Kas trečias ligonis – onkologinis
– Būdamas urologas su kokiais iššūkiais susiduriate?
– Iššūkiai tokie patys, kaip visiems Lietuvoje dirbantiems gydytojams: didelis darbo krūvis, daug pacientų, maži atlyginimai, nuolatinis perdegimo sindromas, darbo ir šeimos derinimas. Veiklą apsunkina ir nuolat politikų įvedinėjami nauji biurokratiniai įsakymai, kuriais reikia vadovautis.
– Ar vyrai vis dar bijo kreiptis į urologą?
– Esu girdėjęs, kad dalis vyrų bijo, ar bijojo kreiptis į urologą. Tačiau, stebint esamą situaciją ir girdimus atsiliepimus, taip tikrai nėra. Mano vienas pacientas pasakojo, kaip pasikeitė pacientų požiūris ir pokalbiai laukiant prie urologo kabineto. Anksčiau vyrai už durų kalbėdavosi apie gyvenimą, moteris, alkoholį ir kitus gyvenimo įvykius. O dabar jie diskutuoja apie prostatas ir savo fiziologines galimybes atlikti lovos reikalus (erekciją).
– Ar galėtumėte palyginti, kokios bėdos pacientus kamuodavo anksčiau ir dabar? Kokie sutrikimai pasireiškia dažniausiai?
– Pacientus kamuoja tos pačios problemos, tik šiuo metu yra ženkliai didesnis diagnostikos galimybių prieinamumas ir kokybė. Pagrindinės ligos, dėl kurių kreipiamasi: gerybinė prostatos hiperplazija; prostatos vėžys; lėtinis prostatos uždegimas; moterų šlapimo nelaikymas ar kiti šlapinimosi sutrikimai, šlapimo takų infekcijos bei kitų sričių onkologiniai susirgimai. Baisiausia, kad kas trečias urologinis pacientas ligoninėje yra onkologinis.
– Viena ne itin maloniausių akimirkų vyrams – kai į urologą reikia kreiptis dėl juos ištikusių erekcijos sutrikimų gydymo. Ar tokio pobūdžio problema ištinka vis jaunesnius vyrus?
– Teigti, kad su erekcijos sutrikimais susiduria vis jaunesni vyrai, vienareikšmiškai negalima. Tai gali lemti mitybos įpročių, fizinio aktyvumo pakeitimas, moterų psichologijos pokyčiai ar kitos šiuolaikinės modernėjančios visuomenės priežastys. Yra vyrų, kurie būdami ir 70 metų turi lytinius santykius, o kitiems erekcijos sutrikimai atsiranda 50 metų amžiaus ar anksčiau.
– Jau kelerius metus vienas dažniausių vyrų sveikatos negalavimų yra prostatos vėžys. Nors turime visas gydymo galimybes, tačiau sergamumo ir mirštamumo rodikliai nedžiugina. Kaip atpažinti šią klastingą ligą?
– Manau, kad Lietuvoje situacija dėl prostatos vėžio nustatymo ir gydymo – beveik ideali. Vykdoma ankstyvos priešinės liaukos diagnostikos programa, pakankamai daug finansų skiriama pacientų informavimui apie šią ligą.
Pagrindinė sergamumo rodiklių priežastis yra nesavalaikis pacientų kreipimasis. Dar viena didelė problema, būdinga Lietuvos vyrams – nenorėjimas eiti pas gydytoją, kai jie nejaučia jokių negalavimų arba dar blogiau – kai galvoja, kad esami sutrikimai yra amžinai ir normalūs.
Stinga išprusimo: urologas – ne tik vyrų gydytojas
– Vis dar tenka sutikti žmonių, kurie galvoja, kad urologas yra tik vyrų gydytojas. Kaip dažnai su šiuo mitu tenka susidurti Jums? Galbūt galėtumėte įvardinti ir daugiau mitų, lydinčių urologiją?
– Tiesa, kad moterys prie urologo kabineto vis dar būna pašiepiamos pacientų vyrų. Mat jie galvoja, kad dailiosios lyties atstoves gydo tik ginekologas. Svarbu suvokti, kad vyrai ir moterys turi bendrus organus, kurių ginekologas negydo: šlapimo pūslė, šlapimtakiai ir inkstai.
Prieš kelis mėnesius Europos urologų draugija paskelbė europinę apklausą, kurios metu buvo apklausti žmonės dėl prostatos. Paaiškėjo, kad net 30 proc. moterų manė, kad jos turi prostatą. O 50 proc. vyrų teigė, kad moterys turi prostatas. Tai rodo, kad žmonių anatominis išprusimas Europoje yra žemas. Darbinėje praktikoje pastebiu ir daugiau mitų. Pavyzdžiui, kad šlapimo nelaikymas yra neišgydomas arba po prostatos endoskopinės operacijos dėl prostatos hiperplazijos išnyksta erekcija ir atsiranda šlapimo nelaikymas.
– Specialistai dažnai kalba ir apie tam tikras spragas, kurias reikia užpildyti vienoje ar kitoje medicinos srityje. Pastebite jų urologijoje?
