Dabar mama yra gyva ir guli kardiologiniame intensyvios terapijos skyriuje. <...> Noriu palinkėti visiems tiems, kuriems bus reikalinga greitosios medicinos pagalba, kad į jūsų iškvietimą atvažiuotų tokia profesionali, savo darbą žinanti ir mylinti brigada gydytojų, kaip 0802, arba į juos panašūs“.
„Už jautrų, dėmesingą ir profesionalų požiūrį reiškiu didžiulę padėką 0802 brigados darbuotojams, suteikus skubią pagalbą vienerių metų mano dukrytei apsiplikius karštu vandeniu. Ačiū Jums!“
Po skaičiais 0802 slepia trys pavardės – SMPS D. Kulienė, paramedikas E. Jančevskij, vairuotojas V. Karankevič, o tokių istorijų, kai žmogų pavyko išplėšti iš mirties nagų, mūsų pašnekovė Danguolė Kulienė per tris dešimtmečius darbo sukaupė ne vieną.
Vilniaus miesto greitosios pagalbos stoties skubios medicinos pagalbos specialistė, reanimacinės brigados vadovė ir DELFI projekto „Tautos gydytojas“ nominantė, pripažįsta, kad dirbdama šį darbą pati ėmė kitaip žiūrėti į gyvenimą ir jo trapumą.
– P. Danguole, kaip ir kodėl nusprendėte gyvenimą susieti su greitąja pagalba?
– Dirbu darbą „iš pašaukimo“. Dar mokyklos laikais žinojau, kuo tapsiu – šeštoje klasėje reikėjo rinkti medžiagą apie savo būsimą profesiją, tai visiems garsiai pasakiau, kad būsiu medikė. O kur dar vaikystėje stikliniais švirkštais su metalinėmis adatomis „išgydytos“ visos lėlės...
Žinoma, vaikiškas profesijos suvokimas nuo realybės kiek skyrėsi ir tik iš praktikos supratau, koks šis darbas atsakingas, nelengvas, reikalaujantis ir teorinių, ir praktinių, ir psichologinių žinių, bet kartu – jis labai reikalingas ir prasmingas. Neįsivaizduoju savęs dirbančios kitoje vietoje.
– Jūsų darbe, numanau, laikas atlieka kritinį vaidmenį. Kaip jums pavyksta įveikti stresą ir nepalūžti, kai, atrodo, viskas griūva aplink ir nuo jūsų veiksmų priklauso mirtis ar gyvybė?
– Streso mūsų darbe išties daug. Išmokau su juo „susigyventi“ ir jį „nugesinti“ veiklomis po darbų. Jei to nesugebėsi, gali ir pats susirgti. Neretai teko ir verkti po suvaldytos sudėtingos situacijos, bet su patirtimi išmokau valdyti stresą ir jį „nuleisti“ gamtoje – turiu šunį, bėgioju, sportuoju, labai mėgstu slidinėti kalnuose ir aktyviai leisti laisvalaikį.
– Ar pirmieji iškvietimai paliko gilesnį įspaudą atminty?
– Net po 30 metų atsimenu, kad vykome padėti motociklininkui po avarijos. Vežant jį į ligoninę man pavyko stabilizuoti jo būklę, bet prie pat tikslo jis mirė. Aišku, atbėgo gydytojų komanda, bet niekuo padėti nebegalėjo, nes sužalojimai buvo nesuderinami su gyvybe. Labai ilgai verkiau, patyriau tada didelį stresą. Man tada pačiai reikėjo pagalbos, bet tais laikais medikams niekas neteikė psichologinės paramos, jos ir neieškojau.
Priimant pirmąjį gimdymą irgi buvo didis stresas. Moteris buvo jauna, prieš tai nesilankiusi konsultacijose, o aš jauna, už 50 kilometrų nuo ligoninės, pagalbos nepasikviesi. Tai dviese su vairuotoju susitvarkėme, abu nerimaudami, kad tik kūdikis išgyventų. Viskas pavyko.
