleisti.“
Formaliai įsilieti į darbo rinką Lietuvoje labai lengva, sako M.Gedminas, nes Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kur rezidentūra – studijų programa, tad nereikia įsidarbinti. Vis dėlto, tikina jis, tyrimai rodo, kad žmonės ne tik nesijaučia gerbiami viešojoje erdvėje, bet ir santykis su vyresniais kolegomis dažnai iškreiptas: „Esame tie, kurie pildo popierius ir daro kitus darbus, kurie nėra vertesni aukštesnės kvalifikacijos.“
Skirtingose įstaigose gydoma skirtingai
„Mes Lietuvoje nelabai turime standartų. Skirtingos ligoninės, skirtingi miestai turi savo mokyklas, be to, yra susipriešinimas tarp didžiųjų miestų. Kai kolegos iš rezidentūros viename mieste pereina į kitą miestą, pamato, kad tam tikros ligos gydomos visai kitaip“, – neslepia M. Gedminas.
Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo tarybos vadovo ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidentas Š. Narbutas mano, kad tai – sisteminė problema, nors kitos šalys labai lengvai su tuo susitvarko: „Liga turi būti gydoma vienodai visose universitetinėse ligoninėse, regioninėse ligoninėse. Jei žemesnio lygmens ligoninė mato, kad gydyti negali, ji turi siųsti ten, kur gali. Lietuvoje to neturime. Išimtinių atvejų, kai gydoma vienodai, yra, bet iš esmės Vilnius gydys vienaip, Kaunas antraip, Klaipėda trečiaip, o Šiauliai ketvirtaip ir jokios atsakomybės už tai nėra. Problema yra didžiulė.“
Viena vertus, pastebi Š. Narbutas, gydymo įstaigose susiformavusios tam tikros mokyklos. „Dabar pasaulyje yra multidisciplininės komandos – skirtingi specialistai sako, ką geriausia pacientui daryti – jį švitinti, taikyti chemoterapiją (kalbu apie onkologines ligas) ar atlikti chirurginę operaciją. Tada visi specialistai nusprendžia. Bet pas mus yra kitaip, todėl ir rodikliai nedžiugina“, – neslepia Š. Narbutas.
Lietuvoje medicina labai mistifikuota
Dar viena problema, tvirtina Š. Narbutas, – Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pusėje, kai nėra politinės valios sukurti bendrą standartą: „2007–2013 m. ES pateikė projektą, kuriame reglamentuota 100 rizikingiausių gydymo protokolų. Vadinasi, parinktos penkios ligų sritys: vaikų ligos, reumatologija, kardiologija, onkologija ir neurologija. Buvo po 20 skirtingų pačių sudėtingiausių diagnozių ir nurodyti standartai, kad būtų galima gydyti. Dirbo skirtingos institucijos, skirtingos universitetinės ligoninės ir žiūrėjo tarptautinius standartus. Projektas gautas, bet neįteisintas.“
O tai, pabrėžia M. Gedminas, paliečia kitą problemą – jaunieji gydytojai labai jaučia, kai mokomasi ne iš tarptautinių gairių.
Žinoma, sako jis, dalis jų yra įgyvendinta, bet Lietuvoje medicina labai mistifikuota: „Jei ateitumėte į gydytojų apdovanojimus, visur sakoma – magiškas darbas, magiškų rankų žmonės ir panašiai. Viskas mistifikuota. Tai rodo standarto nebuvimą.“
Anot M. Gedmino, jei esi docentas ir profesorius, jau gali laužyti tam tikras taisykles, o tai sukuria tam tikrą atstumą tarp kolegų: tarp to docento ir jaunų gydytojų, tarp to gydytojo ir slaugytojų. „Nėra tam tikro standarto, kad visi žinotume, jog esame komandos nariai, visi dirbame pagal taisykles, mūsų pagrindinis tikslas – sukurti naudą pacientui. Šitai po truputėlį juda, nes mūsų gydytojai vis dažniau važiuoja į tarptautinius kongresus, bet medicinos mistifikacija Lietuvoje vis dar labai juntama“, – įsitikinęs M. Gedminas.
Lietuvoje geriausiai žino tik gydytojas
Reikia žinoti, primena Š. Narbutas, kad jei pacientas nepasitiki vienu gydytoju, gali nemokamai eiti pas kitą – galimybę rinktis gydytoją ir gydymo įstaigą užtikrina įstatymas. Tačiau problema ta, kad, tarp paciento ir gydytojo kilus diskusijai, pastarasis pasijuoks ir paklaus – kas čia gydytojas, pastebi Š. Narbutas.
„Vakarų demokratijos valstybėse normalu sprendimą dėl gydymo priimti dviese – pacientui ir gydytojui. Lietuvoje dar vyrauja paternalizmas, kad gydytojas žino geriausiai, gydytojas yra dievas. Mūsų mentaliteto suformuotas elgesys toks, kad pacientas ateina pas gydytoją nusilenkęs, bijo kažko paklausti, nes gydytojas labai užsiėmęs, turi daug rašyti, pildyti ir, jei pažiūrės į tave rūsčiai, tai dar ir nugydys. To neturi ir negali būti. Tas pokytis iš gydytojų pusės nevyksta“, – neslepia Š. Narbutas.