– Kasdien. Pradedant nuo aparatūros trūkumo, tinkamo gydytojų specialistų mokymo, stažuočių apmokėjimo, motyvuojančių atlyginimų, popierizmo daugėjimo ir kt. Mūsų šalies Sveikatos apsaugos ministerija ir Valstybinė ligonių kasa nėra adaptuota naujų ir jau moksliškai patvirtintų gydymo metodų įvedimui į kasdienę praktiką, kad pacientas galėtų gauti maksimaliai kokybišką ir kitose šalyse prieinamą gydymą. Bet sukandi dantis ir mažais žingsniais, be jokio paskatinimo ir palaikymo, toliau dirbi bei stengiesi duoti savo pacientams viską, ką gali geriausia tuo metu.
Įkūrė pirmąjį Lietuvoje Lėtinio dubens skausmo gydymo centrą
– Esate vienintelio Lėtinio dubens skausmo gydymo centro Lietuvoje įkūrėjas. Lėtinis dubens skausmas yra paplitusi būklė mūsų visuomenėje? Panašu, kad tai rimtas iššūkis medikams?
– Lėtinis dubens skausmas yra plati ir įvairialypė ligų grupė, kurią sudaro prostatos, šlapimo pūslės, ginekologinių ligų sukeliamas skausmas (endometriozė, lėtinė dubens uždegiminė liga ir kitos), mažajame dubenyje esančių nervų pažeidimas, stuburo bei psichologinės problemos. Visas šias būkles ganėtinai sudėtinga nustatyti ir paskirti tikslingą bei maksimaliai efektyvų gydymą. Pagrindinės to priežastys – nėra tikslių tyrimų, kurie parodytų, kas sukelia lėtinį dubens skausmą ir stinga specialistų, galinčių padėti jo kamuojamiems pacientams.
Asmeniškai man pagrindinis iššūkis dirbant su šiais ligoniais – pacientų patiriamo skausmo trukmė. Kuo ilgiau pacientai kenčia skausmą be efektyvaus gydymo, tuo sunkiau būna juos gydyti.
Verta paminėti, kad pastebiu multidisciplininio požiūrio trūkumą. Pacientams stinga farmacinės industrijos dėmesio: jiems nėra kuriamų efektyvių ir naujų medikamentų.
– Apie lėtinio dubens skausmo sindromo patofiziologiją žinoma nedaug. Pradėkime nuo diagnostikos. Ar sudėtinga ligos diferencinė diagnostika?
– Šios ligos nustatymas yra santykinai daugialypis. Rekomenduojamus standartus galima kritikuoti dėl nepakankamo tikslumo. Skirtingi moksliniai tyrimai grindžia skirtingas diagnostikos rūšis. Tad, jeigu nori nustatyti lėtinį dubens skausmo sindromą, realiai turi atlikti visus galimus tyrimus. Tai leidžia įsitikinti, kad nėra kažkokios konkrečios priežasties sukeliančios skausmą. Tuomet galima skirti gydymą. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad kuo daugiau tokių ligonių matai, tuo greičiau prieini efektyvaus gydymo link. Anksčiau trukdavau iki 6 mėnesių, kol žmogui pagerėdavo, dabar kartais užtenka 30 minučių ar poros savaičių.
– Kokios kitos ligos gali imituoti lėtinio dubens skausmo sindromą?
– Ligų, galinčių imituoti lėtinį dubens skausminį sindromą, yra daug: nuo sunkiai gydomų onkologinės ligos gydymo pasekmių iki netinkamai gydytos ir užleistos infekcijos. Kanados urologų draugijos 2018 metų gairėse yra labai juokinga, bet teisinga frazė, kuri verčiasi taip: „Mes tikime, kad sėkmingas lėtinio dubens skausminio sindromo gydymas reikalauja ne tik geriausių mokslinių įrodymų, bet ir gydymo meno, psichologinių ir juodosios magijos žinių”.
– Koks yra šiuolaikinis lėtinio prostatito, lėtinio dubens skausmo, gydymas?
– Jei kalbėti apie šiuolaikines gydymo madas, tai vyrauja gydymas, kuris remiasi fenotipine prostatitų klasifikacija. Pagal santykinai naują „UPOUINT“ diagnostikos ir gydymo metodą, sugalvotą Kanados urologijos profesoriaus J. Curtis Nickel, kiekviena raidė atitinka diagnostikos ir gydymo principus. Remiantis šia klasifikacija gydymo efektyvumas siekia net 84 proc. O ką daryti likusiems 16 proc.? Šį klausimą man teko užduoti ir „UROBESTT“ mokymuose, kur gavau galimybę skaityti pranešimą prieš Europos urologų profesūrą: gauti klausimų bei būti vertinam.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos vyrams?
– Lietuvos vyrams palinkėčiau turėti geras ir mylinčias žmonas. Jas labai fiziškai ir psichologiškai mylėti. Nepamiršti rūpintis savo sveikata: stengtis mažiau užkandžiauti, vartoti mažiau cukraus, nerūkyti, vengti nesaikingo alkoholio vartojimo, būti fiziškai aktyvesniems (bent kasdien išeiti pasivaikščioti ir pravėdinti galvą po 2-3 kilometrus). Taip pat laiką prie televizoriaus ar kompiuterio skirti gyvam bendravimui.