Įsiminė ir pirmas gaivinimas, ir pirma mirtis, kai aplink artimieji šaukia, prašo nepasiduoti, o tu esi vienas (anksčiau dirbome tik su vairuotoju, dabar esame trijų žmonių komanda), trūko rankų, modernios aparatūros. Darai viską, ką gali, kas tavo valioje, bet būna per vėlu. Meldžiausi ne kartą ir prisiminimų tikrai netrūksta.
– Ką jums reiškia darbas greta mirties? Ar pakeitė jūsų pačios požiūrį į gyvenimą, žmogaus kūno trapumą?
– Dabar esi gyvas, bet negali garantuoti, kas bus kitą minutę. Eini per gatvę, galvoje kuri planus, tačiau pavojų yra ant kiekvieno kampo ir net per pėsčiųjų perėją gali nutrenkti lekiantis automobilis. Kai ne kartą būni tokių situacijų – greitos mirties – liudininkas, susimąstai apie gyvenimo trapumą. Ypatingai liūdna būna, kai miršta jaunas pacientas, kuriam visas gyvenimas dar tik buvo prieš akis. Bandydamas jam padėti nori padaryti viską, ką gali, ir ko negali. Ne kartą skambinau gydytojui į reanimacijos skyrių, klausdama, gal dar ką galėčiau padaryti važiuojant, kad tik pavyktų išgelbėti žmogų. Todėl su kolegomis neretai pasišnekame, kad jei kažko nori – reikia imti ir daryti. Šiandien. Ir išmokti džiaugtis tuo, ką turi.
– Kai kelionė iki gydymo įstaigos ilgesnė, ką kalbatės su pacientu, jei šis sąmoningas?
– Dviese su paramediku, kuris man labai padeda, palaikome žmogų psichologiškai. Net jei patys abejojame, ar pavyks žmogų nuvežti iki ligoninės, niekada jam to nepasakysi – tikiname, kad viskas bus gerai. Žmonėms po autoįvykių sveikatos būklė gali pablogėti labai greitai – vieną akimirką jis šneka, klausinėja, ar išgyvens, o kitą – dingsta sąmonė. Žmogų raginame nepasiduoti, laikytis, primename, kad esame šalia ir padėsime, kuo galėsime. Žmogui, kurio būklė sunki, labai reikalinga parama.
– Bet veikiausiai ne visi pokalbiai būna malonūs, turint omenyje, kad žmogui skauda, jam stresas?
– Būna įvairiausių situacijų, kai pacientai ir girti, ir apsvaigę nuo narkotikų, draskosi. Teko ir policiją kviestis, kai mūsų kalbos nebepadeda. Visada stengiamės suvaldyti situaciją, tačiau yra ne vienas atvejis, kai pačiam medikui kyla pavojus dėl agresyvaus paciento.
Jei matau, kad žmogus piktas, nesipykstu, nedirginu jo dar labiau. Nesusidūriau su pacientais, kurie labai užpyktų ir situacija taptų nevaldoma. Juk kelionės metu dar turime surinkti anamnezę, išsiaiškinti, kokiomis ligomis žmogus sirgo, kokius vaistus vartojo. Ilgesnės kelionės metu šiek tiek susipažįstame, sužinome, ir kiek vaikų turi, ir ką mėgsta.
– O į kokius iškvietimus vykstate dažniausiai?
– Kadangi dirbu reanimacinėje brigadoje, gauname jau tuos „rimtesnius“ iškvietimus. Atliekame tarpmiestinius pervežimus, tai pacientai būna sunkios būklės, po įvairių traumų, insultų, infarktų, po klinikinės mirties. 80 proc. atvejų būna sunkesni arba sunkūs, kai tenka gaivinti žmogų. Kartais per budėjimą ir tris kartus reikia gaivinti skirtingus žmones, kai šiems įvykusi klinikinė mirtis. Kiti skambučiai dėl traumų, širdies rimto sutrikimų, insultų ir pan., mažų vaikų traukulių.
– Minėjote klinikinės mirties atvejus. Ar dažnai pavyksta atgaivinti žmogų?