Jo nuomone, šį klausimą gali išspręsti tik kartų kaita: „Nemanau, kad šviesiausias profesorius gali pakeisti savo komandą, kuriai jis vadovauja. Negali, nes jie to nesimokė, jie negalvoja, kad jų darbas yra bendrauti su pacientu. Jų darbas buvo nustatyti ligą, išrašyti vaistus, padaryti operaciją, o ne suformuoti santykį.“
Kartais kyla toks įspūdis, prisipažįsta Š. Narbutas, kad mes Lietuvoje esame kaip kokie viduramžių eretikai, o vertinimas, kokia turi būti sveikatos sistema, yra dar kažkur XIX–XX a. sandūroje, nors Vakarų demokratinės valstybės gyvena XXI a.
Kita vertus, pastebi M. Gedminas, to paties pasigendama ir iš pacientų, ypač vyresnio amžiaus, pusės. Pavyzdžiui, kai yra tikrai sunkus atvejis, kai reikia nuspręsti kartu su pacientu, kokį gydymą rinktis, pacientas atsako – jūs esate gydytojas, jūs mane ir gydykite.
„Pasidalijimas atsakomybe labai svarbus. Turi pasidalyti, kad neužsikrautum jos visos sau. Šį mūsų mentaliteto klausimą atspindi prieš kelerius metus atliktas tyrimas. Kai lietuvių paklausė, kas atsakingas už jūsų sveikatą, pagrindinis atsakymas – SAM. Tai labai aiškiai parodo švietimo trūkumą, mes nesidomime savo sveikata. Tai labai atsispindi ir klinikinėje praktikoje“, – pabrėžia M. Gedminas.
Pasveikti padedama, bet tolesniu gyvenimu nebesirūpinama
Specialistai pastebi, kad viena itin didelių problemų – dėmesys, pavyzdžiui, onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams, skiriamas tik tol, kol liga įveikiama.
„Ką galime daryti? Arba galime spręsti biurokratiškai – problemą ignoruoti ir galvoti, kad ji savaime susitvarkys, o ne didės, arba galime tiesiog imti ir spręsti problemą. Problemą, susijusių su onkologinėmis ligomis sirgusiais ligoniais puikiai žinau. Tai ne kas kita, o valstybės gėda“, – įsitikinęs Š. Narbutas.
Dėl chemoterapijos ar radioterapijos kai kurių pacientų burnos, nosies audiniai suyra, todėl žmonėms reikalinga plastinė chirurgija, dantų ir kiti protezai: „Jeigu esate matę filmą apie zombius, kurie vaizduojami be tų audinių, tai taip tie žmonės ir atrodo, bet jie yra gyvi. [...] Tu praeini gydymo procesą, suprask, ligos nėra, bet atrodai taip, kad negali žmonėms pasirodyti, nes bet ką išgąsdinsi. Tada akivaizdu, kad kažkas negerai.“
Š. Narbuto tvirtinimu, ši problema nebėra susijusi su gyvenimo kokybe – kalbama apie žmogaus orumą ir netgi galimybę gauti pajamas – paprastai tokiems žmonėms sunku susirasti darbą. „Kodėl tai problema? Šių pacientų niekas nemato, todėl apie juos niekas nežino. Yra specialistai, kurie su tuo susiduria, todėl pradėjo apie tai šnekėti.“
Pacientų skaičius turėtų paskatinti spręsti problemą
Š. Narbutas sutinka – Lietuvoje nėra itin daug žmonių, kuriems būtų reikalingos protezavimo ar plastinės chirurgijos paslaugos po onkologinių susirgimų. Šių pacientų skaičius šalyje siekia kelias dešimtis, tačiau, pašnekovo nuomone, būtent tai turėtų paskatinti spręsti šią problemą.
„Tai nėra didelis skaičius. Ką tai reiškia? Man tai reiškia, kad sutvarkyti šią problemą labai paprasta. Ką tai reiškia valstybei? Kad dėl kažkokių specifinių dalykų turime laužyti sistemą. Ką tai reiškia pacientui? Kad tu esi nurašytas. Ką tai reiškia iš planavimo pusės? Tam pacientui išgelbėti išleista daug pinigų, bet apie tai, kad jis galėtų grįžti į darbo rinką, kažką kurti, tiesiog gyventi normalų gyvenimą [...] jau nepagalvota“, – atkreipia dėmesį Š. Narbutas.
Jis priduria, kad problema nėra sprendžiama ir dėl to, kad valstybė nėra numačiusi, kaip turėtų būti teikiama pagalba: „Kalbame apie kelių tūkstančių vienkartinę sumą konkrečiam pacientui. Kur turime problemą? Nepagalvota, koks specialistas tai gali padaryti, koks bus įkainis, pagal kokį protokolą [bus teikiama pagalba]. Institucijos, kurios turėtų tai daryti, nedaro.“
M. Gedminas taip pat pastebi, kad dažniausiai pacientams siekiama padėti tik iki kol jie pasveiksta. Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentas tvirtina, kad Lietuvos medicinoje trūksta atsakingų asmenų, kurie rūpintųsi visu procesu nuo tada, kai liga diagnozuojama, iki tol, kol pacientas vėl gali grįžti į įprastą gyvenimą.
„Pirmiausia pažiūrime, kad reikia išoperuoti. Gerai, išoperavome, bet daugiau niekas nesirūpina. [...] Mes tiesiog pamatėme, kad Lietuvos sveikatos sektoriuje yra didžiulis aktyvumo vakuumas. Čia niekas nieko nenori daryti“, – teigia M. Gedminas.
Jis sutinka – nevyriausybinėms organizacijoms tenka rūpintis tuo, kuo turėtų pasirūpinti valstybė: „Tai reiškia, kad turime žiūrėti į nevyriausybinį sektorių kaip į lygiaverčius partnerius. Iš to sektoriaus po to gali ateiti žmonės, kurie užsiaugins kompetencijos raumenis ir pereis į viešąjį sektorių.“
