Pacientai nenori sau pripažinti skausmo kilmės be aiškios priežasties. Tai ypatingai vargina artimuosius ir medicinos darbuotojus, labai sudėtinga padėti sergantiems degančios burnos sindromu“, - sako gydytojas odontologas Rokas Borusevičius.
Degančios burnos sindromas
Degančios burnos sindromas (DBS, angl. „Burning mouth syndrome“) apibrėžiamas, kaip deginimo arba skausmo pojūtis burnos gleivinėje, kai nėra kitų klinikinių patologijos požymių ir nustatomų medicininių ar odontologinių priežasčių. Kitais žodžiais tariant, tai lėtinis deginančio pobūdžio skausmas burnos gleivinėje, neturintis aiškios jį sukeliančios priežasties. Kartais šį sindromą lydi kiti požymiai: burnos sausumas (kserostomija), nesamų dirgiklių jutimas (parestezijos), pakitęs skonio jutimas. Ši liga yra reta, bendroje žmonių populiacijoje paplitimas siekia 0,1-3,9%. Net 5-7 kartus dažniau pasireiškia moterims nei vyrams, dažnesnis vyresniame amžiuje (moterims po menopauzės).
Neretai pacientai skausmą nurodo konkrečioje vietoje: liežuvyje (pvz.: šonuose ar liežuvio galiuke), lūpų gleivinėje (arba tik vienoje lūpoje), žandų gleivinėje. Tačiau kartais skausmas apima ir kelias sritis ar net nurodomas visoje burnos gleivinėje. Pojūčiams gali apibūdinti vartojami tokie žodžiai kaip: “badymas”, “dilgčiojimas”, “aptirpimas”, “niežėjimas” ar tiesiog “deginimas”. Dažniausiai skausmas trunka mėnesius ar metus. Žmonės, sergantys DBS, gali patirti pagerėjimo ir pablogėjimo epizodus.
Kaip ir galima numanyti iš apibrėžimo, šis sindromas diagnozuojamas atmetant kitas galimas tikėtinas skausmo priežastis. Šiai dienai nėra vieno konkretaus tyrimo metodo, tinkančio nustatyti DBS.
Koks yra efektyviausias būdas gydyti degančios burnos sindromą?
Atlikus išsamią naujausių, patikimų ir kokybiškų mokslinių tyrimų analizę, paaiškėjo, jog šiai dienai nėra žinomas būdas, kaip efektyviausia gydyti degančios burnos sindromą. Todėl nesama aiškių gairių, kaip geriausia gydyti pacientus sergančius šia liga. Visi esami gydymo metodai skiriami iš šias grupes:
- Antidepresantai ir antipsichotiniai vaistai;
- Prieštraukuliniai vaistai;
- Benzodiazepinai;
- Cholinerginiai vaistai;
- Maisto papildai;
- Elektromagentinė radiacija – pavyzdžiui, terapija lazeriu;
- Fiziniai barjerai – pavyzdžiui, liežuvį apsaugantys protektoriai;
- Psichologinė terapija;
- Lokalūs preparatai – pavyzdžiui, įvairios aplikacijos cheminėmis medžiagomis, burnos skalikliai;
Labai prastos kokybės moksliniai įrodymai, nurodo teigiamą poveikį šių gydymo metodų grupių:
Trumpalaikis poveikis (iki 3 mėnesių): vietiškai vartojami benzodiazepinai, elektromagnetinė radiacija, fiziniai barjerai ir sistemiškai vartojami prieštraukuliniai vaistai.
Ilgalaikis poveikis (3-6 mėnesiai): vietiškai vartojami benzodiazepinai, psichologinė terapija, kapsicino burnos skaliklis.
Dauguma gydymo metodų, turi tam tikrą riziką nepageidaujamo šalutinio poveikio ir komplikacijų, todėl gydymas privalo būti pradėtas ir sekamas tik paskyrus gydytojui.
Deja, ši įrodymais pagrįsta informacija, nenurodo, kaip efektyviausia gydyti DBS. Pacientai kenčia didžiulį diskomfortą, kuris ypatingai blogina jų gyvenimo kokybę, kelia nerimą, depresiją, net asmenybės sutrikimus. Šie žmonės, išvarginti lėtinio skausmo, dažnai nenuleidžia rankų ir varsto medikų duris, ieškodami skausmo priežasčių, išbando daugybę įvairiausių medicininių ir savigydos metodų. Pacientai nenori sau pripažinti skausmo be aiškios priežasties. Tai ypatingai vargina artimuosius ir medicinos darbuotojus, labai sudėtinga padėti sergantiems degančios burnos sindromu.
Ką daryti susidūrus su deginančio pobūdžio burnos skausmu?
Pirmiausia – kreiptis į savo šeimos gydytoją ar odontologą. Šie gydytojai ištirs ir objektyviai įvertins jūsų nusiskundimus, esamus klinikinius požymius. Įvertins poreikį tolesnių tyrimų ir kitų specialistų konsultacijų.
Įsidėmėtina, jog burnos gleivinės skausmą ne visada sukelia degančios burnos sindromas.
Rūpintis gera asmenine burnos higiena: taisyklingas dantų, tarpdančių bei liežuvio nugarėlės valymas (mechaniškai valyti ir pašalinti mikrobinį apnašą). Pasirinkti minkštą dantų šepetėlį, burnos gleivinės nedirginančią dantų pastą ir antiseptinį skalavimo skystį.
Reguliariai lankytis profesionalios burnos higienos (pagal gydytojo rekomendacijas, bet nerečiau kaip kartą į metus).
Rūpintis sveika mityba. Vengti rūgštaus, aštraus, karšto maisto arba maisto produktų, kurie išprovokuoja burnos gleivinės skausmą.
Atsisakyti žalingų įpročių (rūkymas, alkoholio vartojimas).
Siekiant patvirtinti arba atmesti degančios burnos sindromo diagnozę, gydytojas gali nuspręsti nukreipti jus kitų specialistų konsultacijoms: gydytojo periodontologo (įvertinti burnos gleivinės sveikatą), gydytojo gastroenterologo, gydytojo alergologo, gydytojo neurologo, gydytojo psichoterapeuto ar kitų specialistų konsultacijoms.
Šis tekstas - Įrodymais pagrįstos medicinos dirbtuvių rezultatas. Daugiau informacijos apie Įrodymais pagrįstos medicinos centrą rasite čia.
Kovo 11 d. Santariškių klinikose Įrodymais pagrįstos medicinos centro ir Inovatyvios medicinos draugijos organizuotose dirbtuvėse medicinos specialistai ieškojo geriausių mokslinių įrodymų ir juos analizavo, norėdami pateikti atsakymus į visuomenei rūpimus sveikatos klausimus. Dirbtuvių tikslas buvo atsverti dažnai pasitaikantį nepatikimais šaltiniais paremtą arba moksliniais šaltiniais išvis neparemtą sveikatos žinių raportavimą, bei sukurti 15 objektyvių atsakymų į visuomenei rūpimus sveikatos klausimus. Siekiant pateikti geriausiais moksliniais tyrimais paremtus atsakymus, surasti moksliniai įrodymai buvo nuodugniai kritiškai įvertinami. Delfi bendradarbiaudama su šių dirbtuvių dalyviais ir rengėjais sutiko paskelbti dalyvių parengtus straipsnius. Labiau techninio formato straipsniai yra talpinami Įrodymais pagrįstos medicinos centro puslapyje.