– Tikrai, taip. Labai džiaugiamės, kad patobulėjo greitosios pagalbos įranga, reikia mažiau rankų – uždėjai aparatą, kuris atlieka krūtinės ląstos paspaudimus, ir rankos laisvos kitoms manipuliacijoms, pavyzdžiui, suleisti vaistus. Žmogus gaivindamas kitą labai pavargsta, reikia kas porą minučių keistis, o aparatas tai atlieka ilgai ir kokybiškai. Medikai irgi neatsilieka, nuolat tobulinasi, mokosi. Todėl su visais šiais medicinos patobulėjimais pagerėjo ir išgyvenamumo rodikliai.
– Kai žmogui sustoja širdis, per kiek laiko dar įmanoma jį atgaivinti?
– Labai svarbios pirmos 5, maksimaliai – 10 minučių. Suaugę žmonės dažniausiai miršta dėl pavojingų širdies ritmų, skilvelio virpėjimo, kai širdis tik virpa, bet nebevarinėja kraujo. Jei greitoji atvyksta per 5–7 minutes, žmogų dar galima atgaivinti. Prijungiamas defibriliatorius ir didelė tikimybė, kad žmogus išgyvens. Dėl to laikas nėra mūsų sąjungininkas, mieste turime išvykti iki trijų minučių, lekiame greitai, bet turime laikytis ir saugumo reikalavimų. Ne paslaptis, kad keliuose dar ne visi praleidžia greitąją pagalbą, todėl mūsų vairuotojas irgi turi būti labai dėmesingas. Aš dirbu su labai geru vairuotoju, kuris važiuoja greitai, bet saugiai.
Atvykę pas žmogų dėl jo gyvybės kovojame visomis išgalėmis, net kai matome, kad nebėra vilties, gaiviname ilgiau, nei reikalauja algoritmai. Būna, kad gaiviname ir valandą, ir pusantros.
– Ar pastebite, kad daugiau žmonių moka ir nebijo suteikti pirmąją pagalbą? Ar vis dar daugelis bijo priartėti prie nugriuvusio ant žemės, nenorėdami dar labiau pakenkti?
– Džiaugiamės, kad dažnai atvykus į nelaimės vietą jau būna pradėtas gaivinimas, žmogus spaudžia krūtinės ląstą. Neretai atliekami ir oro įpūtimai, bet žmonės to vengia, o tai ir neprivaloma. Svarbiausia spausti krūtinę. Mūsų pastangų tada reikia mažiau, branginamas laikas. Visada padėkojame šiems herojams, bet jie dažnai pradingsta sąmyšio metu. Gaila, kai nelieka kam padėkoti.
Pradėję gaivinimą galite nebent šonkaulį sulaužyti, bet jis sugis. Nėra nieko blogiau už mirtį, todėl jei esate šalia nelaimės, geriau kažką darykite. Nebijokite pakenkti, darykite drąsiai.
10 metų dirbu ir Kauno krizių centre, kur visuomenei (ne tik medikams) vedu įvairius pirmosios pagalbos mokymus. Šeštadienį (gegužės 11 d.), kviečiu užsukti Vilniuje į Lukiškių aikštę ir pasiklausius manęs atgaivinti savo žinias ir įgūdžius, kaip gaivinti suaugusiuosius ir vaikus.
– Nepaisant to, kad šis darbas sunkus emociškai, sekinantis, ar per tiek metų nepraradote motyvacijos, vertės pojūčio?
– Tikrai ne. Aš tuo gyvenu, kvėpuoju. Tai yra mano duona. Jei man pasakytų, kad jau esu per sena ir turėčiau išeiti, net nežinau, ką dar galėčiau veikti. Esu laiminga, kad galiu padėti žmogui. Ateitį pasitinku optimistiškai, nes medicina tobulėja ir kas 5 metus atsiranda vis kažkas naujo. Tikiu, kad ateity išgelbėsime dar daugiau žmonių.
Ši medikė dalyvauja išskirtiniame DELFI projekte „Tautos gydytojas". Kviečiame nominuoti savo mylimiausią mediką ir balsuoti specialioje platformoje:
